Svajonė ir atkaklumas išaugino spaustuvių lyderę
„Paž­vel­gę at­gal, ti­kriau­siai kiek­vie­nas ras­tu­me, ką bū­tu­me pa­da­rę ki­taip, jei tuo me­tu bū­tu­me tu­rė­ję tiek in­for­ma­ci­jos, kiek tu­ri­me šian­dien. Vis dėl­to, ver­tin­da­mas gy­ve­ni­mo tarps­nį glo­ba­liai, di­džiuo­juo­si įmo­ne, ko­kia ji yra šian­dien, ko­kią ją su­kū­rė­me kar­tu su ko­le­go­mis, vers­lo par­tne­riais, klien­tais. Ti­krai daug ko iš­mo­ko­me vie­ni iš ki­tų ir pa­sie­kė­me reikš­min­gų re­zul­ta­tų – „Au­ri­ka“ iš ne­di­de­lės maž­me­ni­nės pre­ky­bos par­duo­tu­vės ta­po vie­na pir­mau­jan­čių spaus­tu­vių Bal­ti­jos ša­ly­se ir įsit­vir­ti­no tarp vi­du­ti­nio dy­džio flek­sog­ra­fi­nių spaus­tu­vių Eu­ro­po­je. Eti­ke­čių ir pa­kuo­čių ga­min­to­ja 2016-ai­siais at­šven­tė 25-ąjį gim­ta­die­nį“, – pa­sa­ko­ja Kau­ne įsi­kū­ru­sios UAB „Au­ri­ka“ stei­gė­jas ir va­do­vas Arū­nas Aks­ti­nas.

Miš­kin­ga­me Va­rė­nos ra­jo­ne, Rat­ny­čios kai­me, gi­mu­sį Arū­ną nuo vai­kys­tės ža­vė­jo tech­ni­ka, tad jis pa­si­rin­ko tiks­liuo­sius moks­lus: bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ži­nias gi­li­no Kau­no po­li­tech­ni­ku­me, vė­liau Vil­niaus uni­ver­si­te­to Kau­no hu­ma­ni­ta­ri­nia­me fa­kul­te­te bai­gė fi­nan­sų ir kre­di­to stu­di­jų prog­ra­mą, dir­bo meis­tru vals­ty­bi­nė­je Kai­šia­do­rių au­to­ser­vi­so įmo­nė­je.

– Kas pa­ska­ti­no Jus, 26-erių me­tų vai­ki­ną, mes­ti val­diš­ką duo­ną ir im­tis nuo­sa­vo vers­lo?

– Ti­kriau­siai nuo ma­žens skie­py­ta at­sa­ko­my­bė už sa­ve, ska­ti­ni­mas iš­mok­ti pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi ir ša­lia esan­čiais žmo­nė­mis. Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, šios sa­vy­bės tik su­stip­rė­jo – pra­bu­do no­ras kur­ti ir as­me­ni­nę lais­vę. Jis bu­vo toks stip­rus, kad už­te­ko drą­sos ri­zi­kuo­ti.

Gra­ži sva­jo­nė 1991 m. vir­to įre­gis­truo­ta UAB „Au­ri­ka“. Trys gi­mi­nai­čiai ry­žo­mės tap­ti vers­li­nin­kais – ati­da­ry­ti par­duo­tu­vę ir pre­kiau­ti mais­to bei im­por­ti­nė­mis na­mų apy­vo­kos pre­kė­mis. Ne­tru­kus ji ta­po vie­na pir­mų­jų sa­vi­tar­nos par­duo­tu­vių Kau­ne. Šian­dien to­kia vers­lo pra­džia nie­ko ne­ste­bin­tų, bet tuo­met ne­daug kas įsi­vaiz­da­vo, ką reiš­kia pri­va­tus vers­las, rin­kos eko­no­mi­ka ir ko­kie iš­ban­dy­mai lau­kia.

