Šilumos tiekėjai ragina stabdyti iškreiptą gamintojų konkurenciją
Cen­tra­li­zuo­to ši­lu­mos tie­ki­mo įmo­nės įžvel­gia, kad įve­da­ma nau­ja ši­lu­mos su­pir­ki­mo tvar­ka per po­rą me­tų su­nai­kins sa­vi­val­dy­bėms pri­klau­san­čių ši­lu­mos tie­kė­jų ka­ti­li­nes ir var­to­to­jus il­gai­niui pa­liks be pa­ti­ki­mai vei­kian­čio cen­tra­li­zuo­tai tie­kia­mos ši­lu­mos ūkio. Lie­tu­vos ši­lu­mos tie­kė­jų aso­cia­ci­ja krei­pė­si į Sei­mą, ra­gin­da­ma ati­dė­ti įsta­ty­mo įsi­ga­lio­ji­mą ir par­eng­ti to­kį, kad kon­ku­ruo­ti dėl ši­lu­mos tie­ki­mo ga­lė­tų tik vals­ty­bės re­gu­liuo­ja­mi ši­lu­mos ga­min­to­jai, o ne re­gu­liuo­ja­mi su ne­re­gu­liuo­ja­mais.

Asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius „Lietuvos žinioms“ teigė, kad pagal šilumos supirkimo taisykles šilumos tiekėjai privalo pirkti šilumos energiją, pagamintą iš biokuro, kai ji bent 0,01 cento pigesnė už šilumą, gaminamą naudojant gamtines dujas. Anot jo, taip ir yra atsitikę, nes tokią kainą nustato nereguliuojami šilumos gamintojai, turintys biokuro katilines.

Žlugdys biokuro katilines

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) šių metų vasario pabaigoje patvirtino naują šilumos supirkimo tvarką, pagal kurią centralizuoto šilumos tiekimo įmonės (CŠTĮ) gali nebegauti lėšų pastoviosioms sąnaudoms kompensuoti, jeigu pralaimės šilumos tiekimo aukcionuose nereguliuojamiems šilumos gamintojams (NŠG).

Tokiu atveju, anot V. Lukoševičiaus, reguliuojami šilumos tiekėjai turės uždaryti savas biokuro katilines, nes joms išlaikyti jau neturės lėšų.

Kol kas nepriklausomiems šilumos gamintojams atitenka tik vartotojų už šildymą sumokėta pinigų dalis, skirta kintamosioms sąnaudoms, t. y. biokurui, elektros energijai ir vandeniui, o dalis, skirta pastoviosioms sąnaudoms, lieka CŠTĮ. Tai daugiausia sąnaudos, tenkančios šildymo sistemai eksploatuoti, šilumos tiekimo patikimumui užtikrinti, finansiniams įsipareigojimams vykdyti.

Pagal naująją šilumos supirkimo tvarką, visos lėšos, skirtos pastoviosioms sąnaudoms, teks šilumos gamybos aukcionus laimėjusioms įmonėms, ir tai, V. Lukoševičiaus įsitikinimu, daugiausia bus privatūs šilumos tiekėjai, kurių veiklos VKEKK nereguliuoja.

„Nereguliuojami šilumos gamintojai biokurą gali pirkti bet kur, jie gali uždirbti nors ir 30 proc. pelno, o reguliuojamų gamintojų pelnas negali viršyti 5 procentų. Pasiektas perviršis turi būti atiduotas vartotojams, – aiškina asociacijos vadovas. – Taigi, reguliuojamoms CŠTĮ priklausančios katilinės pateks į visiškai nelygiavertes konkurencijos su nereguliuojamais gamintojais sąlygas, todėl nesugebės laimėti aukcionų ir neteks lėšų pastoviosioms sąnaudoms. Įmonės ne tik turės uždaryti katilines, bet ir ilgainiui negalės užtikrinti patikimo šilumos tiekimo. Tai būtų katastrofa.“

Pasak V. Lukoševičiaus, būtent dėl lėšų, skiriamų pastoviosioms sąnaudoms, užvirė kova tarp reguliuojamų ir nereguliuojamų šilumos gamintojų.

