Tendencija: ne stambieji „suvalgo“ smulkiuosius, o greitesni – lėtuosius
Smul­ku­sis ir vi­du­ti­nis vers­las yra Lie­tu­vos eko­no­mi­kos stu­bu­ras. Šį po­sa­kį pa­grin­džia skai­čiai: di­džiau­sias pel­nin­gu­mas pa­sie­kia­mas įmo­nė­se, ku­rio­se dir­ba iki 9 dar­buo­to­jų; smul­ku­sis ir vi­du­ti­nis vers­las su­ku­ria apie 73 proc. BVP, įdar­bi­na maž­daug 74 proc. vi­sų ša­lies dar­buo­to­jų.

Vis dėlto smulkiojo ir vidutinio verslo veiklos rezultatai, pasak mokslininkų, nėra stabilūs. Smulkiojo ir vidutinio verslo taryba (SVVT) konstatuoja, kad verslas nesiplečia taip, kaip norėtųsi.

Vien maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais prekiaujančių parduotuvių, nepriklausančių didiesiems tinklams, per metus sumažėjo beveik 3 proc., panaši padėtis ir kitose srityse.

Lietuvoje vien maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais prekiaujančių parduotuvių, nepriklausančių didiesiems tinklams, per metus sumažėjo beveik 3 procentais. Panaši padėtis ir kitose srityse. Nerimo ženklų esama – tai paliudijo neseniai vykusios parodos „Rinkis prekę lietuvišką“ dienomis surengti valdžios, verslo ir mokslo atstovų debatai apie smulkiojo ir vidutinio verslo vietą po saule.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis kaip vieną ekonomikos lėtėjimo elementų įvardijo bankų politiką: „Lietuvoje dominuoja du bankai, prieiga prie finansų verslui labai sudėtinga. Kaip bankai elgiasi su verslu? Jie suteikia tik 60 proc. projektui reikalingos sumos, nors anksčiau skolindavo 80 procentų.“

Kauno rajone penkerius metus veikiančios nedidelės bendrovės „Choco Group“ vadovas Vytautas Stankevičius antrino: bankai ir kredito unijos naujam verslui, kuris neturi gerų rodiklių, smarkiai riboja paskolas. Jis nurodė dar vieną grėsmę: Lietuva sparčiai senėja, gimstamumas mažėja, emigracija tebevyksta, vis labiau susiduriama su darbo jėgos trūkumu.

Pastarąją problemą akcentavo ir banko „Luminor“ vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė: „Pigia darbo jėga jau nebegalime konkuruoti su kai kuriomis ES valstybėmis. Privalome keisti savo ekonomikos struktūrinį veidą – labiau orientuotis į kokybę, rinktis nišines sritis, skatinti didesnės pridėtinės vertės kūrimo sritis.“ Jos žodžiais, Lietuva ir visas pasaulis šiuo metu jaučia ciklinį pakilimą: didėja atlyginimai, auga bendrasis vidaus produktas. „Patekome į vidutinių pajamų spąstus. Išaugome savo verslo modelį, jis jau nebeveikia“, – įsitikinusi analitikė.

Reikia atsikratyti baimių

I. Genytės-Pikčienės manymu, verslininkus turėtų skaudinti klausimas, ar smulkiajam ir vidutiniam verslui liks vietos po Lietuvos saule? „Verslininkai nelaukia, kol liks vietos po saule, jie patys privalo sutelkti visą išmonę ir idėjas, kad ta vieta būtų stabili. Lietuvos verslas ne kartą įrodė, ko yra vertas. Peržvelgus šalies ekonomikos istoriją nuo įstojimo į Europos Sąjungą matyti, kiek iššūkių jam teko patirti: tai ir 2008-ųjų krizė, ir Rusijos embargas. Bėdas pavyko įveikti, ir Lietuvos ekonomika labai greitai atsigavo“, – kalbėjo analitikė.

Lietuviai, anot jos, turi verslumo geną, o smulkusis ir vidutinis verslas yra labai apsukrus, moka greitai prisitaikyti. Todėl nereikėtų baimintis ketvirtosios pramonės revoliucijos įtakos, skaitmenizacijos ir robotozacijos, nes tai suteiks naujų galimybių plėtrai ir konkurencingumui didinti.

KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorius Rytis Krušinskas neabejojo, kad verslas privalo mokėti greitai prisitaikyti, turėti idėjų, savitumo ir ieškoti galimybių, kaip savo prekes ar paslaugas parduoti ne tik vietos rinkoje. „Potencialo ieškokime savyje. Turime būti pozityvesni“, – pabrėžė mokslo atstovas.

