Tikroji SGD terminalo Klaipėdoje istorija (V dalis)
Vie­šo­jo­je erd­vė­je ne kar­tą kel­tas klau­si­mas, ko­dėl Lie­tu­va nu­spren­dė lai­vą-sau­gyk­lą „In­de­pen­den­ce“ nuo­mo­tis 10 me­tų. Juk per tą lai­ką nuo­mai bus iš­leis­ta dau­giau, nei vals­ty­bė bū­tų su­mo­kė­ju­si iš kar­to įsi­gy­da­ma lai­vą ir tap­da­ma jo sa­vi­nin­ke. Iš­va­da per­ša­si sa­vai­me – kai vals­ty­bės val­do­ma įmo­nė ir po­li­ti­kai iš anks­to ži­no, kad ga­li­mus nuo­sto­lius per­kels ant var­to­to­jų pe­čių, tai truk­do pri­im­ti ra­cio­na­lius spren­di­mus ir ma­ži­na ge­bė­ji­mą de­rė­tis.

Pietų Korėjoje pagamintas brangus laivas, kuriuo taip didžiuojasi valstybinio projekto įgyvendintojai, iki 2024 metų priklausys Norvegų kompanijai. Tik po to Lietuva galės „Independence“ išsipirkti už kainą, kuri nuo visuomenės slepiama, galbūt bus nuspręsta pratęsti nuomą.

Kodėl laivas nuomojamas, o ne perkamas, 2012 metais domėjosi ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuriai tuo metu vadovavo Diana Korsakaitė. Valstybinis reguliuotojas bandė išsiaiškinti, kodėl suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projekto įgyvendintoja AB „Klaipėdos nafta“ ir jos pagrindinė akcininkė Energetikos ministerija, kuriai tuo metu vadovavo Arvydas Sekmokas, projekto finansavimui nepasirenka priemonių, kurios padėtų sumažinti investicines sąnaudas ir būsimą terminalo finansinę naštą dujų vartotojams.

2012 metais priimtas Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymas numatė, kad SGD terminalo infrastruktūros bei eksploatavimo sąnaudos Kainų komisijos nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą.

Tad „Klaipėdos nafta“ 2012 metų rugsėjo 14 d. kreipėsi į Kainų komisiją, kad ši patvirtintų SGD terminalo ir jo infrastruktūros įrengimo bei eksploatavimo sąnaudas. Gavęs šį raštą valstybinis reguliuotojas „Klaipėdos naftos“ paprašė papildomai paaiškinti ir dokumentais pagrįsti savąjį projektą.

SGD terminalo projekto įgyvendinimą pagal kompetenciją prižiūrėjo Energetikos ministerija. Todėl Kainų komisija kreipėsi ir į ją, prašydama patvirtinti, ar pritaria „Klaipėdos naftos“ pateiktai projekto finansavimo schemai. Energetikos ministerijos, pavyzdžiui, klausta, ar ji svarstė papildomos akcijų emisijos galimybę didinant „Klaipėdos naftos“ įstatinį kapitalą, siekiant finansuoti mažiausiai 30 mln. litų projekto investicijų, ir taip sumažinant iš vartotojų surenkamas lėšas (per SGD terminalo priedą).

Būsimą SGD terminalo statybos ir eksploatavimo sąnaudų padengimo naštą dujų vartotojams galėjo sumažinti privačių investuotojų pritraukimas ar dalies projekto finansavimas Europos Sąjungos (ES) paramos lėšomis.

„Klaipėdos naftos“ ir tuometės Energetikos ministerijos vadovų atsakymus galima apibendrinti trumpai: visi šie siūlymai netinkami, vienintelis geriausias SGD terminalo projektas ir jo finansavimo modelis yra tas, kurį jau pasirinko projekto vykdytojai.

Valstybinis reguliuotojas galiausiai patvirtino SGD terminalo pateiktas sąnaudas ir finansavimo schemas. Vis dėlto pažymoje, tarsi apsidrausdama, Kainų komisija įrašė pareiškėjų pažadus, kad dėl projekto bus tariamasi su Latvija ir Estija bei kreipiamasi dėl ES paramos, galinčios sumažinti SGD terminalo išlaikymo finansinę naštą Lietuvos vartotojams. Istorija parodė, kad iš to nieko neišėjo.