Ne vartotojų labui

„Kyla rizika, kad pagal licenciją potencialiai pavojingą ir labai svarbią visuomenei veiklą vykdantys bei valstybės reguliuojami šilumos tiekėjai neteks didelės dalies pajamų ir užleis vietą privatiems nereguliuojamiems šilumos gamintojams. Jeigu valstybės reguliuojamos ir kontroliuojamos CŠTĮ bus visiškai išstumtos iš šilumos gamybos rinkos, neliks konkurencijos, o kartu ir prielaidų mažėti šilumos kainoms“, – teigia V. Lukoševičius.

Jis aiškina, kad apie porą mėnesių per metus, per patį šildymo sezono įkarštį, dėl didelio šilumos poreikio nėra konkurencijos tarp šilumos gamintojų, bet NŠG ir ne šildymo sezono metu aukcionuose šilumą parduoda 0,01 ct/kW mažesne kaina, negu CŠTĮ nustato VKEKK.

Nereguliuojami šilumos gamintojai biokurą gali pirkti bet kur, jie gali uždirbti nors ir 30 proc. pelno, o reguliuojamų gamintojų pelnas negali viršyti 5 procentų.

Iki šiol CŠTĮ galėdavo sutaupyti šiltuoju laikotarpiu, nes joms užtekdavo savų biokuro katilinių pajėgumų, tačiau nuo kitų metų jos neteks didelės dalies pajamų ir bus nepajėgios vykdyti visų licencijomis nustatytų prievolių.

Anot V. Lukoševičiaus, CŠTĮ galėtų pristatyti katilinių visiems poreikiams tenkinti. Kai kurie miestai taip ir padarė. Bet statyti tokias katilines didesniems miestams neapsimoka ekonomiškai, nes tai didintų šilumos kainą. „Šilumos tiekėjai jų statė tiek, kiek reikia, bet kai kiti jų pristatė „už tvoros“, visiems pastoviųjų sąnaudų „antklodės“ jau neužtenka“, – konstatuoja jis.

Asociacijos vadovas neatmeta tikimybės, kad įvedama nauja pastoviųjų sąnaudų šilumos gamintojams mokėjimo tvarka NŠG motyvuos daugiau katilinių statyti ir mažesnėse savivaldybėse šalia jau esamų, priklausančių reguliuojamiems šilumos tiekėjams.

„Anksčiau už šilumą, kurios kaina, pavyzdžiui, 3 centai už kilovatvalandę, nepriklausomas gamintojas galėdavo gauti 1,5 cento, o dabar jau gaus visus 3 centus, CŠTĮ nepalikdamas nieko“, – aiškina V. Lukoševičius.

Jis mano, kad šilumos gamybos rinkoje nuo sausio įvedama „laukinė konkurencija“ per porą metų baigsis tuo, kad neliks jokios konkurencijos, nes privataus kapitalo NŠG ims dominuoti. Anot jo, po metų ar dvejų reguliuojami tiekėjai jau neturės katilinių, teks jas išmontuoti, o šilumą gamins tik nereguliuojami gamintojai. Kyla klausimas, kiek jie prašys už šilumą, kai neliks alternatyvos?

„Žmonės turi žinoti, kuo visa tai kvepia. Iš pradžių kelis mėnesius gal bus ir geriau, bet pasekmės – tokios pat kaip visada, sunaikinus konkurenciją, – teigia asociacijos prezidentas. – Centralizuotas šilumos tiekimas yra viešoji paslauga, todėl turi būti valstybės prižiūrima. Jei neefektyviai dirbama, yra skatinamoji kainodara, kiti reguliuojantys mechanizmai.“

Anot jo, būtų gerai, jei rinka būtų liberalizuota. Vakarų pasaulyje šilumos gamintojai konkuruoja dėl vartotojų, o ne viduje tarpusavyje dėl šilumos tarifo dalies. Vartotojai turi alternatyvų, nes gali rinktis dujinį, elektros šildymą, saulės kolektorius, šilumos siurblius. „Lietuvoje, užuot liberalizavus šią rinką, visos pastangos dedamos į tarpusavio rietenas“, – konstatuoja V. Lukoševičius.