Panašios nuomonės laikėsi ir verslininkas V. Stankevičius. Jis teigė, jog būtina ieškoti galimybių svetur. „Visada pravartu dairytis toliau, matyti ne vien problemas, su kuriomis kasdien susiduriame“, – sakė „Choco Group“ vadovas.

Maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais prekiaujančių parduotuvių, nepriklausančių didiesiems tinklams, per metus sumažėjo beveik 3 procentais. / „Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka

„Vietos po saule yra daug, tik nereikia laukti, kol kas nors ateis ir pasakys, ką daryti. Savo verslą pradėjau nuo paslaugų teikimo statybų sektoriuje tuo metu, kai Lietuvoje veikė tūkstantis statybos įmonių. Radau savo nišą, sugebėjau parduoti savo produktą, išaugti iki normalios lietuviškos statybos ir vystytojų paslaugas teikiančios kompanijos“, – nuostatą asmeniniu pavyzdžiu pagrindė R. Dargis.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento patarimas: verslininkai arba norintieji jais tapti turi būti kūrybiški, atviromis akimis ieškoti naujų idėjų, nes tai – verslo galimybių pagrindas, ir laisvintis iš baimių. R. Dargį stebina šalies verslininkų nuogąstavimai. Lietuviams, pasak jo, bankrotas yra didžiausia negarbė, o štai Amerikoje net bankai labiau linkę duoti paskolas tiems, kurie jau buvo žlugę.

Diskutuojant, ar smulkųjį ir vidutinį verslą Lietuvoje baigia užsmaugti oligopolijos, konstatuota: ne stambieji „suvalgo“ smulkiuosius, o greitesni – lėtuosius.

Sukūrė išlikimo strategiją

Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė neslėpė: vietos po saule smulkiajam verslui labai sumažino ankstesnių vyriausybių sprendimai, leidę miestuose įsigalėti stambiems prekybos centrams.

„Smulkusis verslas turi kovoti dėl vietos po saule. Vieną sekmadienį uždaryti prekybos centrai neišgelbės mūsų padėties. Tai tik viena iš priemonių, o reikėtų sukurti visą sistemą, užtikrinančią smulkiųjų augintojų produkcijos pristatymą į mažas parduotuvėles. Tuomet jos ne tik sekmadieniais, bet ir kitomis dienomis galėtų prekiauti šviežiomis kokybiškomis daržovėmis, mėsos ar pieno produktais tokia pat kaina kaip prekybos centrai. Sukūrėme strategiją, bet mūsų tikslas nėra ką nors iš ko nors atimti. Norime turėti stiprią grandinę nuo gamintojo iki galutinio vartotojo – tiekti šviežias ir kokybiškas prekes“, – „Lietuvos žinioms“ aiškino D. Matukienė.

SVVT pirmininkė pabrėžė, kad Lietuvoje sunaikintas vidutinių vartotojų sluoksnis. „Lietuvoje reikia daugiau socialinių verslo įmonių, tuomet viskas stos į savo vietas. Mums būtina užsiauginti vidurinės klasės vartotoją“, – teigė D. Matukienė.

Taryba, pasak jos vadovės, mato viziją, kokia galėtų būti smulkiojo ir vidutinio verslo ateitis, kaip turėtų būti subalansuotos finansinės programos. D. Matukienės nuomone, Lietuvos valdžiai labiausiai trūksta sisteminio požiūrio į smulkųjį ir vidutinį verslą, neieškoma galimybių, kaip įdarbinti socialiai remtinas grupes ir iš to gauti didžiulę pridėtinę vertę.

Tarybos pirmininkė pripažino, kad verslininkai, ypač smulkieji, dažnai ko nors baiminasi, nes rizikuoja savo turtu, šeimos gerove. Tačiau, pasak jos, mažiau baimių galėtų turėti valdininkai, skirstantys ne savo pinigus, kartais užkertantys kelią paramai gauti dėl vieno trūkstamo popierėlio. „Į smulkiojo verslo atstovą, kuris pagal LEADER programą gali tikėtis daugiausia 28 tūkst. eurų paramos, žiūrima taip pat, kaip į stambų verslininką, gaunantį milijoną eurų, jam keliama ne mažiau reikalavimų“, – pažymėjo D. Matukienė.

„Stebint valdžią ir jos sprendimus pasigendama toliaregiško matymo, nes popierinių strategijų, kurios dūla stalčiuose, nepakanka. Valdžia įsisukusi į politinio ritmo ciklą. To neturėtų būti. Pagrindinis ir bendras visų tikslas – solidi, darbšti bei ori vidurinė klasė“, – tikino I. Genytė-Pikčienė.