Socialinis verslas: iliuzija, virstanti realybe kaime
Va­ka­rų ša­ly­se so­cia­li­nes prob­le­mas pa­jė­gus spręs­ti so­cia­li­nis vers­las pa­ma­žu po­pu­lia­rė­ja ir Lie­tu­vo­je. Ži­no­ma, pir­miau­sia jis pra­dė­tas plė­to­ti mies­tuo­se. Nors pa­ly­gin­ti dar ne­se­niai bend­ruo­me­nių vers­las bu­vo va­di­na­mas iliu­zi­ja, ku­ri var­gu ar virs rea­ly­be, ta­čiau pa­ma­žu jis ke­lią ski­na­si ir kai­me.

Šio naujo veiklos modelio pagrindinė ašis griauna visuomenės stereotipus, kad socialinės problemos gali būti sprendžiamos tik aukojant, remiant ir teikiant neatlygintiną pagalbą. Socialinis verslas didina bendruomenių užimtumą, o įsigyjant jo pagamintas prekes prisidedama prie aplinkosaugos, visuomenės sveikatos, socialinės atskirties mažinimo, lygių galimybių užtikrinimo ir kitų socialinių problemų sprendimo.

„Socialinis verslas, kaip ir tradicinis, savo kasdiene veikla siekia uždirbti pelną, bet nuo įprasto verslo modelio skiriasi tuo, kad pelną skiria pasirinktai socialinei problemai spręsti. Mūsų šalyje pradeda formuotis socialinė ekonomika bei socialinio pirkimo kultūra, kai pirkėjai vienu metu gali gauti dvigubą naudą – prekę ar paslaugą, kurios jiems reikia, ir moralinį pasitenkinimą, t. y. žinojimą, kad prisideda prie konkrečios socialinės problemos sprendimo“, – tvirtino „Verslios Lietuvos“ Verslumo departamento direktorius Gytis Morkūnas.

Nors Lietuvoje dar 2015 metais paskelbtas ūkio ministro įsakymas dėl socialinio verslo koncepcijos patvirtinimo, tikslios socialinio verslo statistikos mūsų šalyje kol kas nėra, mat nenumatyti registravimo ar statuso suteikimo mechanizmai. „Todėl kol kas žinome tik tuos socialinius verslus, kurie patys save tokiais laiko ir yra aktyvūs ekosistemos dalyviai. Jų priskaičiuojame daugiau kaip 100 ir matome, kad nuolat daugėja. Mūsų šalyje taip pat veikia aktyvi Lietuvos socialinio verslo asociacija, kuri prisideda prie šio sektoriaus plėtros“, – sakė jis.

Trūksta politinės valios spragoms užtaisyti

G. Morkūno nuomone, ši koncepcija sparčiai populiarėja pirmiausia dėl pačių socialinių verslininkų iniciatyvos. Jie savo verslumo gebėjimus panaudoja ne tik finansinei ar asmeninei gerovei kurti, bet ir stengiasi daryti teigiamą socialinį poveikį visuomenei, pirmiausia – labiausiai pažeidžiamoms jos grupėms, taip pat aplinkai, kurioje gyvena.

„Valstybė, suprasdama socialinio verslumo potencialą, taip pat stengiasi skatinti socialinį verslą tiek kurdama palankią jam teisinę aplinką, tiek šviesdama visuomenę ir skatindama imtis būtent tokios veiklos. Ūkio ministerija yra parengusi Socialinio verslo plėtros įstatymo projektą, kuris, jei bus priimtas, suteiks daugiau aiškumo, kas gali būti laikoma socialiniu verslu, kokias paskatas valstybė gali taikyti tokiam verslui. Taip pat valstybės ir savivaldybių institucijos yra skatinamos atsisakyti kuo daugiau pačių teikiamų viešųjų, o ypač socialinių paslaugų ir jas įsigyti rinkoje būtent iš socialinio verslo“, – pasakojo G. Morkūnas.

Jo nuomone, labiausiai socialinio verslo plėtrai trukdo istoriškai susiklostęs ir, deja, iki šiol išlikęs gana dirbtinis socialinių įmonių išskyrimas, sukuriantis vienai labai specifinei socialinio verslo šakai kitokias sąlygas ir paskatas (dotacijas, rezervuotus viešuosius pirkimus) nei kitoms. „Reikia tikėtis, kad pagaliau atsiras politinė valia sutvarkyti šias spragas“, – vylėsi „Verslios Lietuvos“ Verslumo departamento direktorius.