Verslo planą kūrė Ispanijos kompanija

Valstybės įmonė „Klaipėdos nafta“ dar 2010 metais paskelbė tarptautinį viešąjį pirkimą dėl SGD terminalo projekto vadovaujančio patarėjo paslaugų pirkimo. Viešojo pirkimo būdu vadovaujančiu patarėju buvo pasirinkta Ispanijos įmonė „Fluor S. A.“, su ja 2011 metų birželį „Klaipėdos nafta“ pasirašė konsultavimo paslaugų teikimo sutartį, kurioje numatyta, kad „Fluor“ taip pat prižiūrės projekto techninį įgyvendinimą ir dalyvaus per visą projekto vykdymo laikotarpį iki pat SGD terminalo veiklos pradžios 2014 metų pabaigoje. Ispanijos įmonei už paslaugas numatyta sumokėti 34 mln. 243 tūkst. litų. Tokiam sprendimui pritarė į neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą susirinkę „Klaipėdos naftos“ akcininkai.

Kainų komisija, kuriai 2012 metais vadovavo Diana Korsakaitė, bandė išsiaiškinti, kodėl projekto finansavimui nepasirenkamos priemonės, kurios padėtų sumažinti investicines sąnaudas ir finansinę naštą dujų vartotojams./Oresto Gurevičiaus nuotrauka

„Klaipėdos naftos“ ir „Fluor S. A.“ sutartis numatė, kad pastaroji teiks vadovaujančio patarėjo paslaugas ketverius metus ir atliks tokius darbus: paruoš projekto techninį planą, padės išsirinkti technologijas, atliks darbus, reikalingus privalomiems leidimas gauti, išspręs projekto saugumo, navigacijos bei kitus su projekto techniniu įgyvendinimu susijusius klausimus. Taip pat lygiagrečiai atliks darbus, kurie susiję su ekonomine dalimi, tai yra paruoš terminalo verslo modelį, finansinį modelį bei sukurs terminalo veiklos strategiją. Konsultantas sutartimi taip pat įsipareigojo prižiūrėti projekto techninį įgyvendinimą iki terminalo veiklos pradžios 2014-ųjų pabaigoje.

Nusprendė užakyti naują didelį laivą

Ruošdama SGD terminalo projektą, „Klaipėdos nafta“ nagrinėjo plaukiojančio ir antžeminio SGD terminalo statybos variantus, bet galiausiai pasirinko plaukiojančio SGD terminalo tipą, nes, kaip nurodė Kainų komisijai, tai reikalavo 50 proc. mažesnių kapitalo investicijų (lyginant su antžeminiu terminalu), įgyvendinimo laikotarpis trumpėjo 2 metais, be to, laivą-saugyklą visada galima perkelti į kitą vietą.

Pasirinkdama laivo-saugyklos dydį „Klaipėdos nafta“ atliko tuo metu rinkoje buvusių laivų analizę ir nustatė, kad mažų laivų (iki 60 tūkst. kub. metrų) rinkoje yra mažai. Be to, siūlyti tokie laivai esą buvo 20–30 metų senumo. Tokį perdaryti į laivą-saugyklą buvo rizikinga dėl techninės būklės.

Vertinta, kad seni laivai dėl naudojamų garo turbinų yra mažiau efektyvūs, kintamosios sąnaudos senuose laivuose būtų didesnės negu naujuose.

Be to, „Klaipėdos nafta“ Kainų komisijai teigė, kad dauguma tuo metu plaukiojančių dujovežių buvo 140 tūkst. kub. metrų talpos, todėl esą tikėtina, kad krovinį į Klaipėdą atgabens tokio pat dydžio laivai. Įsigijus mažesnės talpos nei atplaukiantis dujovežis laivą-saugyklą, kiltų dujovežio prastovos problema.

Galiausiai „Klaipėdos nafta“ pasirinko naujai statomą 170 tūkst. kub. metrų talpos laivą-saugyklą. Valstybinė įmonė argumentavo, kad naujas laivas-saugykla pritaikytas dirbti šiaurės sąlygomis, tokio laivo tarnavimo amžius – 40 metų, o tai 10 metų daugiau negu senosios kartos laivai. Be to, 170 tūks. kub. metrų laivas-saugykla su dujinimo įrengiu būtų didesnis už ją papildančius dujovežius, nes esą pigiausia dujas tiekti 130–160 tūkst. kub. metrų talpos dujovežiais, kurie sudaro 61 proc. visų pasaulyje esančių dujovežių.

„Klaipėdos nafta“ skaičiavo, kad palyginti su mažesniu, pavyzdžiui, 90 tūkst. kub. metrų talpos terminalu, transportavimo sąnaudos į 170 tūkst. kub. metrų talpos terminalą yra 44 proc. mažesnės dėl masto ekonomijos. Tuo metu laivo saugyklos kaina, kaip Kainų komisijai teigė bendrovė, nuo dydžio svyruoja labai nežymiai: „Klaipėdos naftai“ viešųjų pirkimų konkurse siūlytų 130–170 tūkst. kub. metrų talpos laivų nuomos kainų skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios sudarė 3 procentus. Įmonė argumentavo, kad naujame laive – saugykloje įrengtos moderniausios saugumo sistemos, atitinkančios griežčiausius reikalavimus.

Laivo-saugyklos tiekėją „Klaipėdos nafta“ pasirinko organizavusi viešąjį pirkimą, kuriame dalyvavo 3 konkuruojantys dalyviai: Norvegijos kompanijos „Hoegh LNG“, „Golar LNG“ ir JAV kompanija „Exelerate“.

Lenkija didesnį SGD terminalą prie Baltijos jūros kranto pasistatė užsitikrindama ES finansavimą, Lietuva ES lėšomis nepasinaudojo.

Nepirko, nes neturėjo pinigų?

Iš trijų pretendentų „Klaipėdos nafta“ pasirinko „Hoegh LNG“ bei nusprendė laivą 10 metų nuomoti, o ne pirkti iš karto, nors valstybė ilguoju laikotarpiu būtų išleidusi mažiau.

Grįsdama tokį pasirinkimą „Klaipėdos nafta“ Kainų komisijai aiškino, kad perkant laivą-saugyklą, statybos darbai laivų statykloje būtų kainavę apie 250 mln. eurų, todėl reikėtų didelių pradinių nuosavo kapitalo investicijų. „Klaipėdos nafta“ negalėtų iš karto sumokėti visos sumos, todėl reikėtų valstybės lėšų (90 mln. eurų finansavimo kaštai su 6,5 proc. palūkanomis 10 metų paskolos laikotarpiui.) Tuo tarpu laivą-saugyklą nuomojant valstybės lėšų esą visai nereikėtų, be to, 430 mln. eurų nuomos mokestis būtų išdėstytas per 10 metų.

Kitas pasitelktas argumentas tas, kad laivą-saugyklą perkant, nuo įrangos įsigijimo momento savininkas „Klaipėdos nafta“ turėtų padengti su laivo įrangos gedimų rizika susijusias išlaidas, be to, išleistų 50 mln. eurų privalomai techninei priežiūrai. Tuo metu per 10 metų nuomos periodą visą riziką, susijusią su nenumatytomis įrangos remonto išlaidomis, prisiima laivo savininkas.

Įmonė Kainų komisijai taip pat nurodė, kad Lietuva neturėjo nei SGD laivų projektavimo patirties (specialistų samdymas kainuotų apie 50 mln. eurų), nei patirties aptarnauti SGD laivą (įgulos nuoma, remonto draudimo sąnaudos kainuotų apie 60 mln. eurų.). Dar reikėtų 20 mln. eurų komandos formavimui, draudimui ir kitoms išlaidoms. Tuo metu laivą-saugyklą nuomojant iš savininkės „Hoegh LNG“, projektavimo paslauga įeitų į nuomos kainą, laivas iš „Hoegh LNG“ būtų nuomojamas su profesionalia įgula.

„Klaipėdos nafta“ aiškino, kad tuo metu (2012 metais) iki 2014 metų pabaigos SGD laivų negalima nusipirkti dėl statyklų užimtumo. Esą nė vienas iš potencialių 11 gamintojų nepasiūlė pirkimo su laivo prisatymu 2014 metų gruodį. Įmonė nurodė, kad realiausiai laivą nusipirkti pavyktų tik po 2016 metų. Pasirinktas tiekėjas „Hoegh LNG“ turėjo sutartį su Pietų Korėjos laivų statykla. Be to, kaip teigė „Kaipėdos nafta“, pradiniame derybų etape visi SGD laivų tiekėjai siūlė tik laivų nuomą be galimybės išsipirkti. Esą tik vėliau pavyko gauti pasiūlymą su išsipirkimo galimybe.

