Sumokėti priverstos avarijos aukos – beginklės prieš draudikus
Į eis­mo įvy­kį ne dėl sa­vo kal­tės pa­te­kęs vai­ruo­to­jas tu­ri su­mo­kė­ti da­lį sa­vo ma­ši­nos re­mon­to iš­lai­dų, nors jas tu­rė­tų deng­ti eis­mo įvy­kio kal­ti­nin­ko drau­di­kas. Kas­met po ke­lias­de­šimt pro­cen­tų di­dė­jan­čias pri­va­lo­mo­jo ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės drau­di­mo įmo­kas mo­kan­tys drau­di­kų klien­tai tuo ne­pa­ten­kin­ti, ta­čiau daž­niau­siai ne­sis­kun­džia rin­ką pri­žiū­rin­čiam Lie­tu­vos ban­kui – mat ir šis pri­pa­žįs­ta: ga­lia ir tie­sa vis tiek drau­di­kų ran­ko­se.

„Lietuvos žinios“ neseniai rašė („Draudikai priverčia avarijos auką sumokėti“, 2018 m. vasario 1 d.), kad vilniečiui Gediminui K. (pavardė redakcijai žinoma), kurio 2015 metais pagamintas „Audi“ markės automobilis neseniai buvo apgadintas avarijoje, už jo remontą teko savo lėšomis padengti 120 eurų išlaidas. Nors eismo įvykio kaltininkas turėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo liudijimą, autoservisas vilniečiui pranešė, kad nerado rinkoje reikiamų naudotų detalių jo mašinos remontui, tad teks jas pirkti naujas, bet dalį jų vertės savininkas turės padengti pats.

Draudikai „Lietuvos žinioms“ patvirtino, kad tai įprasta jų praktika: taikydami vairuotojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą jie kai kuriais atvejais kompensuoja ne visą remonto darbų sąskaitą – reikalaujama, kad pats nukentėjusios transporto priemonės savininkas sumokėtų dalį išlaidų. Mat, pasak draudikų, į seną automobilį montuojamos naujos originalios detalės neva tiek „pagerina automobilio būklę“, kad draudikai neturi kito pasirinkimo, kaip „tik laikytis nurodytų reikalavimų ir atlyginti žalą pagal mašinos detalių vertę iki eismo įvykio“, nes „žalos atlyginimas didesne verte, nei buvo patirtas nuostolis ar kainavo detalė, būtų laikomas neteisėtu praturtėjimu“.

Nėra aiškių kriterijų ar lentelių, kokio senumo detalės turi būti naudojamos – tai nustato ekspertai.

Nei draudikai, nei centrinis bankas „nesupranta“ klausimo, ar mašinos savininkas nepatiria „atlyginimo mažesne verte“, kai į jo prieš dvejus metus pagamintą mašiną įdedama dešimties metų senumo detalė – draudikų taikomose taisyklėse nenumatyta, kokio senumo detalės turi būti naudojamos apynaujiems automobiliams pagal jų amžių.

„Visiškas nuostolių atlyginimas“ – tik popieriuje

Padarytos žalos atlyginimą reglamentuojantys Lietuvos teisės aktai įtvirtina „visišką nuostolių atlyginimo principą“. Vadinasi, avarijoje nukentėjusio asmens transporto priemonė turi būti atkurta iki buvusios prieš eismo įvykį techninės būklės. Tačiau draudikams tai reiškia kitką: jei į seną automobilį montuojamos naujos originalios detalės, jo būklė neva „per daug“ pagerėja, tad draudikai iš eismo įvykyje nukentėjusio asmens pareikalauja padengti dalį remontui panaudotos naujos originalios detalės kainos. Taigi, jeigu apynaujės mašinos savininkas nesutinka, kad remontui būtų panaudotos senesnės nei jo mašina ir galbūt blogesnės būklės detalės, o pageidauja naujų – jis priverčiamas padengti dalį jų kainos. Kartais jis nė neturi pasirinkimo – antrinėje rinkoje naudotų detalių remontui gali paprasčiausiai pritrūkti.

Toks draudikų elgesys piktina apynaujų automobilių savininkus. Mat į poros metų automobilius gali būti įmontuota ir dešimties metų senumo detalė, o vėliau gali „išlįsti“ jos defektai. Tada automobilio savininkui teks pakartotinai remontuoti automobilį, vadinasi, jis patirs nuostolių. Defektai, atsiradę dėl senos panaudotos detalės, taip pat numuštų kainą pardavinėjant dar apynaujį automobilį.

Maža to, manoma, kad antrinėje rinkoje perkamos naudotos detalės gali skatinti prekybą vogtomis dalimis. Kai šalyje, kaip jau yra buvę, prasideda masinės tam tikrų kurios nors markės detalių vagystės, nuo ilgapirščių nukentėję automobilių savininkai susiduria su dilema: ar pirkti naujas detales ir draudikui primokėti, ar nieko nemokant iš savo kišenės pirkti naudotas detales, kurios gali būti tų pačių vagių laimikis.

Draudikas teisus

Lietuvos bankas, prižiūrintis draudimo rinką, informuoja, kad sulaukiama nedaug skundų dėl tokio draudikų elgesio. Dėl nusidėvėjimo vertinimo, senų detalių naudojimo naujam automobiliui ir pan. Lietuvos bankas sulaukia apie 10 skundų per metus.

Lietuvos banko Priežiūros tarnybos atstovas Darius Andriukaitis neslėpė, kad paprastai tokius ginčus laimi draudikas. „Kalbame apie nusistovėjusią praktiką, pagrįstą įstatymo nuostata išskaičiuoti nusidėvėjimą. Todėl kategoriškai teigti, kad turėtų būti kitaip, negaliu. Bet teismų praktika yra įvairi – jie įvairiai pažiūri į galiojantį įstatymą ir jo taikymą. Neneigiu, kad situacijų būna visokių. Tiesiog mūsų praktika, kiek Lietuvos banke išnagrinėjome tokių ginčų, rodo, kad situacija dažniausiai yra palanki draudikui“, – neslėpė D. Andriukaitis.

Anot jo, dažnai draudikas įrodo Lietuvos bankui, kad pagal remontuotos nukentėjusiojo mašinos „amžių“ panaudotos detalės vertė yra tinkama. Kartais kompensacijos dydis nustatomas dar paprasčiau: pagal tam tikrą metodologiją įvertinamas automobilio nusidėvėjimas, tuomet žiūrima, kokia rinkoje yra naujos detalės kaina ir ji sumažinama nusidėvėjimui lygiu procentu – būtent tokio dydžio kompensacija savininkui ir sumokama.

Arnas Bareika: "Draudimo santykiams taikomos ne tiesioginės įstatymo nuostatos, o draudimo sutartyje ir draudimo taisyklėse patvirtintas nuostolio kompensavimo sutartinis mechanizmas." / "Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Draudikų sutartys ir taisyklės – „viršesnės“

Advokatų kontoros „Cobalt“ asocijuotas teisininkas Arnas Bareika sakė, kad ginčuose dėl asmeniui padarytos žalos teismai tiesiogiai taiko visiško nuostolių atlyginimo bendrąjį principą – privaloma žalą patyrusį asmenį sugrąžinti į padėtį, kurioje jis buvo iki patirdamas nuostolį.

„Visgi draudimo santykiams taikomos ne tiesioginės įstatymo nuostatos, o draudimo sutartyje ir draudimo taisyklėse patvirtintas nuostolio kompensavimo sutartinis mechanizmas. Tai yra specialusis (viršesnis) teisinis reguliavimas, palyginti su įstatymo nuostatomis, įtvirtinančiomis visiško nuostolių atlyginimo principą“, – sakė A. Bareika.

Todėl, kai asmuo patvirtina draudimo kompanijos jam parengtą draudimo sutartį, jis esą kartu patvirtina ir specialias taikytinas taisykles dėl patirto nuostolio dydžio, jo apskaičiavimo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarkos.

„Negalime teigti, jog draudikai interpretuoja įstatymo nuostatas. Teisinga būtų teigti, kad jie tinkamai parinktomis draudimo sutarties ir draudimo taisyklių sąlygomis vertina ir koreguoja savo apdraudžiamą riziką. Siekiant didesnės draudimo apsaugos, pavyzdžiui, kad nebūtų išskaičiuojamas keičiamų detalių nusidėvėjimas, atitinkamai turėtų būti perskaičiuojama ir mokėtina draudimo įmoka“, – aiškino teisininkas.

Naujas automobilis – senos detalės

D. Andriukaitis patvirtino, kad jei į eismo įvykį pakliuvęs automobilis apynaujis, pavyzdžiui, 2015 metų gamybos, jam remontuoti gali būti naudojamos ir dešimties metų senumo detalės. Mat draudikų taikomose taisyklėse nėra numatyta, kokio senumo detalės pagal automobilio „amžių“ privalo būti naudojamos. Nėra, pavyzdžiui, ir sąlygos neskaičiuoti nusidėvėjimo apynaujiems (kelerių metų senumo) automobiliams ir juos remontuoti tik naujomis detalėmis.

„Nėra aiškių kriterijų ar lentelių, kokio senumo detalės turi būti naudojamos – tai nustato ekspertai. Todėl manau, kad kiekviena situacija turėtų būti vertinama individualiai. Tikrai sutinku, kad galima kelti klausimą, ar tai yra gerai, ar ne, bet atsakyti negaliu – reikia įvertinti aplinkybes, draudimo įmonės paaiškinimą, situaciją rinkoje ir pan.“, – sakė D. Andriukaitis.

Jis sutiko, kad gali būti atvejų, kai draudiko kompensuojama naudota detalė yra pigesnė už tą, kuri buvo sugadinta per avariją. Tačiau tai esą ne problema. „Gali būti ir taip, bet draudimo principas yra atlyginti žalą. Todėl jei faktiškai ji buvo atlyginta – net ir už mažesnę sumą, tai yra labai gerai: draudimo įmonė mokėjo mažiau, o žmogus atgavo mašiną kiek įmanoma panašesnės būklės, kokia buvo prieš eismo įvykį“, – sakė pašnekovas.

Jis taip pat negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, ar sąžininga įpareigoti sumokėti nukentėjusį avarijoje klientą, jei servisas neranda naudotų detalių ir tenka pirkti naujas originalias. „Aiškios pozicijos, ar tai yra gera praktika, ar negera, negaliu pasakyti. Sutinku, kad tokiu atveju asmuo gali neturėti alternatyvos. Tik grįšiu prie tos pačios minties, kad tai yra kompensavimo mechanizmas, kuris neįpareigoja draudimo įmonės mokėti daugiau, nei yra padaryta žalos automobiliui, t. y. draudimo įmonė neturėtų pagerinti automobilio būklės. O ar būklė pagerinama, ar ne, yra labai individualu“, – sakė D. Andriukaitis.

Išlindo defektai – tavo bėdos

Jei į naują automobilį sumontavus naudotą detalę vėliau pradeda lįsti jos defektai, žmogus gali ieškoti teisybės – kreiptis į draudimo įmonę, kad ši įvertintų, ar darbai buvo atlikti tinkamai, ar remontuojant buvo panaudotos tinkamos detalės. Kompromiso neradęs mašinos savininkas turi teisę kreiptis į Lietuvos banką.

Vis dėlto įrodyti savo teisybę gali būti sudėtinga. „Detalė naudota, bet mašina irgi ne nauja. Tuomet kyla klausimas, kiek per remontą sumontuota detalė ir kiek buvusioji, liaudiškai tariant, būtų galėjusi „tempti“. Vėlgi susiduriama su ekspertų vertinimais, ar pasiūlyta ir sumontuota dalis atitiko reikalavimus, kitaip tariant, ar ji buvo gera. Jei nustatoma, kad įmonė netinkamai įvertino žalą, netinkamai pasiūlė servisą, manau, būtų galima reikalauti draudimo įmonės atsakomybės. Bet yra daug niuansų, nes draudimo įmonė neturi suremontuoti automobilio – ji tik turi mokėti kompensaciją pinigais. Tiesiog praktikoje dėl kliento patogumo suma pervedama tiesiai remontuojančiai įmonei. O tada kyla klausimų: kas užsakė remontą, ar tai draudimo įmonės rekomenduotas servisas, kaip buvo derinamos dalys, sąmatos ir t. t.“ – aiškino Lietuvos banko atstovas.