Sūrių gamintojai vis dar atranda naujų skonių
Drus­ki­nin­kų pa­šo­nė­je, Lei­pa­lin­gio se­niū­ni­jo­je, ūki­nin­kau­jan­tys Gra­ži­na ir Ar­vy­das Au­gai lai­ko tik de­vy­nias kar­ves. Daž­nas sa­ky­tų, kad vers­tis su to­kia ban­da – gry­na var­go va­ka­rie­nė. Ta­čiau dzū­kų ūkis yra ren­ta­bi­lus, o pel­ną ga­ran­tuo­ja jų ga­mi­na­mi sū­riai ir ren­gia­ma edu­ka­ci­nė prog­ra­ma.

Sėkmės paslaptis – ne tik ūkio šeimininkės verslumas, bet ir kūrybiškumas bei optimizmas. „Niekam neįdomu žiūrėti į žmogų, kuris sėdi ir verkia. Jam ir valdžia bloga, ir kaimynas geriau gyvena, o jo šuo – per garsiai loja. Privalai paisyti, ko šiuolaikiniam žmogui reikia. Kiek jis gali valgyti tą baltą sūrį? Tuomet ir pradedi galvoti – ar į sūrį maišyti razinų, ar abrikosų. Kai jau atsivalgo su džiovintais vaisiais, gali dėti žolelių. Tų sūrių gali prisigalvoti visokiausių“, – neslėpė pašnekovė.

Egzotiškiausias Augų siūlomas produktas – sūris su aronijų vynu. Nuo kitų jis skiriasi ir skoniu, ir spalva. Ne mažiau įdomus ir brandintas sūris, išmirkytas brendyje. „Vien tik pardavimui taip nesičiūdyčiau, eksperimentuoju dėl degustacijų, tada žmonės žiūri didelėm akim arba, atvirkščiai – atsainiai: o ką gi tu mums pasiūlysi?“ – prisipažino ūkininkė.

Šiuo metu dzūkų šeima gamina apie 15 rūšių sūrių, stengiasi kurti jų įvairaus skonio ir skirtingo brandumo: ką tik pagaminto, dviejų savaičių ar net dešimties mėnesių. Asortimentui paįvairinti anksčiau laikė kelias ožkas, tačiau neseniai jas išgujo iš ūkio, mat ožkų pieno sūrių gaminimo technologija labai skiriasi nuo karvių.

Atsiskleidė talentai

Ūkininkauti Augai pradėjo prieš 15 metų, kai iš Druskininkų persikėlė į Didžiasalį. Pradžia buvo vargana – senas tvartas su keliomis karvėmis. Naujieji ūkininkai suvokė, kad parduodami nedidelį pieno kiekį supirkėjams prakus negreitai. Jie nutarė pieną perdirbti patys ir prekiauti pagaminta produkcija namuose.

Būtent kaime paaiškėjo, kad Gražina, dirbusi Druskininkų vaikų darželyje auklėtojos padėjėja, turi verslininkės gyslelę ir sugebėjimą šiltai bendrauti, o Arvydui gimtinėje pravertė statybininko patirtis.

Ūkininkė neslėpė, kad kūrybiškumą jai žadina nenoras dirbti kitiems. „Kai turi savo verslą, gali dirbti kiek nori ir ką nori, priimti sprendimus. Jeigu jie teisingi, gyvensi geriau, jei klaida – pasimokysi ir jos daugiau nekartosi. Pats geriausias mūsų sprendimas buvo išmokti gaminti fermentinius sūrius“, – prisiminė pašnekovė.

Pasak moters, tuometinio Lietuvos žemės ūkio universiteto dėstytojai važinėjo po šalies seniūnijas bei bendruomenes ir demonstravo, kaip gaminti fermentinį sūrį. „Vienam tokiam užsiėmimui pasibaigus, gavome po fermentą, ir vyras neabejojo: tikrai padarysiu tokį sūrį. O aš mintyse piestu stojau prieš šį sumanymą: gąsdino technologija, temperatūros sekimas“, – prisipažino dzūkė.

Arvydui pavyko padaryti fermentinį sūrį, tačiau... jį teko išmesti. Vis dėlto idėja vyrui nedavė ramybės. Aptikęs skelbimą, pakvietė žmoną važiuoti į Dargužius, kur tada buvo organizuojami praktiniai tokio sūrio gamybos užsiėmimai. Penkių valandų mokymo užteko, kad Augai perprastų gamybos subtilybes ir jas sėkmingai panaudotų verslui. „Nė vienas sūrininkas visko nepasako iki galo, tik principą, o toliau jau ieškoti, tobulinti ir išgryninti reikia pačiam“, – tvirtino pašnekovė.

Gelbsti lankstumas

Kai Augai išmoko sūrius brandinti, staiga tapo įdomūs kitiems. Nors į pasiūlymą iš pradžių Gražina taip pat žiūrėjo skeptiškai, į ūkį viena po kitos pradėjo keliauti Druskininkų kurorto sanatorijose besilepinančių rusų grupės. Edukacinė programa pasirodė esanti pelninga, tačiau Rusijos krizė pakoregavo srautus. Dabar Didžiasalio kaime dažniausiai lankosi lietuvaičiai, bet dzūkams teko priimti ir Amerikoje gyvenančių tautiečių, ir italų, vokiečių, latvių.

Kartais per dieną Augų ūkyje vieši dvi pramogautojų grupės, o trečia dar prašosi priimama. Pašnekovė įsitikinusi, kad tokį populiarumą lemia ne vien vardas, bet ir puiki geografinė padėtis, mat Druskininkuose nuolat tiršta turistų ar poilsiautojų. Anksčiau Augai buvo pasirengę priimti grupes iki 30 žmonių. Tačiau kaimo keliuku vis dažniau atburzgia autobusas, kuriame telpa 45 keleiviai. Kartais degustacijoje vienu metu dalyvauja net 70 žmonių.

Naujieji ūkininkai suvokė, kad parduodami nedidelį pieno kiekį supirkėjams prakus negreitai, tad nutarė pieną perdirbti patys ir prekiauti pagaminta produkcija namuose.

Verslininkė neabejoja, kad priimant svečius svarbu ne tik produktai, bet ir kaip save pateiki. Gražina atvykėliams stengiasi surengti šou: be degustacijos ir šmaikštaus pasakojimo, siūloma melžti medinę karvę guminiu tešmeniu, pjauti malkas, mušti sviestą, gaminti mocarelą, pajodinėti ir pasivėžinti karieta. Sūrių gamintojai rengia mergvakarius, bernvakarius, gimtadienio šventes ar teminius vakarus.

Gamykla netaps

Didžiąją dalį produkcijos Augai realizuoja iš namų. Prieš kelerius metus nagingas šeimininkas Arvydas su sūnumi Arimu specialiai surentė sūrinę. Didžiasaliečių sūrių užsisako ir Druskininkų kavinės. Neseniai verslininkė sulaukė net kelių pasiūlymų iš kurorto poilsio, sanatorinio gydymo ir pramogų organizatorių. Moteris neslėpė, kad neketina didinti gamybos apimties: „Gamykla netapsime, nes dirbant konvejerio principu neliks darbo džiaugsmo.“

Gražina Auguvienė: „Kai turi savo verslą, gali dirbti kiek nori ir ką nori, priimti sprendimus. Jeigu jie teisingi, gyvensi geriau, jei klaida, pasimokysi ir jos daugiau nekartosi.“Vilmos Kasperavičienės nuotrauka

Sumanūs Didžiasalio kaimo ūkininkai turi aibę idėjų ateičiai. „Dažnai paviešėję svečiai teiraujasi, ar nėra galimybės pas mus pernakvoti. Kadangi reikia remontuoti tvartą, gyvulius iškėlėme į naują statinį, o sename šeimos vyrai įrengs didžiulę salę su duonkepe krosnimi, antrame aukšte bus kelios dešimtys vietų miegoti. Ketiname ir pirtį ręsti“ , – planais dalijosi šeimininkė.

Moteris nesuka galvos, kaip bus su ūkiu ateityje. „Apie tai dar negalvoju. Dukra Aneta su draugu dirbti netingi. Tačiau jie tikrai neves edukacinių programų. Manau, kad ūkis bus plėtojamas kita – kaimo turizmo – kryptimi. Dukra yra pametusi galvą dėl žirgų. Kol kas jų teturi du, tačiau tai ne riba“, – atviravo G. Auguvienė. Veterinariją baigusi ir kaime pasilikusi ūkininkų dukra jau dabar sodybos svečius moko joti ir po apylinkes pavežioja karieta.

Sėkmės paslaptis – ne tik ūkio šeimininkės verslumas, bet ir kūrybiškumas bei optimizmas.

„Niekam neįdomu žiūrėti į žmogų, kuris sėdi ir verkia. Jam ir valdžia bloga, ir kaimynas geriau gyvena, o jo šuo – per garsiai loja. Privalai paisyti, ko šiuolaikiniam žmogui reikia. Kiek jis gali valgyti tą baltą sūrį? Tuomet ir pradedi galvoti – ar į sūrį maišyti razinų, ar abrikosų. Kai jau atsivalgo su džiovintais vaisiais, gali dėti žolelių. Tų sūrių gali prisigalvoti visokiausių“, – neslėpė pašnekovė.