Kainų komisijai nurodyta, kad laivo-saugyklos pirkimas ir su tuo susijusios kitos išlaidos siektų apie 475 mln. eurų, o nuoma per 10 metų – 430 mln. eurų.

2012 metų kovo 2 d. „Klaipėdos nafta“ pasirašė sutartį su norvegų kompanija „Hoegh LNG“ dėl laivo-saugyklos su įmontuota dujinimo įranga nuomos 10 metų su išsipirkimo galimybe.

Su norvegais susitarta, kad operavimo, aptarnavimo (remonto) sąnaudos bus atlyginamos pagal faktą, tačiau pirmus dvejus metus neviršys sutartos sumos, todėl bendri nuomos ir operavimo kaštai pirmus metus, įskaitant įgulos darbo užmokestį ir kitus mokesčius, kurie kasmet bus indeksuojami pagal vartotojų kainų indeksą, neviršys 156 200 JAV dolerių per dieną be PVM.

Sutartis numatė, kad „Klaipėdos nafta“ norvegų kompanijai privalės pateikti ne didesnę kaip 50 mln. JAV dolerių mokėjimo garantiją, kurios išdavimui užtikrinti „Klaipėdos nafta“ įkeis savo turtą (lėšas banko sąskaitose, gautinas sumas).

Pagal ispanų kompanijos „Fluor“ parengtus SGD terminalo infrastruktūros priešprojektinius sprendimus SGD terminalo investicijos iki 2015 metų turėjo siekti apie 453 mln. litų bei papildomai 2014 metais „Klaipėdos nafta“ turėjo suteikti apie 150 mln. litų bankinę garantiją SGD laivo-saugyklos nuomos su išpirkimo galimybe sutarčiai su „Hoegh LNG“ užtikrinti.

Nenorėjo naujų akcinininkų

2012 metų rugsėjo mėnesį „Klaipėdos nafta“ finansų patarėju SGD terminalo finansavimo klausimais pasirinko AB „Swedbank“, kuri padėjo parengti SGD terminalo finansinį veiklos modelį, pasirinkti optimalų SGD terminalo finansavimo būdą bei projekto pristatomąją medžiagą finansų institucijoms.

„Swedbank“ pateikė potencialių finansavimo šaltinių analizę, joje nurodydamas, kad projektui finansuoti būtų naudojami tyrs finansavimo šaltiniai: nuosavas kapitalas (akcijų emisija esamiems ir naujiems akcininkams), skolintas kapitalas (bankų paskolos ir garantijos, obligacijų emisija) ir dotacijos bei subsidijos (vartotojų lėšos, ES parama, valstybės garantija).

„Klaipėdos naftai“ ir jos pagrindinei akcininkei Energetikos ministerijai šie banko pasiūlymai netiko. Kainų komisijai nurodyta, kad didinti nuosavo kapitalo esą neleidžia valstybės finansinės galimybės. Nors pagrindinė akcininkė ir pripažino, kad nuosavas kapitalas yra vienas svarbiausių finansavimo šaltinių (nes nuo jo dydžio priklauso skolinto kapitalo galimybės), ji laikėsi nuomonės, kad didinti nuosavą kapitalą išleidžiant akcijų emisiją esamiems arba naujiems akcininkams netikslinga.

Energetikos ministerija ir „Klaipėdos nafta“ Kainų komisijai, turėjusiai tvirtinti SGD terminalo investicijų ir finansavimo sąnaudas, aiškino, kad „Klaipėdos naftos“ pagrindinis akcininkas yra Lietuvos valstybė, todėl išleidus naują akcijų emisiją esamiems akcininkams, naujų akcijų išpirkimas „pažeistų teisingumo principą, nes SDG terminalas būtų finansuojamas visų mokesčių mokėtojų pinigais, o ne dujų vartotojų lėšomis“.

Be to, toks finansavimas esą „yra apribotas valstybės finansinėmis galimybėmis ir projekto įgyvendinimo terminais, nes finansavimo poreikis atsiranda jau 2013 metų pirmoje pusėje, o akcinis kapitalas turi būti suformuotas prieš bankinį skolinimąsi“.

Tuo metu pritraukti naujų akcininkų atsisakyta ta dingstimi, kad „Klaipėdos nafta“ kaip SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, buvo pripažinta strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčia įmone, o SGD terminalas – svarbiu valstybei projektu.