Vers­las man – tai ir dar­bas, ir šei­ma, ir na­mai. Tiek per­kel­ti­ne, tiek tie­sio­gi­ne pra­sme, nes vers­lą kū­rė šei­mos na­riai. Ti­kriau­siai dėl to įmo­nė­je ne­ma­žai šei­mos gy­ve­ni­mo ele­men­tų: dau­ge­lį klau­si­mų spren­džia­me ko­lek­ty­viai, pa­de­da­me vie­ni ki­tiems, dis­ku­tuo­ja­me, pyks­ta­mės ir at­lei­džia­me, kar­tu už­sii­ma­me mėgs­ta­ma veik­la, šven­čia­me įmo­nei reikš­min­gas pro­gas. Tai la­bai pa­de­da ir vers­lo plė­trai, nes vie­ni­ja žmo­nes ir ska­ti­na siek­ti am­bi­cin­gų tiks­lų, pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę.

– Pre­ky­ba tais lai­kais, ypač im­por­ti­nė­mis pre­kė­mis, kles­tė­jo, nes žmo­nės bu­vo pa­siil­gę ir spal­vų, ir įdo­mes­nių daik­tų. Ti­kriau­siai ga­lė­jo­te plės­ti par­duo­tu­vių tink­lą ir di­din­ti ka­pi­ta­lą. Ar to­kia pers­pek­ty­va Jū­sų ne­vi­lio­jo?

– No­rė­jo­si pa­čiam su­kur­ti ir pa­ga­min­ti kaž­ką nau­jo, rei­ka­lin­go. Nuo jau­nys­tės la­bai do­mė­jau­si au­to­mo­bi­liais ir ki­ta tech­ni­ka. Ži­no­jau, kad au­to­mo­bi­lio ne­su­kur­siu, bet, ma­tyt, ne­są­mo­nin­gai nuo­lat ste­bė­jau ap­lin­ką ieš­ko­da­mas ga­li­my­bės pa­si­reikš­ti. Ir to­kia pro­ga pa­si­tai­kė.

Sa­vi­tar­nai bū­ti­na są­ly­ga – pre­kių ženk­li­ni­mas kai­nų eti­ke­tė­mis. Bū­tent tai pa­ska­ti­no steig­ti spaus­tu­vę – eti­ke­tes ga­min­ti ne tik sau, bet ir ki­tiems. Su­ri­zi­ka­vo­me pre­ky­bą kai­nų juo­ste­lė­mis keis­ti į ga­my­bą, apie ku­rią Lie­tu­vo­je nie­kas nie­ko ne­ži­no­jo: ne­bu­vo in­ter­ne­to, spe­cia­lis­tų, trū­ko pi­ni­gų įran­gai, kai­na­vu­siai ne­žmo­niš­kus 28 tūkst. do­le­rių! Bu­vo tik di­džiu­lis ryž­tas su­kur­ti kaž­ką nau­jo ir sa­vo.

Mes pre­kia­vo­me įmo­nės „Mo­tex“ kai­nų žy­mė­tu­vais. Kar­tą su jais į ran­kas pa­kliu­vo bro­šiū­ra su „Mo­tex“ įren­gi­mo ap­ra­šy­mu. Su ja mū­sų in­ži­nie­rius An­ta­nas ne­tru­kus iš­ke­lia­vo į Pie­tų Ko­rė­ją, o po mė­ne­sio įren­gi­mas jau sto­vė­jo mū­sų įmo­nė­je. Man te­ko tap­ti ir pir­muo­ju „Mo­tex“ spau­dė­ju. O pi­ni­gų pa­sis­ko­li­no­me iš „Han­sa li­zin­go“.

– Ta­po­te ga­my­bi­nin­ku. Ko­kius es­mi­nius įvy­kius ga­li­te pa­mi­nė­ti?

