Tebesitęsia tvartų tuštėjimo metas
Karš­tas pa­va­sa­ris ir saus­rin­ga va­sa­ra ne vie­nam pie­no ūkio sa­vi­nin­kui ta­po ga­lu­ti­niu ap­sisp­ren­di­mo taš­ku at­si­sa­ky­ti kar­vių. Ūki­nin­kus iš­var­gi­no ne­sta­bi­li pa­dė­tis, ma­žos ža­lia­vi­nio pie­no su­pir­ki­mo kai­nos, dar­buo­to­jų trū­ku­mas. Prie šių prob­le­mų pri­si­dė­jo ir tai, kad daž­nas dėl saus­ros ne­ga­lė­jo pa­si­ga­min­ti pa­kan­ka­mo pa­ša­rų kie­kio.

Arvydas Šlivinskas, ūkininkaujantis Vilkaviškio rajono Pūstapėdžių kaime, kaip kirviu nukirto: „Iki Naujų metų karvių ūkyje neliks.“ Ir patikslino, kad tuomet ne tik Pūstapėdžių kaime, bet ir Serdokų bei Šeimenos nebebus nė vienos karvės, nes šių galvijų kaime daugiau niekas nelaiko.

Nuo 1992 metų ūkininkaujantis vyras jau pusę metų skelbia parduodantis 100 melžiamų karvių bandą ir 80 prieauglio: veršelių ir telyčaičių. Jeigu ne ūkininko užsispyrimas parduoti visą bandą, jau šiandien jo tvartai stovėtų tušti. Tiesa, kol kas varžė gauta europinė parama, tačiau kaip tik šiemet įsipareigojimai baigiasi.

Išvargino nestabilumas

„Lenkai pirkėjai jau buvo atvažiavę kelis kartus, tačiau jie norėjo rinktis karves. Pasakiau, kad parduodu tik visą bandą. Už gerą, veislinės bandos karvę prašau 1000 eurų ir PVM, o sergančias somatinėmis ligomis ar turinčias kitokių trūkumų atiduočiau už mėsos kainą. Dabar esame susitarę su viena bendrove, atidarančia naują tvartą – galbūt šis sandoris pavyks“, – pasakojo A. Šlivinskas. Jei rudenį nepavyks parduoti kaip pieninę bandą, vilkaviškietis visas karves parduos mėsai.

Jis įvardijo tris pagrindines pieno ūkio atsisakymo priežastis. „Išvargino nestabilumas, nėra geros pieno kainos. Vis esame raginami palaukti, pakentėti, kol padėtis pagerės. Bet padėtis pagerėja laikinai – mėnesį, du ar tris – ir vėl viskas grįžta į senas vėžes. Šiandien už kilogramą pieno gaunu 23 centus – tokią kainą ne išsiprašėme, o išsimušėme“, – kalbėjo ūkininkas.

Antroji priežastis – darbuotojų trūkumas kaime. „Gyvulininkystės ūkyje niekas nenori dirbti be 1000 eurų per mėnesį. Su tokiais atlyginimais jau brendame į bankrotą. Pavargome gyventi apimti streso, nuolatinės nežinios, – tai trečioji priežastis“, – neslėpė pašnekovas. Jis apgailestavo, kad žengus tokį žingsnį teks atleisti ir keturis darbuotojus, o kai kurie jų dirbą kone nuo ūkio įkūrimo pradžios.

Tiesa, 26 metus galvijus laikantis ūkininkas vėliau tvartuose žada laikyti mėsinius, juk, A. Šlivinsko žodžiais, fermoje grūdų sandėlį rengti netikslinga.

Karves superka lenkai

Lietuvoje susidariusia nestabilia padėtimi sėkmingai naudojasi kaimynai lenkai. A. Šlivinskas pasakojo, kad Lenkijoje ūkininkai vidutiniokai, turintys 30–40 pieninių karvių bandą, prie pagrindinio tvarto turi susirentę pašiūres dar dešimčiai ar daugiau galvijų. „Kai tik Lietuvoje karvių kaina krinta, jie ir atvažiuoja derėtis pas mūsų ūkininkus. Jei pirkinys pasitaiko geras, pasilieka, o prastesnes karves parduoda mėsai“, – teigė ūkininkas.

To paties rajono Bartininkų miestelio ūkininkas Albinas Šneideris taip pat skelbia parduodantis 70 pieninių karvių bandą ir 30 prieauglio. Jis taip pat sulaukė ne vieno lenkų supirkėjų vizito, tačiau taip pat nenorėjo likti su išrankomis – ketina parduoti visus galvijus iš karto. „Noriu vidutiniškai gauti po 1200 eurų, nes gera karvė verta ir 2 tūkst. eurų“, – kalbėjo A. Šneideris.

Jam taip pat nusibodo nuolatinis pieno supirkėjų raginimas truputėlį pakentėti. „Kiek galima gyventi patiriant įtampą? – retoriškai klausė pašnekovas. – Iki 2008 metų krizės pienininkystė judėjo į priekį, bet nuo to laiko tęsiasi vienodai duobėtas kelias: laikinus pagerėjimus keičia gerokai ilgesni blogi periodai.“

Ūkininkė Onutė Kartavičienė: „ Žmonės masiškai išparduoda gyvulius. Viena medalio pusė – sausra neleido paruošti reikiamo kiekio pašarų, kitas dalykas – jiems nusibodo nestabilumas ir nežinomybė. Pieno ūkis Lietuvoje jau ne verslas, tai – hobis.“

Dvi suaugusias dukras turinčio ūkininko žodžiais, „būčiau blogas tėvas, jei grūsčiau jas į šį vargą“. Iš ūkininkavimo A. Šneideris trauktis neketina, jis planuoja vėliau auginti arba mėsinius galvijus, arba paukščius.

Pirkėjo karvėms ieško ir mišraus ūkio savininkė Onutė Kartavičienė iš Vištyčio apylinkių. „Galbūt parduosiu ne visas, bet tikrai labai sumažinsiu bandą. Pasiliksiu ir avis, nes jos – sanitarės, sutvarko pievas šlaituose, krantuose ir kalvelėse, – planais dalijosi moteris ir pridūrė: – Žmonės masiškai išparduoda gyvulius. Viena medalio pusė – sausra neleido paruošti reikiamo kiekio pašarų, kitas dalykas – jiems nusibodo nestabilumas ir nežinomybė. Pieno ūkis Lietuvoje jau nėra verslas, tai – hobis.“

Faktai

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, per metus pienininkystės ūkių sumažėjo per 12,2 procento.

2017 metų birželį buvo registruoti 45 508 ūkiai ir 284 711 karvių, o šiemet tuo pačiu metu – 39 974 pienininkystės ūkiai, kuriuose laikoma 272 162 karvės.

Sparčiausiai nyksta smulkiausi pieno ūkiai, kuriuose laikoma po 1 iki 2 karves.

Šaltinis: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras