Technologinio šuolio akivaizdoje lietuviškam verslui trūksta drąsos
Lie­tu­vos pra­mo­nė­je vy­ra­vu­si dar­bui im­li ga­my­ba, že­mos ir vi­du­ti­niš­kai že­mos tech­no­lo­gi­jos grei­tai taps ne­kon­ku­ren­cin­gos, to­dėl brangs­tant dar­bo jė­gai įmo­nės tu­ri spar­čiau in­ves­tuo­ti į au­to­ma­ti­za­ci­ją ir ro­bo­ti­za­ci­ją. Eko­no­mis­tų nuo­mo­ne, spar­čiau in­ves­tuo­ti ir au­gin­ti at­ei­ties po­ten­cia­lą Lie­tu­vos vers­lui daž­nai truk­do ne eu­ro­pi­nės par­amos, o idė­jų ir drą­sos trū­ku­mas – tai pa­vo­jin­giau­sia ša­lies pra­mo­nės pa­žan­gai.

„Lietuvos žinių“ kalbintų ekonomistų ir ekspertų nuomone, ateityje neišvengiamai vis didesnis vaidmuo teks didelių duomenų kaupimui ir panaudojimui, daiktų internetui, 3D technologijoms, kibernetiniam saugumui ir kitoms ūkio sritims, kur verslas daromas nedalyvaujant žmonėms. Norint neatsilikti nuo labai radikalių ir sparčių permainų, Lietuvos pramonei reikia daug, sparčiai ir drąsiai investuoti.

Ne Europos Sąjungos paramos pinigų, o idėjų ir kartais drąsos labiausiai trūksta siekiant spartesnio investicijų ir ateities potencialo augimo.

Ar didelę grėsmę šiai ateities perspektyvai kels ES paramos mažėjimas? Ar teisūs ekonomistai, skelbiantys, kad be europinių lėšų investicijų srautas mūsų šalyje sustos? Kiti teigia, kad iš tiesų europinėmis lėšomis valstybės užsakymai maitina tik kelių ir kitos statybos sektorių, o gamybos pramonė pati investuoja keleriopai daugiau nuosavų lėšų nei europinių, tad nusekusių ES paramos upelių nepasiges.

Tikimasi, kad per ateinantį septynerių metų finansinį laikotarpį, kuris prasidės po 2020-ųjų, daugiausia ES struktūrinių fondų lėšų teks nebe viešosios infrastruktūros projektams, o naujoms technologijoms, pirmiausia – pramonei skaitmeninti ir žiedinei ekonomikai.

Įžvelgia grėsmes pramonės konkurencingumui

Pristatydami eksporto tendencijas VšĮ „Versli Lietuva“ analitikai praėjusią savaitę paskelbė pavojų: jie prognozavo, kad užsukus ES paramos lėšų čiaupelį Lietuvos pramonei kils technologinio atsilikimo grėsmė, nes šiuo metu investicijos į gamybą esą daugiausia vykdomos Europos Sąjungos fondų lėšomis. Išsipildžius blogajam scenarijui, Lietuva po 2020 metų nebegaus paramos iš ES struktūrinių fondų, nes pati taps valstybe donore. Kad investicijos nesustotų, pasak analitikų, valstybė turės rasti kitą rėmimo būdą – galbūt kurti nacionalinės paramos iš biudžeto programas pramonės įmonių investicijoms į gamybos įrenginius skatinti.

Be politinių grėsmių, tokių kaip „Brexit“ bei JAV planų įvesti muitus plienui ir aliuminiui ir kt. ar dėl to galimų prekybos karų, viena didžiausių grėsmių, su kuriomis artimiausiais metais gali susidurti Lietuvos pramonė, yra investicijų į gamybą sumažėjimas. „Verslios Lietuvos“ analitikų nuomone, investicijos į pramonę pastaraisiais metais buvo vienas pagrindinių eksporto augimo bei konkurencingumo didinimo katalizatorių. Šios įstaigos vyriausiasis analitikas Vadimas Ivanovas teigė, kad iš esmės visa valstybės parama, skirta investicijoms, yra paremta Europos Sąjungos struktūriniais fondais, o po 2020 metų šios lėšos gali smarkiai sumažėti. „Šiais metais, palyginti su praėjusiais laikotarpiais, ES parama, nukreipta į pramonės pajėgumų didinimą arba modernizavimą, sumažės. Ir neturime jokių kitų apčiuopiamų, svarių priemonių iš nacionalinio biudžeto pramonės investicijoms paremti“, – pažymėjo jis.

Pasak analitiko, investicijos 2017 metais augo apie 16 proc., bet trečiąjį ketvirtį buvo matomas smukimas. Tai gali būti neigiamas signalas, rodantis, kad investicijos į gamybą ir ateityje gali mažėti. Be to, pramonės pajėgumų išnaudojimas šiuo metu yra pasiekęs maksimalų lygį.

„Verslios Lietuvos“ analitikai prognozuoja, kad mažės ir darbuotojų skaičius apdirbamosios pramonės bei žemės ūkio sektoriuose, o tai darys neigiamą įtaką ateities augimo perspektyvoms.

Investuoja nuosavas lėšas

Su tokiomis niūriomis prognozėmis nesutinka Lietuvos inovacijų centro Inovacijų paramos paslaugų departamento vadovas Artūras Jakubavičius. „Lietuvos žinioms“ jis tvirtino, kad mūsų šalyje per metus padaroma milijardai eurų materialinių investicijų, o ES struktūrinių fondų parama matuojama tik milijonais eurų. „Tarp milijardų ir milijonų eurų yra didžiulis skirtumas. Iš ES struktūrinių fondų paramos finansuojama tik nedidelė dalis investicijų pramonei modernizuoti“, – teigė A. Jakubavičius.

Anot jo, 2007–2013 metais tik apie 200 mln. eurų ES paramos skirta įrangai modernizuoti. Didžiąją dalį lėšų į įrangos modernizavimą investuoja pati pramonė – savus ir skolintus pinigus. „Vien užsienio investicijų į Lietuvą atkeliauja gerokai daugiau negu lėšų iš ES struktūrinių fondų. Šių fondų lėšos veikia tik kaip katalizatorius ir daugiausia skiriamos smulkiajam ir vidutiniam verslui bei probleminiams regionams“, – aiškino A. Jakubavičius.

Vien užsienio investicijų į Lietuvą atkeliauja gerokai daugiau negu lėšų iš ES struktūrinių fondų.

Jis sutiko su tuo, kad didžiąją dalį valstybės vykdomų investicijų sudaro ES fondų lėšos. Pavyzdžiui, Struktūrinių fondų lėšomis finansuojamos viešojo sektoriaus investicijos į aplinkosaugą; verslas jų negauna, nors netiesioginė tokių investicijų nauda tenka ir pramonei.

Ekspertas svarstė, kad kitą septynerių metų ES finansinį laikotarpį Lietuva gali netekti dalies ES paramos kelių tiesimui ir kitai viešajai infrastruktūrai. „Pagal mano prognozes, bendra iš ES struktūrinių fondų Lietuvai skiriama parama nemažės, o gal net didės. Bet jų pasiskirstymas keisis. Mažės investicijų dalis, skirta paprastoms inovacijoms. Europoje dabar įsigali naujos tendencijos – remti žiedinę ekonomiką ir pramonės skaitmeninimą, pasirengimą ketvirtajai pramonės revoliucijai“, – sakė jis.

Taip pat ypač daug dėmesio bus skiriama naujiems produktams kurti – moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai versle. „Europa sako: užtenka kurti žinias – reikia bandyti jas materializuoti. Kitaip tariant, verslo inovacijoms, kurios siejamos su žiedine ekonomika ir pramonės skaitmeninimu, bus uždegta žalia šviesa“, – kalbėjo A. Jakubavičius.

Anot jo, robotizacija ir automatizacija yra tik dalis srities, kuri įvardijama kaip pramonės skaitmeninimas. „Tai ir didelių duomenų kaupimas, ir panaudojimas, daiktų internetas, kai be žmonių įsikišimo komunikuoja įranga su įranga, tai 3D spausdinimas, kibernetinis saugumas, – visos technologijos arba verslo darymas nedalyvaujant žmonėms“, – aiškino A. Jakubavičius.

Jo manymu, kitą finansinį laikotarpį Lietuva gali tikėtis apie 7–9 mlrd. eurų ES struktūrinių fondų lėšų, iš jų apie 10 proc. gali tekti verslui. „Lietuvos pramonė nuo ES paramos nėra priklausoma ir didelės rizikos investicijoms nematau. Statybų įmonės gauna dalį pajamų, tarp jų ir ES lėšų, pastatų renovacijos procese. Sumažėjus valstybinių užsakymų, kai kurios statybų įmonės nukentės. Tačiau statyba, kuri orientuota į paslaugų teikimą užsieniui ar pramonės įmonėms, jokio skirtumo nepajus“, – prognozavo A. Jakubavičius.

Iš ES struktūrinių fondų paramos finansuojama tik nedidelė dalis investicijų pramonei modernizuoti / Deniso Nikitenkos nuotrauka

Pažangos variklis – ne ES parama

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis taip pat nemano, kad ES parama yra lemiamas veiksnys siekiant technologinės pažangos ir konkurencingumo. Anot jo, jau ir dabar sėkmingiausios ir geriausių idėjų turinčios įmonės investuoja ne todėl, kad gauna „nemokamų“ pinigų iš ES fondų.

„Deja, gaunama ES parama nėra pagrindinis ekonomikos augimo ir investicijų variklis – neretai tik įsisavinamos lėšos, sukuriančios vienkartinį ar trumpalaikį efektą, o ne ilgalaikį produktyvumo potencialą. Todėl ES paramos mažėjimo visai nesureikšminčiau, manau, kad ir be jos bus sėkmingai investuojančių ir inovacijomis užsiimančių įmonių“, – teigė N. Mačiulis.

Ekonomistas pabrėžė, kad Lietuvos įmonių skolos ir nuosavo kapitalo santykis yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, o daugelis jų turi perteklinių likvidžių lėšų, kurių nesugalvoja kur „įdarbinti“. „Kitaip sakant, ne ES pinigų, o idėjų ir kartais drąsos labiausiai trūksta siekiant matyti spartesnį investicijų ir ateities potencialo augimą. Galvojant apie Lietuvos įmonių konkurencingumą ateinančiais dešimtmečiais, šimtą kartų svarbiau yra švietimo sistemos efektyvumas, o ne ES pinigai“, – samprotavo ekonomistas.

Konkurencinis pranašumas išseko

„Luminor“ banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė ragina žvelgti šiek tiek plačiau ir svarstyti Lietuvos tolesnės raidos ir ekonomikos struktūros konkurencingumo klausimus. „Iki šiol Lietuvos ekonomika sparčiai augo dėl pigios darbo jėgos ir geografiškai palankios padėties pranašumų, mokėjimo dirbti Rytų rinkose ir tarpininkauti tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau pastaraisiais metais sparčiai kylančios darbo sąnaudos ir praretėjusios pigios darbo jėgos gretos rodo, kad šiais konkurenciniais pranašumais mėgausimės nebeilgai“, – perspėjo ji.

Analitikės manymu, pigia darbo jėga grįstą ekonominio augimo modelį Lietuva jau baigia išaugti. Tokį momentą šalies raidoje ekonomistai vadina „vidutinių pajamų spąstais“. „Tad tik nuo mūsų ryžto ir operatyvių veiksmų priklausys, ar į juos pakliūsime ir strigsime, ar pavyks išlikti konkurencingiems ir toliau sparčiai augti“, – svarstė ji.

Lietuvos pramonė, pasak šios analitikės, taip pat bus priversta keisti savo struktūrą. Mat iki šiol Lietuvos pramonėje vyravusi darbui imli gamyba, žemos ir vidutiniškai žemos technologijos taps nekonkurencingos. „Kol buvome pigūs ir darbštūs, galėjome ir šiame segmente konkuruoti. Čia perspektyvų nebėra. Lietuvos darbo rinka per sekli, o jos sąnaudos auga sparčiai. Nebegalime konkuruoti su Rumunija ir Bulgarija, ką jau kalbėti apie Tolimųjų Rytų šalis, kuriose darbo jėgos kiekio ir kainos pranašumai daug didesni“, – pažymėjo ji.

Ekonomistės nuomone, Lietuvos pramonė neišvengs automatizacijos ir robotizacijos, bet tam jau būtinos gausios investicijos į technologijų atnaujinimą. „Neskiriant pakankamai lėšų, kai kurios primityvios pramonės šakos ilgainiui nunyks dėl aršios konkurencijos, ir mažos pridėtinės vertės prekių gamybos svoris sumažės. Būsime priversti persiorientuoti į didesnės pridėtinės vertės kūrimą, gaminti nišines prekes, išsiskirti specifinių žinių panaudojimu ir aukštesnėmis technologijomis. Taip pat daugiau ekonominės iniciatyvos perims paslaugų sektoriai“, – teigė ekonomistė.

Perspėja neperkaisti

Lietuvos pramonininkų konfederacijos patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas teigė, kad Lietuvos pramonės pajėgumo panaudojimas yra istoriškai aukščiausio lygio nuo 2003 metų, kai pradėtas vertinti šis rodiklis. Statistikos departamento duomenimis, 2018 metų vasario mėnesį jis siekė 70,3 procento. „Psichologinė riba yra 75 procentai. Kai ji pasiekiama, įmonių pajėgumų nepakanka, ir tam, kad patenkintų paklausą, įmonės yra priverstos investuoti į naujus pajėgumus“, – sakė jis.

Tačiau A. Izgorodinas nesutinka, kad šiuo metu reikėtų skatinti įmones investuoti į gamybos pajėgumų didinimą. „Makroekonomikos duomenys ir akcijų rinkos rodo, kad pasaulio ekonomika gali perkaisti. Amerikos ir Europos akcijų rinkos yra įkaitusios iki raudonumo. „Goldman Sachs“ neseniai atliko savo klientų rizikos vertinimo tyrimą. Jis parodė, kad rizikos vertinimas yra aukščiausio lygio. Tai reiškia, kad liko labai nedaug laiko iki kitos pasaulio ekonomikos krizės ar augimo sulėtėjimo. Kai kur tai jau vyksta, pavyzdžiui, Švedijos nekilnojamojo turto rinkoje. Ar nebus taip, kad šiandien mūsų pramonė investuos į didesnius pajėgumus, o po dvejų metų lies ašaras, nes nežinos, ką su tais pajėgumais daryti, nes sulėtėjus ekonomikos augimui sumažės užsakymų ir paklausa eksporto rinkose, o skolintas lėšas reikės atiduoti“, – perspėjo jis.

A. Izgorodino nuomone, šiandien reikia investuoti ne į pajėgumų didinimą, o į radikalų jų pakeitimą. Mat Lietuvos pramonė po 2008 metų pasaulio finansų krizės labai pakėlė produktyvumą, tačiau pastaruosius trejus metus produktyvumo augimas sulėtėjo, o tai reiškia, kad sumažėjo investicijos į išmaniuosius įrenginius.

Kita grėsmė Lietuvai esą kyla iš spartėjančios robotizacijos Europoje. Antai Danijoje, pasak jo, po pasaulio finansų krizės gamybos apimtis išaugo 20 proc., o darbuotojų sumažėjo 2,5 proc.; Belgijoje gamyba išaugo 12 proc., o darbuotojų sumažėjo 13 procentų.

„Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje pramonėje 43 proc. padidėjo atlyginimai. Tuo metu Europoje pramonė investuoja į efektyvumą ir gamina gerokai daugiau su mažesniu darbuotojų skaičiumi. Tai reiškia, kad Europoje gamyba pinga, o Lietuvoje – brangsta. Kadangi tai vyksta ne dėl ekonominių, o dėl demografinių problemų, mūsų vienintelis kelias yra investuoti ne į pajėgumų didinimą, o į pajėgumų radikalų modernizavimą, kad galėtume kelti produktyvumą“, – sakė pašnekovas.

Pasak A. Izgorodino, Lietuva dabar išgyvena pereinamąjį laikotarpį, tačiau techologinis atsilikimas pramonei negresia. „Robotizacija yra neišvengiama. Klausimas tik tas, ar įmonės laiku susigriebs ir laiku į tai investuos. Priešingu atveju dalis jų gali iškristi iš gamybos grandinės. Aš tuo nelabai tikiu, nors rizika egzistuoja“, – sakė ekonomistas.

Eksportui tenkanti Lietuvos pramonės pardavimų dalis

MetaiDalis, proc.
200752,3
200954,8
201159,8
201260,2
201360,7
201560,7
201761,8

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Lietuvos apdirbamosios gamybos apimtis*

Metaimln. Eur
20089603
20097969
20108723
20119797
201210 714
201311 278
201412 181
201512 831
201613 548
201714 501

* Be naftos produktų

Pramonė pagamina 51 proc. produkcijos daugiau nei prieš krizę

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, LPK

Darbo užmokesčio pokytis apdirbamosios gamybos sektoriuje*

ValstybėAtlyginimo augimas, proc.
Rumunija54,8
Bulgarija48,7
Lietuva43,0
Latvija42,6
Estija38,2
Vengrija36,2
Slovakija27,2
Lenkija25,2
Čekija23,3
Slovėnija16,1
Kroatija15,4
Vokietija12,8
Austrija12,0
ES-2811,2
Jungtinė Karalystė11,0
Prancūzija10,5
Danija10,2
Švedija10,0
Euro zona9,9
Liuksemburgas7,6
Belgija5,8
Portugalija5,6
Airija4,3
Italija3,6
Ispanija3,5
Suomija3,1
Kipras–3,6
Graikija–7,9

* 2017 metais, palyginti su 2012 metais

Šaltinis: Eurostatas