Energetikos ministerija ir jai pavaldi bendrovė argumentavo, kad esant tokiai padėčiai naujų trečiųjų šalių (akcininkų) įsitraukimas negali būti svarstomas kaip neišvengiama projekto finansavimo sąlyga, kadangi tokia schema sudarytų galimybes „daryti neigiamą įtaką finansavimo schemai ar finansavimo procesui (pavyzdžiui, jį vilkinant, inicijuojant ginčus ir pan.) Be to, papildomos akcijų emisijos išplatinimo procedūra esą užimtų daug laiko, brangiai kainuotų, jos sėkmė negarantuota, nes tuo metu dėl euro zonos krizės investuotojai buvo atsargūs.

Atsisakant išleisti akcijų emisiją naujiems akcininkams apeliuota ir į Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymą, kuris nustatė, jog SGD terminalo projektą privalo įgyvendinti bendrovė, kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip du trečdaliai akcijų. „Jeigu valstybė nedalyvautų naujos akcijų emisijos platinime, išlaikant SGDT įstatyme numatytą akcininkų struktūrą, iš naujų akcininkų būtų galima pritraukti iki 30 mln. eurų. Energetikos ministerija pritaria „Klaipėdos naftai“, kad toks finansavimo būda nėra optimalus“, – teigė ministerija.

Atsisakyta ir planų finansuoti terminalą išleidžiant obligacijų emsiją, – tuo metu tai esą buvo brangiau nei bankų paskolos. „Klaipėdos nafta“ ir Energetikos ministerija Kainų komisijai nurodė, jog obligacijos leidžiamos 5–10 metų laikotarpiui. Pagal nustatytas nusidėvėjimo normas ir leidžiamą investicijų gražą, „Klaipėdos naftai“ būtų sudėtinga išpirkti obligacijas, todėl ji susidurtų su obligacijų refinansavimo būtinybe. Be to, obligacijų išpirkimas dažniausiai atliekamas vienu dideliu mokėjimu termino pabaigoje, o SGD terminalas turėjo generuoti nuolatinį pinigų srautą. Projekto įgyvendintojams atrodė „žymiai racionaliau paskolą grąžinti dalimis kas mėnesį“.

Galiausiai nuspręsta naudotis skolintu kapitalu. „Klaipėdos nafta“ kreipėsi į Europos investicijų banką, Šiaurės investicijų banką ir Europos plėtros ir rekonstrukcijos banką dėl 250 mln. litų finansavimo, skirto SGD terminalo infrastruktūrai paruošti. Iš komercinio banko prašyta 150 mln. litų banko garantijos, skirtos laivo-saugyklos nuomos sutarčiai užtikrinti. Taip pat į komercinį banką kreiptasti dėl banko garantijos, skirtos dujų tiekimo sutarčiai užtikrinti ir dėl paskolos, skirtos suformuoti apyvartinį kapitalą, reikalingą dujoms pirkti.

Ekvilibristika dėl ES paramos

Kaip žinoma, Lenkija didesnį SGD terminalą prie Baltijos jūros kranto pasistatė užsitikrindama ES finansavimą, kuris sudarė 44 proc. viso projekto investicijų. Lietuva ES lėšomis nepasinaudojo.

Projekto įgyvendintojai žadėjo, kad ES paramos lėšų bus ieškoma, nes net ir Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme buvo numatyta galimybė projekto įgyvendinimui panaudoti ES paramos lėšas.

Bet, kaip aiškino finansavimo schemos autoriai, 2013–2017 metų ES finansinės perspektyvos laikotarpiui skirtos paramos lėšos tuo metu (2012 metais) jau buvos paskirstytos ir didžiąja dalimi įsisavintos.

Sprendimai dėl ES finansinės paramos prioritetų, skyrimo ir paskirstymo tvarkos ir sąlygų 2014–2020 metų laikotarpiu dar nebuvo priimti, tikėtasi, kad tai bus padaryta 2013 metų pirmą ketvirtį. Tik tada esą paaiškėtų, kokiomis sąlygomis Lietuva galėtų kreiptis dėl ES paramos SGD terminalo projektui įgyvendinti.

„Klaipėdos naftos“ vertinimu, ES lėšų ji galėjo tikėtis pasinaudojus Europos infrastruktūros tinklų priemone (CEF) ir ES struktūrine parama iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) biudžeto. Vis dėlto pripažinta, kad parama CEF pagrindu galėtų būti skiriama tik tarpvalstybiniams projektams, tad šios paramos galimybės priklausytų nuo to, ar Klaipėdos SGD terminalas būtų naudojamas regioniniams dujų poreikiams. Kaip žinoma, regioninio statuso dėl Estijos ir Latvijos prieštaravimų Klaipėdos SGD terminalas taip ir neįgijo.

Galimybės gauti finansavimą pagal ERPF reglamentą galėjo atsirasti tik nuo 2014 metų, o realaus finansavimo buvo galima tikėtis nuo 2015 metų.

„Klaipėdos nafta“ informavo Kainų komisiją, kad ir „toliau nuosekliai stebės ir vertins galimybes pritraukti ES paramos lėšas SGD terminalo projektui finansuoti ir apie bet kokius aktualius sprendimus nedelsdama informuos Komisiją, kad būtų galima tinkamai ir laiku įvertinti ES finansinės paramos poveikį į gamtinių dujų perdavimo kainą įtrauktoms SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudoms“.

Apmokestino dujų vartotojus

SGD terminalo statyboms finansuoti jau nuo 2013 metų pradžios reikėjo 200 mln. eurų, ir „Klaipėdos naftos“ prašymu, šią sumą nuspręsta finansuoti gamtinių dujų vartotojų lėšomis, tai yra įplaukomis iš papildomos ir neatsiejamos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinos ribos (vadinamojo SGDT priedo). 2013 metais iš dujų vartotojų SGD terminalo įrengimui surinkta 113,8 tūkst. litų, 2014 metais – 86,2 tūkst. litų SGDT priedo. Kadangi SGD terminalas pradėjo iš esmės veikti tik 2015 metų pradžioje, šį mokestį mokėjo net tie dujų vartotojai, kurie terminalo paslaugomis nepasinaudojo.

Pagal „Klaipėdos naftos“ 2012 metų rugsėjo 14 d. pateiktą schemą Kainų komisija patvirtino preliminarią SGD terminalo infrastruktūros projekto vertę – 453 mln. litų. Nustatyta, kad SGD terminalas turi būti pradėtas eksploatuoti iki 2014 metų gruodžio 3 dienos. Dalis projekto investicijų – 253 mln. litų – turėjo būti finansuojama tarptautinių finansų institucijų suteiktomis paskolomis, kita dalis – 200 mln. litų – dujų vartotojų lėšomis, per 2013 ir 2014 metus gautomis iš SGD terminalo priedą mokančių dujų vartotojų.

Be to, „Klaipėdos nafta“ laivo-saugyklos tiekėjui privalėjo pateikti ne didesnę kaip 50 mln. JAV dolerių mokėjimo garantiją nuomos sutarčiai užtikrinti.

Dabar laivas – saugykla „Independence“ priklauso Norvegijos kompanijai „Hoegh LNG“, iš kurios jį nuomojasi Klaipėdos SGD terminalo valdytoja „Klaipėdos nafta“. Pagal 2012 metų kovą pasirašytą sutartį su „Hoegh LNG“ už SGD laivo nuomą, įskaitant įgulos darbo užmokestį ir kitus mokesčius, ji moka 156, 2 tūkst. JAV dolerių (be PVM) per dieną. Šie mokėjimai tęsis iki 2024 metų.

Sprendimą dėl laivo-saugyklos „Independence“ likimo po to, kai baigs galioti nuomos sutartis, šiemet turės priimti Vyriausybė. Pagal sutartį su Norvegijos kompanija „Klaipėdos nafta“ turi galimybę pasirinkti – laivą įsigyti už iš anksto sutartą konfidencialią kainą ar jo atsisakyti, arba tartis dėl nuomos pratęsimo dar 10 ar 20 metų.

Jeigu „Klaipėdos nafta“ laivą įsigytų, naujojo savininko rankose būtų visi sprendimai, kaip tą laivą įdarbinti. Lietuvoje mažėjant dujų poreikiui, būtų svarstoma galimybė laivą išplukdyti į kitą šalį ar kitą žemyną arba naudoti kaip SGD krovinio vežėją.

Kitoje dalyje: kokias išvadas 2014 metų balandį pateikė Seimo laikinoji tyrimo komsija, vertinusi situaciją Lietuvos energetikos sektoriuje ir tai, dėl kokių priežasčių ir kieno iniciatyva į gamtinių dujų kainą buvo įtrauktos SGD terminalo įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos.