Sostinės darbdaviai įkvėpė pajamų augimą ir regionuose
Me­tų pa­bai­ga at­ne­šė tei­gia­mų per­mai­nų į dir­ban­čių­jų at­ly­gi­ni­mo la­pe­lius. Pa­sku­ti­nį pra­ėju­sių me­tų ket­vir­tį vi­du­ti­nės dar­buo­to­jų pa­ja­mos, pa­gal ku­rias aps­kai­čiuo­tos so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kos, bu­vo 8,6 proc. di­des­nės ne­gu prieš me­tus.

Dažniau atlyginimai didėjo tiems, kurių algos prieš metus buvo labai mažos – neviršijo minimalios mėnesio algos (MMA). Kas antro iš jų pajamos per metus padidėjo daugiau nei 10 proc., o maždaug kas trečio mažų pajamų gavėjo pajamos, „Sodros“ duomenimis, turėjo padidėti ne mažiau kaip 100 eurų.

„Tokių darbuotojų daugiausia rastume didmiesčiuose, didžiausiuose prekybos centruose, didžiausiose šalies ligoninėse, laikinojo įdarbinimo įmonėse. Jų alga dažniausiai padidėjo po to, kai žmogus pakeitė pareigas arba darbo vietą. Akivaizdu, kad didėjant įtampai darbo rinkoje, didėja ir darbuotojų galia derėtis dėl didesnio darbo užmokesčio“, – pranešime psaudai teigia „Sodros“ vyriausioji patarėja Julita Varanauskienė.

Nors MMA didinimas, skaičiuojant ketvirto ketvirčio metinį pokytį, įtakos neturėjo, mažų pajamų augimas nesiliovė. Darbuotojų, kurių alga neviršija MMA, liko gerokai mažiau – jų dalis sumažėjo nuo 23,6 proc. metų pradžioje iki 16,3 proc. metų pabaigoje.

„Tam įtakos galėjo turėti ir instituciniai veiksniai – „vyšninio voko“ iniciatyva, kai mažiau negu MMA uždirbantiems darbuotojams buvo išsiųsta asmeninė informacija apie mažų socialinio draudimo įmokų įtaką būsimoms socialinėms garantijoms, minimalaus darbo užmokesčio kvalifikuotiems darbuotojams nustatymas – ir, žinoma, ekonomikos augimo nulemta bendra įtampa darbo rinkoje, kai darbo jėgos paklausa viršija tinkamos kokybės pasiūlą“,– sako J. Varanauskienė.

Nuo liepos įsigaliojus reikalavimui, kad už kvalifikuotą darbą būtų mokama didesnė negu MMA alga, mažai uždirbančių kvalifikuotų darbuotojų algų lapeliuose turėjo atsirasti teigiamų pokyčių.

„Sodros“ duomenimis, įmonių ir organizacijų bei jų padalinių vadovų, kurių pajamos neviršijo MMA, dalis nuo metų pradžios sumažėjo nuo 23 iki 19 proc., specialistų, inžinierių, technikų – nuo 12 iki 9 proc., pardavėjų, tarnautojų, paslaugų sektoriaus darbuotojų – nuo 26 iki 19 proc., kvalifikuotų darbininkų ir amatininkų – nuo 17 iki 11 proc. Tuo tarpu nekvalifikuotų darbininkų, uždirbančių ne daugiau negu MMA dalis, nors taip pat mažėjo – nuo 38 iki 33 proc., – išliko didžiausia.

Istoriškai didžiausias pajamas uždirba Vilniaus apskrities gyventojai. Čia pajamos ir toliau sparčiai didėja. Vidutinės asmens pajamos, pagal kurias apskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, Vilniaus apskrityje per metus padidėjo nuo 882 iki 957 Eur (8,5 proc. arba 75 Eur).

Nors likusioje Lietuvos dalyje vidutinės pajamos buvo ir liko mažesnės (737 Eur 2016 m. pabaigoje ir 798 Eur 2017 metų pabaigoje), metinis augimo tempas buvo gana panašus (8,3 proc., arba 61 Eur).

Be kitų priežasčių pajamų didėjimo „užkratą“ į regionus galėjo atnešti Vilniaus darbdaviai. Kitų apskričių gyventojų, dirbančių Vilniuje registruotiems darbdaviams dalis svyruoja nuo 14 proc, labiau geografiškai nutolusiose apskrityse iki 25 proc. kaimyninėse.

„Daugiausia kitų apskričių gyventojai dirba Vilniuje registruotų darbdavių įmonėse – prekybos centruose, geležinkelyje, pašte – tačiau realiai darbo vieta yra jų gyvenamoje vietovėje. Tikėtina, kad tokių darbdavių sprendimai didinti atlyginimus įmonėje neaplenkia ir nutolusiose vietovėse dirbančių darbuotojų.

Vilniaus kaimynystėje esančių apskričių gyventojai dažnai važinėja dirbti į Vilnių. Šių darbuotojų pajamos turėtų didėti panašiai kaip ir Vilniuje gyvenančių bendradarbių. Taip Vilniaus tendencijos perkeliamos ir į kitų regionų gyventojų pajamų statistiką. Vadinasi, vietos darbdaviams, ypač tose vietovėse, kuriose juntamas ekonominis augimas ir kurios nėra labai nutolusios nuo Vilniaus, tenka sunkiau konkuruoti dėl vietinės darbo jėgos su Vilniaus darbdaviais“, – sako J. Varanauskienė.

Mažesnių Vilniaus kaimynystėje esančių apskričių (Utenos, Alytaus) vietos darbdavių mokamų algų metinis pokytis gerokai nusileidžia Vilniaus darbdavių vietos gyventojams mokamų algų augimui.

„Konkurencija su vilniečiais turėtų būti nemenka kliūtis vietos verslui steigtis ir vystytis. Kita vertus, tai rodo, kad strategija konkuruoti mažesnėmis (darbo) sąnaudomis nėra ilgalaikė, o regionų vietos verslas turėtų ieškoti ekonomiškai efektyvesnių, o ne tik pigesnių veiklų“, – teigia J. Varanauskienė.