– Iš es­mi­nių įmo­nės veik­los mo­men­tų ga­li­ma iš­skir­ti ke­le­tą. Pa­grin­di­nis – ga­my­bi­nės veik­los pra­džia, kai 1995 m. gre­ta maž­me­ni­nės pre­ky­bos pra­dė­jo­me ga­min­ti kai­nų eti­ke­tes. Svar­būs 2004–2005 m., kai su­si­pa­ži­no­me su ap­ri­bo­ji­mų teo­ri­ja – jos pri­nci­pų tai­ky­mas pra­kti­ko­je ga­my­bos pro­duk­ty­vu­mą pa­di­di­no 40 proc. Tai ska­ti­no nuo­lat to­bu­lin­ti įmo­nės vi­di­nius pro­ce­sus ir orien­tuo­tis į dar­bo na­šu­mo di­di­ni­mą, o po ke­le­to me­tų iš­au­go į pa­slau­gą, skir­tą efek­ty­viau ad­mi­nis­truo­ti pir­kė­jų pir­ki­mą. Už šią pa­slau­gą „Au­ri­ka“ įver­tin­ta kaip ino­va­ty­viau­sia įmo­nė Lie­tu­vo­je 2010 m.

Įgy­ven­din­tas ir di­de­lės ver­tės pro­jek­tas, iš da­lies fi­nan­suo­tas Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šo­mis, – įsi­kur­ta nau­ja­me biu­re Tai­kos pr. 129A, į pa­sta­tą 2005 m. per­kel­ta ir ga­my­ba, žy­miai iš­plės­tos tech­no­lo­gi­nės ga­li­my­bės ir pro­duk­tų asor­ti­men­tas. Pa­jė­gu­mus pa­di­di­no dar vie­nas drą­sus žings­nis – kon­ku­ruo­jan­čios įmo­nės „Vil­ri­kė“ įsi­gi­ji­mas 2007 m., ku­ris asor­ti­men­tą pa­pil­dė nau­jais ga­mi­niais.

Mes, ti­kriau­siai, ga­my­bos pa­jė­gu­mais nie­ka­da ne­ga­lė­si­me kon­ku­ruo­ti su pa­sau­lio ga­lin­gai­siais, bet ti­kiu, ga­li­me kon­ku­ruo­ti žmo­nė­mis.

Di­džiu­lės reikš­mės tu­rė­jo 2007 m. stra­te­gi­nis spren­di­mas plės­ti eks­por­tą į Va­ka­rų Eu­ro­pą, po ke­le­to me­tų – į Šiau­rės Eu­ro­pą. Pri­si­tai­ky­ti prie eu­ro­pi­nės vers­lo kul­tū­ros bu­vo di­de­lis iš­šū­kis. Šian­dien ga­li­me džiaug­tis, kad mums pa­vy­ko. Vo­kie­ti­jos ir Bal­ti­jos ša­lių pre­ky­bos rū­mų (AHK) kon­kur­se įmo­nei įteik­tas ap­do­va­no­ji­mas „Vo­kie­ti­jos ūkio ap­do­va­no­ji­mai Lie­tu­vo­je 2012“. Lie­tu­vos spaus­tu­vi­nin­kų aso­cia­ci­ja ir Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­ja ne kar­tą ją įver­ti­no no­mi­na­ci­ja „Me­tų eks­por­tuo­to­jas“. Da­bar eks­por­tuo­ja­me per 60 proc. pro­duk­ci­jos.

Dar vie­nas svar­bus įvy­kis – 2011 m. ati­da­ry­tas lanks­čių pa­kuo­čių ga­my­bos pa­da­li­nys. Tai bu­vo vi­siš­kai nau­ja sri­tis. Ga­mi­nių, tie­sio­giai be­si­lie­čian­čių su mais­tu, spaus­di­ni­mas reiš­kė nau­jų ga­my­bos pro­ce­sų die­gi­mą ir dar­bą pa­gal mais­to pra­mo­nės įmo­nėms tai­ko­mus stan­dar­tus.

