Šiaulių verslininkas J. Matkevičius: vadovas – ne visažinis
Už nuo­pel­nus Šiau­lių mies­tui 5-ojo­je Chai­mo Fren­ke­lio kon­fe­ren­ci­jo­je pa­gerb­tas bend­ro­vės „Šiau­lių van­de­nys“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Jo­nas Mat­ke­vi­čius vi­są sa­vo il­ga­me­tę kar­je­rą pa­sky­rė van­dent­var­kai, ku­ri per 36-erius jo dar­bo me­tus iš­gy­ve­no pert­var­ką ir šian­dien be­maž vir­ši­ja eu­ro­pi­nę kar­te­lę. Įver­ti­nęs nu­veik­tus dar­bus jis sa­ko ti­kįs ati­da­vęs mies­tui duo­klę.

Atsiimdamas Šiaulių pramonininkų asociacijos įsteigtą apdovanojimą – Aukso ženklelį už nuopelnus miestui – J. Matkevičius sakė, kad savo karjerą jis pradėjo „vandenyse“ ir „vandenyse“ ją tikisi pabaigti. Nors dienraščiui „Lietuvos žinios“ verslininkas prisipažino, kad tikras susidomėjimas vandentvarka atėjo su patirtimi, tačiau šiandien savo darbe jis įžvelgia ir tam tikrą misiją. „Kaip ir gyvenime, meilė turbūt ateina vėliau“, – reziumavo jis savo panirimą į darbą vandentvarkos srityje.

Išgyveno revoliuciją

J. Matkevičius pasakojo, kad rinkdamasis profesiją tiksliai nežinojęs, su kokia veikla sieti savo profesinį gyvenimą. Mokslus tuometinio Kauno politechnikos instituto Statybos ir santechnikos fakultete jis pasirinko dėl to, kad vandentiekio sritis atrodė žemiška. Tačiau po studijų 1982 metais pradėjęs dirbti tuometinėje Šiaulių teritorinėje vandentiekio ir kanalizacijos valdyboje, darbą vandentvarkos srityje jis tęsia iki šiol.

Jau pirmaisiais darbo metais sakė atradęs daug įdomių dalykų, kurių net institute neteko čiupinėti. O gręždamasis atgal į ilgametę patirtį vandentvarkos srityje pripažįsta, kad šiame darbe įžvelgia ir tam tikrą misiją. Juk švarus, sveikas geriamasis vanduo žmogaus gyvenime yra itin svarbus, nors kasdienėje buityje apie tai retai susimąstome – nebent avarijų metu, kai vandens tiekimas sutrinka.

Per 36 metų praktiką J. Matkevičius sakė turėjęs progą pamatyti, kaip radikaliai po sovietmečio keitėsi šalies vandentvarkos sektorius. Kai 1991–1992 metais atsivėrė sienos ir buvo galima išvažiuoti į užsienį, pasižvalgyti, kaip ūkis vystomas kitose Europos šalyse, atsivėrė didžiuliai skirtumai – šis sektorius Lietuvoje tuo metu gyveno akmens amžiuje. Užsienyje nuotekų valymo įrenginiuose matydami su baltais chalatais kaip ligoninėje vaikščiojančius darbuotojus specialistai iš Lietuvos tik svarstė, kada tokia pažanga ateis ir į Lietuvą.

Vis dėlto progresas buvo staigus. „Per Nepriklausomybės periodą vandentvarkos sektorius žengė milžinišką žingsnį. Turėjome partnerius iš Norvegijos ir Švedijos, su jais ryšį palaikome ir dabar, nors bendras projektas pasibaigė 2004 metais. Jau prieš 10–15 metų atvykę į Lietuvą šie partneriai sakė, kad mes juos jau pralenkėme, ir dabar jiems reikia iš mūsų mokytis – ne mums iš jų“, – pasakojo verslininkas.

Jo skaičiavimu, nuo 1996 iki 2017 metų vien į Šiaulių vandentvarkos ūkį investuota apie 97 mln. eurų. Šiandien šis sektorius nuo europinio lygio esą neatsilieka nei žmonių kvalifikacija, nei techniniu, inovacijų lygiu.

Tiesa, J. Matkevičių šiek tiek neramina jau trečius metus universitetų nesurenkamos inžinerinės pakraipos specialistų vandentvarkos srityje grupės. Jaunimą, jo manymu, masina skambios profesijos, tokios kaip IT ir vadyba. Pašnekovas neatmeta ir to, kad galbūt sumenko ir inžinierių kaip specialistų prestižas. Be to, jauną žmogų vilioja karjeros perspektyvos, didesnis uždarbis. „Tai natūralūs dalykai. Aišku, gal tai ir mūsų spraga – reikėtų daugiau edukacijos, pradedant nuo mokyklų. Tačiau dabar daug darome, kad sudomintume jauną pilietį, paaiškintume, kas yra vanduo, kaip jis gaunamas“, – pasakojo jis.

Lyderis įsiklauso

J. Matkevičius neslėpė, kad iššūkių kyla ne tik pritraukiant jaunų specialistų, bet ir juos išlaikant. Jo skaičiavimu, vos vienas iš keturių užsukusių čia jaunų darbuotojų lieka įmonėje. Kita vertus, būtent liekantys ir yra tikrieji „vandentekiečiai“ – tie, kurie dega savo darbu, išgyvena dėl jo, gilinasi į savo sritį.

Konferencijos, kurios metu verslininkas gavo apdovanojimą už nuopelnus miestui, šūkis – „Pasaulį kuria ir keičia lyderiai“. Galbūt šiandien, kai matoma didelė darbuotojų kaita, lyderio vaidmuo kaip tik ir yra įkvėpti darbuotojus savo darbu, išlaikyti juos?

J. Matkevičius pabrėžė, kad tiek lyderiui, tiek vadovui svarbu turėti reikiamą žmogiškųjų savybių, kompetencijos, profesinių žinių komplektą. Tačiau tikras lyderis nuo paprasto vadovo skiriasi tuo, kad geba įsilieti į kolektyvą ir įsiklausyti į darbuotojus.

„Būti visažiniu negali – negali iki smulkmenų žinoti visų žmogiškųjų, profesinių dalykų. Diskusijoje, gal kartais ir ginče, tiesa ir gimsta. Jeigu aplinkiniams, komandos žmonėms tik primetamas nurodymas ar įsakymas, jie savo darbus galbūt ir padarys, tačiau nejausdami malonumo – iš pareigos. O kai darbas priimamas kaip kūdikis, tuomet visai kitaip įgyvendinami projektai ar procesai“, – kalbėjo įmonės vadovas.

Darbuotojų motyvacija, anot jo, priklauso nuo daugelio dalykų: kolektyvo mikroklimato, karjeros augimo perspektyvos ir pan. Į visa tai lyderiui privalu atsižvelgti, taip pat užtikrinti darbo kultūrą ir kolektyvo santykius, kurie, kaip pažymi J. Matkevičius, keičiasi ir reikalauja daugiau dėmesio.

„Kaip vanduo turi tekėti, nes stovintis vanduo genda, taip ir darbo kultūra turi keistis ir keičiasi. Kiek ji pasikeitė į gera, o kiek – į bloga, sunku pasakyti. Tačiau, mano manymu, darbe atsirado daug biurokratijos, daug susirašinėjimo, daug nereikalingo balasto, norint pasidėti paukščiuką, kad kažkas padaryta. Pastebiu tendenciją, kad žmonių tarpusavio santykiai tampa šaltesni. Galbūt tai lemia konkurencija, vieta po saule, taip pat didėjantis darbo tempas. Viską reikia padaryti čia ir dabar arba reikėjo vakar – nebelieka laiko darbo metu pašnekėti apie šalutinius dalykus. Gal čia ir yra šuo pakastas“, – svarstė J. Matkevičius ir pridūrė, kad pats įmonėje stengiasi skatinti neformalų bendravimą, pavyzdžiui, organizuoti šventes.

Pasigenda žmonių šiltumo

Išvykti iš Šiaulių verslininkas pagundos neturi. Didmiestyje, kaip pats prisipažino, J. Matkevičius negalėtų gyventi – Šiauliai, anot jo, yra pats optimaliausias miestas, – nei didelis, nei mažas – užtikrinantis patogų ir komfortišką gyvenimą. Vien greitas susisiekimas, pašnekovo manymu, šiandien yra didelė vertybė, kurios negali pasiūlyti didmiestis. Be to, Šiauliai, verslininko pastebėjimu, juda bendruomeniškumo, atvirumo link. Tai ypač svarbu, mat šalies gyventojai yra susvetimėję, o jam piktdžiugiški jausmai nesuprantami.

„Gal tiesiogiai negalima vesti paralelės, kad kuo miestas mažesnis, tuo jis bendruomeniškesnis, nes tai priklauso nuo labai daug veiksnių: pačios bendruomenės aktyvumo, vietos valdžios susikalbėjimo ir pan. Tačiau manyčiau, kad Šiauliai pastaruoju metu tikrai eina bendruomeniškumo, atvirumo link ir daug dėl to daro, – sakė J. Matkevičius. – Kita vertus, pastebiu bendrą lietuvių šaltumą, pavydą – gal tai nacionalinis bruožas? Užuot žmogui ranką ištiesę, jie verčiau pastumia. Matyt, ne be reikalo yra senovės patarlė, kad labiausiai lietuvis nori, jog kaimyno karvė pastiptų. Pavydo jausmas, pagieža, pykčiai, rietenos – man tai nepriimtini dalykai. Manau, bendruomeniškumas ir miesto gyvenimas smarkiai priklauso ir nuo politikos, politinės etikos.“