Tiesia kelią elektromobiliui
Gru­pė en­tu­zias­tų ti­ki, jog ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je dau­ge­lis vai­ruo­to­jų pa­si­rinks gam­tą tau­so­jan­čius elek­tro­mo­bi­lius, tad jau da­bar ėmė rū­pin­tis, kad šiai trans­por­to prie­mo­nei bū­tų plė­to­ja­ma inf­ras­truk­tū­ra. Sos­ti­nės kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se „Hac­ker Ga­mes Pro“, ku­rias or­ga­ni­za­vo tech­no­lo­gi­jų par­kas „Vil­nius Tech Park“, Ro­kas Da­nu­se­vi­čius su bend­ra­min­čiais pri­sta­tė ak­tua­lią vers­lo idė­ją – prog­ra­mė­lę „Po­wah“, skir­tą elek­tro­mo­bi­lių sa­vi­nin­kams.

Pats idė­jos au­to­rius, 35 me­tų R. Da­nu­se­vi­čius vai­ruo­ja elek­tro­mo­bi­lį, tad pui­kiai ži­no ne tik šios trans­por­to prie­mo­nės pri­va­lu­mus, bet ir prob­le­mas, ku­rias pa­ti­ria vai­ruo­to­jai. „Lie­tu­vo­je re­gis­truo­ta apie tūks­tan­tis elek­tro­mo­bi­lių, o vie­šai prie­ina­mų jų įkro­vi­mo sto­te­lių Vil­niu­je – vos ke­le­tas. Be to, pa­si­rin­kęs vie­ną iš vie­šų sto­te­lių vai­ruo­to­jas ne­ga­li bū­ti ti­kras, kad at­va­žia­vus ji bus lais­va.

Dau­gė­jant ša­ly­je to­kių au­to­mo­bi­lių, plė­sis įkro­vi­mo sto­te­lių inf­ras­truk­tū­ra, tad bus rei­ka­lin­gas jų pa­ieš­kos įran­kis. Mū­sų ku­ria­ma prog­ra­mė­lė „Po­wah“ leis ne tik ma­ty­ti vi­sas vie­šai prie­ina­mas sto­te­les, bet ir už­si­sa­ky­ti įkro­vi­mo lai­ką, o at­ei­ty­je – mo­kė­ti už įkro­vi­mą. Šiuo įran­kiu taip pat ga­lės nau­do­tis ir as­me­nys, tu­rin­tys as­me­ni­nes sto­te­les ir no­rin­tys jas nuo­mo­ti ki­tiems vai­ruo­to­jams“, – apie bend­ra­min­čių ko­man­dos ku­ria­mą at­ei­ties įran­kį pa­sa­ko­jo R. Da­nu­se­vi­čius.

Iš krep­ši­nio pasaulio

Ro­kas vos prieš ke­le­tą mė­ne­sių grį­žo gy­ven­ti į Lie­tu­vą po dau­giau nei de­šim­ties me­tų, pra­leis­tų mo­kan­tis ir dir­bant Suo­mi­jo­je, Ame­ri­ko­je ir Da­ni­jo­je. Dau­giau nei dvie­jų me­trų ūgio vy­ras – bu­vęs Lie­tu­vos jau­ni­mo krep­ši­nio rink­ti­nės iki aš­tuo­nio­li­kos me­tų na­rys, pa­sta­ruo­ju me­tu į krep­ši­nio aikš­te­lę iš­bė­ga sa­vo ma­lo­nu­mui, spor­tuo­ja su bi­čiu­liais Sos­ti­nės ly­go­je.

„Ka­dan­gi li­ki­mas ap­do­va­no­jo aukš­tu ūgiu, krep­ši­nį žai­džiau nuo pa­aug­lys­tės. Tai su­tei­kė pro­gą pa­si­va­ži­nė­ti po už­sie­nio ša­lis, o tai anuo­met ma­no bend­raam­žiams dar ne­bu­vo la­bai prie­ina­ma. Į už­sie­nį iš­trūk­da­vo tik spor­ti­nin­kai ar­ba, tar­ki­me, „Ą­žuo­liu­ko“ cho­ris­tai, to­dėl mums, jau­niems, bu­vo la­bai įdo­mu ap­lan­ky­ti Ita­li­ją, Pra­ncū­zi­ją ir ki­tas ša­lis, kur žais­da­vo Lie­tu­vos jau­ni­mo krep­ši­nio rink­ti­nė“, – pri­si­mi­nė Ro­kas.

Siek­ti pro­fe­sio­na­lios krep­ši­nin­ko kar­je­ros R. Da­nu­se­vi­čius ne­pla­na­vo, ta­čiau krep­ši­nis jam bu­vo pui­ki prie­mo­nė įgy­ven­din­ti sie­kį mo­ky­tis už­sie­ny­je.

Bai­gęs mo­kyk­lą po­rą me­tų stu­di­ja­vo Lie­tu­vo­je vers­lo va­dy­bą, ta­da pa­gal mai­nų prog­ra­mą iš­vy­ko mo­ky­tis į Suo­mi­ją, kur li­ko baig­ti ba­ka­lau­ro stu­di­jų. Bai­gęs moks­lus po­rą me­tų dir­bo pa­gal spe­cia­ly­bę tarp­tau­ti­nė­je kom­pa­ni­jo­je Suo­mi­jo­je, o vė­liau nu­ta­rė įgy­ven­din­ti se­ną sva­jo­nę pa­gy­ven­ti ir pa­dir­bė­ti Ame­ri­ko­je. Me­tus šio­je ša­ly­je dir­bo ir ke­lia­vo.

„E­su tvir­tai įsi­ti­ki­nęs, kad jau­niems žmo­nėms la­bai rei­kia įgy­ti pa­tir­ties už­sie­ny­je, pa­ma­ty­ti ki­to­kio gy­ve­ni­mo, pra­plės­ti aki­ra­tį. Pa­tar­čiau vi­siems jau­nuo­liams tie­siog su­si­krau­ti la­ga­mi­nus ir bent me­tams kur nors iš­va­žiuo­ti, iš­lip­ti iš sa­vo ak­va­riu­mo, ku­ria­me gy­ve­na­me“, – šyp­so­jo­si Ro­kas. Jo tei­gi­mu, me­tai, pra­leis­ti sva­jo­nių ša­li­mi lai­ky­to­je Ame­ri­ko­je, la­bai pa­kei­tė ro­man­tiš­ką, vai­kys­tė­je su­si­kur­tą šios ša­lies įvaiz­dį. Tad JAV Ro­kas il­giau ne­už­tru­ko.

Pri­tai­ky­ti pa­tir­tį Lietuvoje

Grį­žęs į Eu­ro­pą gy­ven­ti ir dirb­ti pa­si­rin­ko Da­ni­ją, ten pra­lei­do aš­tuo­ne­rius me­tus. Ši ša­lis, pa­sak R. Da­nu­se­vi­čiaus, la­bai įdo­mi, žmo­nės ma­lo­nūs, dirb­ti ir da­ry­ti kar­je­rą ga­li­my­bių ti­krai daug. Par­adok­sas, ta­čiau tiek me­tų dirb­da­mas Da­ni­jo­je tarp­tau­ti­nė­se bend­ro­vė­se lie­tu­vis taip ir ne­iš­mo­ko da­nų kal­bos. „Ne­sis­ten­giau, nes so­li­džio­se tarp­tau­ti­nė­se kom­pa­ni­jo­se, ku­rio­se dir­bau, eg­zis­tuo­ja mums keis­ta tai­syk­lė: net iš da­nų rei­ka­lau­ja­ma tar­pu­sa­vy­je kal­bė­tis ang­liš­kai.

Pa­isant vers­lo lo­gi­kos, tai tu­ri pra­smę – kai ša­lia esan­tys dar­buo­to­jai ne­sup­ran­ta, apie ką kal­ba ko­le­gos, jie ne­ga­li įsi­terp­ti su nau­din­gu pa­siū­ly­mu, pa­ta­ri­mu ar tie­siog par­eikš­ti ki­to­kią nuo­mo­nę ap­ta­ria­mu klau­si­mu. Kai vi­si kal­ba vie­na kal­ba, idė­jo­mis, min­ti­mis ir su­ma­ny­mais kei­čia­ma­si kur kas efek­ty­viau“, – apie da­nų po­žiū­rį kal­bė­jo Ro­kas.

Vie­nuo­li­ka me­tų pra­lei­dęs už­sie­ny­je R. Da­nu­se­vi­čius su­si­mąs­tė, kuo no­rė­tų už­siim­ti to­liau. Su­pra­to, kad dirb­ti sam­do­mo dar­bo ne­be­no­ri, ir nu­ta­rė nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą kur­ti Lie­tu­vo­je. Tai da­bar ir da­ro.

Kai bi­čiu­lis pa­kvie­tė da­ly­vau­ti kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se „Hac­ker Ga­mes Pro“, Ro­kas iš kar­to su­ti­ko pri­sta­ty­ti elek­tro­mo­bi­lių inf­ras­truk­tū­ros prog­ra­mė­lės idė­ją. „Ka­dan­gi vai­ruo­ju elek­tro­mo­bi­lį, tu­riu įvai­rių min­čių, kaip pa­to­bu­lin­ti jų prie­žiū­rą. Ži­nau, kad vie­nas to ne­pa­da­ry­siu, to­dėl rei­kia ieš­ko­ti bend­ra­min­čių, iš­tek­lių, bū­dų iš­spręs­ti esa­mas prob­le­mas.

La­bai sma­gu, kad tu­rė­jo­me ga­li­my­bę tap­ti ma­to­mi, su­vie­ny­ti sa­vo pro­tus ir im­tis veik­los. Jau ra­do­me la­bai įdo­mių spren­di­mų, vi­lia­mės, kad il­gai­niui šis pro­jek­tas ga­li įgy­ti di­de­lį ko­mer­ci­nį po­ten­cia­lą“, – sa­kė idė­jos au­to­rius. Jis nu­si­tei­kęs į ko­man­dą mie­lai pri­im­ti idė­jų tu­rin­čių nau­jų bend­ra­min­čių ar žmo­nių, tie­siog ga­lin­čių su­teik­ti ko­kią nors pa­gal­bą ku­riant šį at­ei­ties pro­duk­tą.

Elek­tro­mo­bi­lio magija

Grį­žęs į Lie­tu­vą Ro­kas pats su­si­dū­rė su su­nku­mais dėl elek­tro­mo­bi­lių įkro­vi­mo inf­ras­truk­tū­ros. Į jos kū­ri­mą vers­li­nin­kams ne­ap­si­mo­ka in­ves­tuo­ti ne­men­kų su­mų, nes mū­sų ša­ly­je to­kių au­to­mo­bi­lių ne­daug. Ta­čiau at­ei­ty­je, R. Da­nu­se­vi­čiaus įsi­ti­ki­ni­mu, jie ti­krai iš­stums ben­zi­nu ar dy­ze­li­nu va­ro­mas trans­por­to prie­mo­nes.

Pa­šne­ko­vas elek­tra va­ro­mais au­to­mo­bi­liais pra­dė­jo do­mė­tis prieš de­šimt­me­tį, kai se­ri­ji­nių mo­de­lių dar ne­bu­vo. „Pa­ma­čiau do­ku­men­ti­nį fil­mą „Kas nu­žu­dė elek­tro­mo­bi­lį“ (Who Kil­led the Elec­tric Car), jis at­vė­rė man akis ir pa­ska­ti­no do­mė­tis šia te­ma. Šį fil­mą siū­ly­čiau pa­žiū­rė­ti vi­siems, kas do­mi­si elek­tro­mo­bi­liais“, – sa­kė Ro­kas.

Pats idė­jos au­to­rius, 35 me­tų R. Da­nu­se­vi­čius vai­ruo­ja elek­tro­mo­bi­lį, tad pui­kiai ži­no ne tik šios trans­por­to prie­mo­nės pri­va­lu­mus, bet ir prob­le­mas, ku­rias pa­ti­ria vai­ruo­to­jai.

Va­ži­nė­da­mas to­kiu au­to­mo­bi­liu Ro­kas kas­kart pa­si­džiau­gia, kad jo trans­por­to prie­mo­nė vai­ruo­jant ne­ke­lia jo­kios vib­ra­ci­jos, ne­pu­čia iš­me­ta­mų­jų dū­mų, ją pri­žiū­rė­ti kur kas pa­pras­čiau – ne­rei­kia keis­ti te­pa­lų, pil­tis de­ga­lų, ma­ši­nai įkrau­ti rei­ka­lin­ga elek­tra kai­nuo­ja cen­tus, o kai ku­rio­se įkro­vi­mo sto­te­lė­se net ne­mo­ka­ma. Ta­čiau yra ir mi­nu­sų: įkrau­ti elek­tri­nį au­to­mo­bi­lį už­trun­ka apie pus­va­lan­dį, o iki įkro­vi­mo sto­te­lės dar rei­kia nu­va­žiuo­ti.

„Pirk­da­mas au­to­mo­bi­lį žmo­gus no­ri bū­ti mo­bi­lus ir juo va­žiuo­ti bet kur ir ka­da pa­no­rė­jęs. Šiuo po­žiū­riu elek­tro­mo­bi­lis vai­ruo­to­ją kiek ap­ri­bo­ja, nes tu­ri ge­rai su­pla­nuo­ti – kur ir kaip va­žiuo­si, ar bus kur įsi­krau­ti ir kiek lai­ko tai už­truks. Iš pir­mo žvilgs­nio lyg ir ro­man­tiš­ka – ne­ter­ši gam­tos, sau­gai pla­ne­tą.

Be to, au­to­mo­bi­lį la­bai sma­gu vai­ruo­ti: jis la­bai grei­tai įgau­na pa­grei­tį, ga­lia ki­to­kia nei vi­daus de­gi­mo va­rik­lio, jis ne­tu­ri pa­va­rų dė­žės, to­dėl grei­tė­ji­mas ki­toks, ne­trūk­čio­jan­tis, sa­lo­ne vi­siš­kai ty­lu, nes ne­sklei­džia jo­kio gar­so. Blo­go­ji ypa­ty­bė yra ta, kad kol kas elek­tro­mo­bi­liai la­bai bran­gūs, tad at­si­per­ka tik per ga­na il­gą lai­ką. Dėl inf­ras­truk­tū­ros sty­giaus juo nau­do­tis keb­lu. Man vi­są lai­ką kir­bė­jo min­tis, kaip elek­tro­mo­bi­lio vai­ruo­to­jo gy­ve­ni­mą pa­da­ry­ti pa­to­ges­nį. Nuo to vis­kas ir pra­si­dė­jo“, – pri­si­pa­ži­no pa­šne­ko­vas.