– Kaip įvei­kia­te su­nku­mus, kas įkve­pia ne­nu­leis­ti ran­kų?

– At­sa­ko­my­bė. Šian­dien esu at­sa­kin­gas ne tik už sa­ve, šei­mos na­rius, bet ir už 400 įmo­nės dar­buo­to­jų. Kar­tu su jais esa­me at­sa­kin­gi už pir­kė­jus, vers­lo par­tne­rius, nes mū­sų veik­la le­mia ir jų re­zul­ta­tus.

Be abe­jo, sten­gia­mės ste­bė­ti, gir­dė­ti ap­lin­ką, at­siž­velg­ti į pa­sau­li­nes rin­kos ten­den­ci­jas, tech­no­lo­gi­jas. Ten­ka pa­sik­liau­ti ir as­me­ni­ne in­tui­ci­ja, sa­vo ir ko­man­dos įžval­go­mis, dė­lio­ti skai­čius. Tie­sa, kar­tais vis­ko aps­kai­čiuo­ti ne­įma­no­ma, tad ten­ka ri­zi­kuo­ti.

Vis dėl­to jei kaž­kas ne­pa­vyks­ta iš pir­mo kar­to, pa­vyks­ta iš an­tro. Tie­siog ver­ti­na­me si­tua­ci­ją iš nau­jo ir ieš­ko­me spren­di­mų, ką ir kaip da­ry­ti, kad su­ma­ny­mas pa­vyk­tų. Ti­krai ne­sa­me to­bu­li: su vie­nais iš­šū­kiais se­ka­si su­si­do­ro­ti leng­viau, su ki­tais – su­nkiau. Svar­biau­sia ne­pa­si­duo­ti, iš­siaiš­kin­ti ne­sėk­mės prie­žas­tis, iš ne­sėk­mių pa­si­mo­ky­ti ir ban­dy­ti vėl.

– Kas nu­lė­mė to­kį sta­bi­lų au­gi­mą?

– Sta­bi­lų il­ga­lai­kį vers­lą ku­ria žmo­nės ir ino­va­ci­jos. Per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį į nau­jau­sias spau­dos tech­no­lo­gi­jas ir pro­ce­sus „Au­ri­ka“ in­ves­ta­vo 20 mln. eu­rų ir me­ti­nę apy­var­tą pa­di­di­no dau­giau nei tris kar­tus. Au­gi­mui ypač di­de­lės įta­kos tu­rė­jo eks­por­to plė­tra. Per de­šimt­me­tį me­ti­nės eks­por­to pa­ja­mos iš­au­go dau­giau nei pen­kis kar­tus. Tiks­li­nės už­sie­nio rin­kos – Va­ka­rų ir Šiau­rės Eu­ro­pa, iš jų pa­grin­di­nė – Vo­kie­ti­ja, ku­ri su Skan­di­na­vi­jos ša­li­mis to­liau lie­ka spar­čiau­siai au­gan­čio eks­por­to par­tne­rė­mis.

– Vers­lo ap­lin­ka pa­sta­ruo­ju me­tu ypač spar­čiai kei­čia­si, pa­sau­lis tam­pa vis glo­ba­les­nis, au­ga nau­ja var­to­to­jų kar­ta su sa­vo ver­ty­bė­mis, pa­sau­lė­žiū­ra ir po­rei­kiais, di­džiu­lę įta­ką da­ro mo­der­nios tech­no­lo­gi­jos. Kon­ku­ren­cin­ga kai­na ir aukš­čiau­sia ga­mi­nio ko­ky­bė ta­po stan­dar­tu, ne­be pri­va­lu­mu, tad tu­ri­me ieš­ko­ti vis nau­jų spren­di­mų.