Galimybių daugės

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) 2-ojo Europos Sąjungos (ES) paramos skyriaus patarėja Ilona Javičienė pabrėžė, jog socialinis verslas kaimui naudingas ne tik tuo, kad bendruomenė turės lėšų savo veiklai ir galės sukurti darbo vietų. „Tokio pobūdžio verslas sustiprins į jį įsitraukusius žmones, ir šie galės savarankiškai imtis individualaus verslo. Ši veikla yra tikrai labai perspektyvi kaimo vietovėse, nes savivaldybės mielai pirks kokybiškas socialines paslaugas, kurios bus arčiau žmonių. Tokia veiklos forma aktuali plečiant vaikų, neįgaliųjų ir senyvo amžiaus žmonių priežiūros, globos ir užimtumo paslaugas“, – taigė ŽŪM atstovė.

Nors materialinė bazė kaimo bendruomenėse sustiprinta, sukauptas žmogiškasis kapitalas, žmonės jau bando įgyvendinti projektus, tačiau, I. Javičienės nuomone, dar reikia žinių apie finansų valdymą, verslo konsultacijų ir daugiau drąsos. „Kaime dar trūksta verslumo, reikia laiko požiūriui pasikeisti, išmokti savo gerove dalytis su kitais“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovė.

Kriokiškių bendruomenės pirmininkė Reda Tamašauskienė didžiuojasi: septynių rūšių gaminama arbata turi tautinio paveldo ženklą.

Jos žodžiais, kaimo plėtra nėra vien žemės ūkis, dėl to įgyvendinant Kaimo plėtros programos (KPP) priemones, tiesiogiai nesusijusias su žemės ūkio veikla, pasirinkta ir socialinio verslo kūrimo bei plėtros alternatyva. „Žemės ūkio ministerija pasirinko remti socialinį verslą, siekdama mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo, ypatingą dėmesį skirdama socialinių problemų sprendimui vietoje bei socialių paslaugų plėtros bei prieinamumo kaimo gyventojams didinimui. Šiuo metu yra keičiama KPP, joje numatomas didesnis – iki 95 proc. – paramos intensyvumas nevyriausybinių organizacijų (NVO) socialiniam verslui ir bendruomeniniam verslui“, – sakė I. Javičienė.

Socialinio verslo priemones strategijose yra numačiusi 41 vietos veiklos grupė (VVG), suplanuota įgyvendinti 204 socialinio verslo projektus, dalis VVG keičia savo pirminius dokumentus ir papildo priemones bendruomeniniu verslu. Šiuo metu VVG yra gavusios 15 socialinio verslo projektų, 11 iš jų įgyvendinama.

Pagal „Ūkio ir verslo plėtros“ priemonę finansuoti 4 socialinio verslo pradžios projektai.

Taigi, šalyje jau esama sektinų socialinio verslo pavyzdžių kaime.

Nereikalingi obuoliai tampa kulinarinio paveldo produktu

„Kaime yra biblioteka, kultūros namai, jie puikiai dirba savo darbą, o kaimo bendruomenei reikėjo rasti savo vietą, taip ir atsirado socialinis versliukas“, – veiklos ištakas apibūdino Mažeikių rajono Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė.

Bendruomenė gamina kulinarinio paveldo obuolių sūrį, žemaitiškai vadinamą „Vobulū sūre“. „Obuolių kaime yra daug, žmonės jų nesunaudoja, o kad nereikėtų išmesti, sugalvojome, kaip obuolius panaudoti. Kelios moterys dirba pagal darbo sutartį, kiti kaimo bendruomenės nariai įvairiais būdais prisideda prie socialinio verslo: vieni dovanoja obuolius, kiti renka, treti atveža, nulupa, dar kiti platina gatavą produktą. Šioje veikloje dalyvauja daug kaimo žmonių“, – pasakojo Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė.

Ar iš socialinio verslo įmanoma užsidirbti duonai? „Veikla yra sezoninė, rudenį moterys užsidirba, bet tik duonai. Norint pagaminti obuolių sūrį, reikia įdėti nemažai rankų darbo, turėti kantrybės, nes jo pykšt pokšt nepadarysi. Pagrindinė virėja yra Virginija Pučorytė, mes juokaujame, kad ji pažįsta kiekvieną kaimo obelį, žino, kokius vaisius jos veda, ir nuspėja, ar verdami obuoliai puode barsis ar taikiai taps sūriu“, – šypsojosi V. Vžesniauskienė. Ji apgailestavo, kad dėl gamybos sudėtingumo šis kulinarinio paveldo produktas yra nykstantis.

Mažeikiškių „Vobulū sūre“ perka pavieniai asmenys, o didžioji dalis parduodama parodose, mugėse. Prieš šventes žemaičių gaminiu domisi įmonės, jos mielai savo darbuotojams arba verslo partneriams šį kulinarinio paveldo produktą įteikia dovanų.

Veiklą planuoja plėsti

Pagėgių seniūnijos Vilkyškių ir Kriokiškių bendruomenių plėtojamas socialinis verslas apima visą grupę produktų: tai ne tik įvairių rūšių žolelių arbata, bet ir medus, vaško žvakės. Septynių rūšių pagėgiškių arbata turi tautinio paveldo ženklą, o iš viso gaminami 32 skirtingų rūšių arbatų mišiniai. Dalis lėšų, gautų už parduotą produkciją, skiriama bendruomenės socialiai remtiniems vaikams: jų stovykloms, kelionėms.

„Idėja puoselėti tokį verslą kilo prieš devynerius metus, kai bendruomenės moterys išėjo pasivaikščioti su žolininku Virgilijumi Skirkevičiumi. Jis pasakė, kad trypiame pinigėlius ir nesugebame jų pasiimti. Taip ir kilo mintis rinkti vaistažoles, jas išdžiovinti, fasuoti ir pardavinėti. Įvertinome, kad vienai bendruomenei imtis šio socialinio verslo būtų nuostolinga, todėl iš pradžių buvome susivienijusios net septynios bendruomenės. Pirmi dveji veiklos metai buvo mokymosi ir projektinių lėšų laukimo laikas, įvertinimas, kiek ir ko reikia“, – pradžią prisiminė Kriokiškių bendruomenės pirmininkė Reda Tamašauskienė.

Socialinis verslas, kaip ir tradicinis, savo kasdiene veikla siekia uždirbti pelną, bet nuo įprasto verslo modelio skiriasi tuo, kad pelną skiria pasirinktai socialinei problemai spręsti.

Šio socialinio verslo puoselėtojai nusprendė būti unikalūs ir rinkti tik tas vaistažoles, kurios auga Mažojoje Lietuvoje. Arbatos receptus sukūrė jau minėtas V. Skirkevičius, kad, anot R. Tamašauskienės, nebūtų bet kas, bet kaip ar „kaip viena bobutė pasakė“, o išties naudinga organizmui. Projekto partnerio – Aleksandro Stulginskio universiteto – mokslininkai sukūrė naujovišką saulės energiją naudojančią vaistažolių džiovyklą.

Dabar, kai veikla jau įgavo pagreitį, bendruomenės yra įsigijusios naują, labiau jų poreikius atitinkančią džiovyklą. Penkios rinkėjos, turinčios visus reikiamus dokumentus, į pagalbą gali pasitelkti senyvo amžiaus žmonių ar atostogaujančių vaikų, jiems už darbą sumokama.

Dabar socialinę veiklą vykdo dvi – Vilkyškių ir Kriokiškių – bendruomenės. R. Tamašauskienė neslėpė: materialinės naudos iš šio socialinio verslo nėra daug, tačiau ji labai vertina emocinę naudą ir galimybę bendruomenės nariams save išreikšti. Kriokiškių bendruomenė ketina teikti paraišką sukurti bent vieną ar dvi darbo vietas ir toliau puoselėti pradėtą veiklą.

Skaičiai

Europos Komisijos duomenimis, socialinės ekonomikos vaidmuo yra svarbus Europos Sąjungos ekonomikai – ji sudaro apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto.

Kas ketvirta ES įsteigiama nauja įmonė yra socialinė įmonė.

Socialinės ekonomikos srityje ES dirba daugiau kaip 11 mln. darbuotojų, tai sudaro apie 6 proc. dirbančių ES gyventojų.