Be abe­jo, šian­dien vers­lą su­nkiai įsi­vaiz­duo­ju be ap­lin­ko­sau­gos ir so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės pri­nci­pų lai­ky­mo­si. „Au­ri­ka“ jau ne vie­ne­rius me­tus per­ka tik ža­lią­ją ener­gi­ją. Ino­va­ty­vūs tech­no­lo­gi­niai spren­di­mai lei­do ypač su­ma­žin­ti at­lie­kų kie­kį, or­ga­ni­zuo­ti už­da­rą ga­my­bos cik­lą, at­ei­ty­je ti­kiuo­si dar pla­tes­nio žie­di­nės eko­no­mi­kos tai­ky­mo.

„Au­ri­ka“ taip pat ak­ty­viai bend­ra­dar­biau­ja su mo­ky­mo įstai­go­mis, ku­ria pra­kti­kos vie­tas stu­den­tams, or­ga­ni­zuo­ja moks­lei­vių vieš­na­ges įmo­nė­je. Kas­met ski­ria­me lė­šų lab­da­ros ir par­amos pro­jek­tams, ne­ko­mer­ci­niams kul­tū­ros ir spor­to ren­gi­niams. Ta­čiau la­biau­siai džiu­gi­na dar­buo­to­jų ini­cia­ty­vos, įsi­trau­ki­mas į so­cia­li­nes veik­las, ku­rias su džiaugs­mu pa­lai­kau. Esa­me stip­rių, at­sa­kin­gų, kū­ry­bin­gų ir pro­fe­sio­na­lių žmo­nių ko­man­da. Tik jų dė­ka ta­po­me vie­na pir­mau­jan­čių spaus­tu­vių Bal­ti­jos ša­ly­se. Jei ir to­liau taip dirb­si­me, per at­ei­nan­čius 25-erius me­tus bū­si­me tarp Eu­ro­pos ly­de­rių. Aš tuo ti­kiu.

– Ar šian­dien vers­li­nin­ką ver­ti­na vi­suo­me­nė? Ką ga­lė­tu­mė­te va­din­ti sek­ti­nu pa­vyz­džiu ir vers­lo aris­to­kra­tu?

– Aš su­si­du­riu tik su po­zi­ty­viu po­žiū­riu į vers­lą. Ne­ma­nau, kad man tie­siog se­ka­si. Esu ti­kras, kad vi­suo­me­nės sim­pa­ti­jos vers­lui ir­gi stip­rė­ja. Juk jis – ša­lies eko­no­mi­kos va­rik­lis, nuo­lat ple­čia ry­šius su už­sie­nio par­tne­riais ir for­muo­ja tei­gia­mą mū­sų vals­ty­bės įvaiz­dį. Ne kar­tą ino­va­ty­vūs Lie­tu­vos vers­lo spren­di­mai su­lau­kė pa­sau­li­nio pri­pa­ži­ni­mo ir pa­ska­ti­no in­ves­ti­ci­jų at­ėji­mą į mū­sų ša­lį bei moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų plė­trą.

At­ei­ty­je no­rė­čiau Lie­tu­vą ma­ty­ti kaip stip­rią, ino­va­ty­vią, tech­no­lo­giš­kai prog­re­sy­vią vals­ty­bę.

Man vers­lo aris­to­kra­tai – ma­no tė­vai. Pa­tir­tis, nau­jos ži­nios da­vė daug, bet bū­tent tė­vai iš­ug­dė vers­li­nin­kui bū­ti­nas pa­ma­ti­nes sa­vy­bes: at­sa­ko­my­bę, no­rą to­bu­lė­ti, kur­ti, drą­są siek­ti am­bi­cin­gų tiks­lų, ge­bė­ji­mą dirb­ti ko­man­do­je. Abie­jų ma­no bro­lių sėk­mė taip pat pa­tvir­ti­na iš na­mų iš­si­neš­tos pa­tir­ties svar­bą.

– Ko­kios, Jū­sų nuo­mo­ne, di­džiau­sios prob­le­mos ky­la Lie­tu­vos vers­lui šian­dien?

– La­biau esu lin­kęs ieš­ko­ti ga­li­my­bių nei prob­le­mų. Ko­kia si­tua­ci­ja be­bū­tų, pa­grin­di­nes są­ly­gas vers­lui dik­tuo­ja rin­ka. Vers­lai, siek­da­mi iš­lik­ti ir aug­ti, pri­va­lo bū­ti kū­ry­biš­ki, ino­va­ty­vūs, lanks­tūs, am­bi­cin­gi. Bū­tent to­kie su­ge­ba pri­si­tai­ky­ti prie po­li­ti­nės ar ki­to­kios si­tua­ci­jos, ran­da bū­dų, kaip sėk­min­gai veik­ti. Yra to­kia lie­tu­viš­ka pa­tar­lė: mu­ša – bėk, duo­da – imk. Tas pats ir vers­le – kei­čian­tis si­tua­ci­jai, pri­va­lai keis­tis.

– Ko­kia Jū­sų at­ei­ties vers­lo Lie­tu­vo­je vi­zi­ja?

– At­ei­ty­je no­rė­čiau Lie­tu­vą ma­ty­ti kaip stip­rią, ino­va­ty­vią, tech­no­lo­giš­kai prog­re­sy­vią vals­ty­bę. Mes, ti­kriau­siai, ga­my­bos pa­jė­gu­mais nie­ka­da ne­ga­lė­si­me kon­ku­ruo­ti su pa­sau­lio ga­lin­gai­siais, bet ti­kiu, ga­li­me kon­ku­ruo­ti žmo­nė­mis – ta­len­tin­gais, am­bi­cin­gais, kū­ry­bin­gais, ga­lin­čiais su­kur­ti iš­ra­di­mų ir pa­sau­li­nio ly­gio tech­no­lo­gi­jų.

– Kaip vers­las pa­kei­tė Jū­sų gy­ve­ni­mą?

– Gal skam­ba par­adok­sa­liai, bet vers­las į ma­no gy­ve­ni­mą įne­šė ra­my­bės. Ome­ny­je tu­riu ne kas­die­nę sa­vo veik­lą, kur nuo­lat gau­su nau­jų min­čių, su­ma­ny­mų, spręs­ti­nų prob­le­mų, su­si­ti­ki­mų ir pan. Min­ty­se tu­riu sa­ve kaip žmo­gų. Vers­las man lei­do sa­ve rea­li­zuo­ti iš ti­krų­jų: su­de­rin­ti do­mė­ji­mą­si tech­no­lo­gi­jo­mis, po­rei­kį kur­ti, nuo ma­žens skie­py­tas cha­rak­te­rio sa­vy­bes ir žmo­giš­ką­sias ver­ty­bes. Be abe­jo, te­ko iš­mok­ti daug nau­jų da­ly­kų, įgy­ti nau­jos pa­tir­ties, keis­tis kar­tu su ap­lin­ka – tai na­tū­ra­lu ir vyks­ta nuo­lat. Bet ir kai­to­je vi­sa­da iš­sau­go­jau sa­vo pa­ma­ti­nius pri­nci­pus. Su ma­ni­mi dir­ba ko­man­da, ku­ria ga­liu pa­si­ti­kė­ti, to­dėl pui­kiai pa­vyks­ta su­de­rin­ti vers­lą ir šei­mos gy­ve­ni­mą. Dėl vers­lo ma­no bū­tis ta­po har­mo­nin­ga.

Skel­bia­mas teks­tas yra šiuo me­tu ren­gia­mos kny­gos „100 Lie­tu­vos vers­lo ir as­me­ny­bių is­to­ri­jų“ da­lis. Lei­dy­bi­nį pro­jek­tą, skir­tą Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui, vyk­do VšĮ Lei­dy­bos idė­jų cen­tras.