Sapnuoti nesapnavo! Šeimos gydytojo atlyginimas – 3 tūkstančiai eurų
Šei­mos gy­dy­to­jų at­ly­gi­ni­mai „šo­vė“ į vir­šų: kai ku­rio­se sos­ti­nės po­lik­li­ni­ko­se, kaip tvir­ti­na vi­ce­me­ras Gin­tau­tas Pa­luc­kas, sie­kia net iki tri­jų tūks­tan­čių eu­rų. Tie­sa, pir­mą žings­nį žen­gė sa­vi­val­dy­bė, pa­gai­lė­ju­si di­de­liais krū­viais dir­ban­čių šei­mos gy­dy­to­jų. „Net koa­li­ci­jos par­tne­riai žiū­rė­jo skep­tiš­kai ir prieš­ta­ra­vo: sis­te­ma tu­ri bū­ti fi­nan­suo­ja­ma iš Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo fon­do – kaip sa­vi­val­dy­bė ga­li duo­ti pi­ni­gų!“ – pa­sa­ko­ja vi­ce­me­ras.

Atlyginimai „šovė“ į viršų

„Dabar kai kuriose sveikatos priežiūros įstaigose šeimos gydytojai uždirba net iki trijų tūkstančių eurų“, – nustebino Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas. Jo žodžiais tariant, pastebimas ir didesnis pacientų pasitenkinimas, nes skiriama daugiau laiko apsilankius pas šeimos gydytoją.

Julius Kalibatas: „Sovietų laikais buvo tokie pavyzdiniai kiaulių ūkiai, kada atvažiuodavo filmuoti ir rodydavo liaudžiai kaip pavyzdį. Juk dabar praktiškai įstaigos vadovas turi laisvas rankas skirti kokius nori priedus. Bet kalbėkime apie realią situaciją, kiek vidutinis Lietuvos šeimos gydytojas uždirba.

„Kaip vienas pacientas apibūdino vizitą poliklinikoje: „Gydytojas ne tik pažiūrėjo į kompiuterį, receptą išrašė, bet dar ir paklausė, kaip laikotės? Nuo tokio klausimo netekau amo: negi turime laiko dar ir pasikalbėti?“ Toks ir buvo siekis, kad vienam pacientui būtų skiriama daugiau laiko – iki penkiolikos minučių. Aišku, jei tai yra pakartotinis vizitas ar reikalingas tik recepto pratęsimas, apsilankymas gali būti ir trumpesnis“, – sako Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas, kalbėdamas apie Šeimos gydytojo institucijos finansavimo programą.

Joje, siekiant didesnių atlyginimų ir mažesnių darbo krūvių, dalyvauja trys ketvirtadaliai Vilniaus mieste dirbančių šeimos gydytojų.

„Toks buvo jų pasirinkimas: sprendimus reikėjo priimti patiems gydytojams, kad jie sutinka gauti didesnį atlyginimą, bet atitinkamai persiskirsto pacientai, tai yra mažėja apylinkė, kad vienam pacientui galėtų skirti daugiau laiko bei kiti įsipareigojimai. Dvidešimt trys procentai nusprendė nedalyvauti, bet galbūt jie prisijungs kiek vėliau“, – svarsto G.Paluckas.

Anot jo, siekiant šeimos gydytojams pakelti atlygimus pradžia buvo sunki.

„Net koalicijos partneriai žiūrėjo skeptiškai ir prieštaravo: juk sistema turi būti finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo – kaip savivaldybė gali duoti pinigų! Vienam pusmečiui buvo skirti du su puse milijono eurų, bet metams realiai reikėtų keturių.

Mūsų žingsniai paskatino ir Sveikatos apsaugos ministeriją keisti prisirašiusio prie poliklinikos asmens finansavimo apimtis – dėl to šiek tiek padidėjo finansavimas. Dar savivaldybė pridėjo 20–25 procentus per savo programą. Tad šeimos gydytojų atlyginimai atitinkamai šoktelėjo į viršų ir, lyginant su kitų miestų poliklinikomis, yra konkurencingi. Netgi Kaunui dar reikia temptis iki mūsų atlyginimų lygio“, – aiškina G.Paluckas.

L.S. skaičius 552 – iš viso tiek Vilniaus mieste esančiose pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose praktikuoja šeimos gydytojų. Prisirašiusiųjų skaičius – 598 920.

Prilygina pavyzdiniams kiaulių ūkiams

„Sovietų laikais buvo tokie pavyzdiniai kiaulių ūkiai, kada atvažiuodavo filmuoti ir rodydavo liaudžiai kaip pavyzdį: žiūrėkite, išaugino tiek ir tiek. Tas pats ir su šeimos gydytojų atlyginimais... Atskirus atvejus, jei nori parodyti, galima suorganizuoti. Juk dabar praktiškai įstaigos vadovas turi laisvas rankas skirti kokius nori priedus. Bet kalbėkime apie realią situaciją, kiek vidutinis Lietuvos šeimos gydytojas uždirba“, – sako Bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos prezidentas prof. Julius Kalibatas.

Pasak jo, jei mūsiškės algos būtų nors dukart mažesnės už Vakarų Europos šeimos gydytojų vidutinį atlyginimą, Lietuvos specialistai tikrai nevažiuotų dirbti į Vakarus. Profesorius gali pateikti ne vieną pavyzdį, kai puikūs gydytojai gyvenimo saulėlydį pasitinka skursdami. Pasak jo, dirbdami visą gyvenimą gydytojais Vilniuje jie nesugebėjo net nusipirkti buto – visą laiką nuomojosi. O išėję į pensiją ir gaudami mažas pajamas negalėjo toliau nuomotis, tad išvažiavo gyventi į kaimus.

„Manau, kad šeimos gydytojų atlyginimas turėtų būti du su puse tūkstančio eurų į rankas. Nieko keisto, kad dauguma jų stengiasi išvažiuoti dirbti į užsienį. Ir mes kasmet netenkame dalies gydytojų, kurie yra gerai paruošti, jų kvalifikacija – labai aukšta. Vakarų Europos šalys juos priima išskėstomis rankomis. Vis dėlto dalį šeimos gydytojų ruošiame Vakarų Europai, kuri, kiek žinau, pajėgumus apskaičiavo nepakankamai – tai yra nepriėmė užtektinai studentų į šeimos medicinos studijas ir dabar jaučiamas šių specialistų trūkumas tiek Skandinavijos šalyse, tiek Didžioje Britanijoje, tiek Vokietijoje“, – sako J.Kalibatas.

Nepamirš ir slaugytojų

Savo ruožtu vicemeras G.Paluckas patikina, kad nebus pamirštos ir komandoje su šeimos gydytojais dirbančios bendrosios praktikos slaugytojos: „Ką gali vienas šeimos gydytojas? Įvertinę pirmus du ketvirčius, pasižiūrėsime, kad lėšų padalinimas būtų sąžiningas. Nieko nenoriu menkinti, bet iš tikrųjų vienas šeimos gydytojas, be komandos, be slaugytojų pagalbos, būtų užsivertęs visokiais darbais.“

Kas ką besakytų, pacientų srautas pas šeimos gydytojus – milžiniškas. Dokumentų pildymas, stresas ir įtampa – didelė.

„Palaikome ir Medikų sąjūdį, ir visus aktyvistus, kurie sako, kad paslaugų finansavimas turėtų didėti per PSDF. Atitinkamai valstybė turi nustoti veidmainiauti ir už draudžiamus asmenis pervesti bent jau tiek pinigų į PSDF, kiek paprastas gyventojas sumoka nuo minimalios algos per metus.

Galų gale ant šeimos gydytojų „kabo“ ir prevencijos bei profilaktikos programos, kurios yra svarbios. Jei jos neefektyvios arba nepasiekia pacientų tikslinių grupių, šie paskui ateina kaip ligoniai ir per šeimos gydytojus „lipa“ į viršų pas specialistus“, – sako vicemeras.

Kardinalių pokyčių nebus

Pasak G.Palucko, kitas žingsnis – stambinti sveikatos priežiūros įstaigas, kas leistų tarp mažų ir didelių įstaigų suvienodinti atlyginimų netolygumus.

„Nebus radikalių ar drastiškų sprendimų. Kalbamės su įstaigų vadovais, su medikų bendruomene. Pirmą žingsnį žengsime bendro sutarimo principu – tam tikras antrinių paslaugų sutelkimas tuose centruose, kur yra geriausia įranga, specialistų kiekis didžiausias, kad neturėtume tokių keistų situacijų – 0,13 kardiologo etato. Suprantama, kad jis, per savaitę skirdamas pusantros valandos, negali efektyviai dirbti. Geriau specialistus sutelkti tuose centruose, kur jau yra kardiologų ir atnaujinta medicinos įranga“, – sako G.Paluckas.

Kaip keturi didieji centrai įvardijamos Centro, Karoliniškių, Šeškinės ir Antakalnio poliklinikos.

„Pavyzdžiui, oftalmologija galėtų koncentruotis Antakalnio poliklinikoje, kardiologija ar kitos sritys – galbūt Karoliniškėse, Centro poliklinikoje.

Šeimos gydytojų kabinetų plėtra numatoma miesto plėtros kryptimi. Turi atsirasti Salininkuose šeimos gydytojų kabinetas. Kitų metų investiciniuose projektuose pamėginsime jau numatyti Karoliniškių poliklinikos filialo Pilaitės šeimos gydytojų centro vieno korpuso statybas. Atitinkamai Šeškinės poliklinikai yra užduotis pamėginti rasti galbūt nuomai patalpas Perkūnkiemyje, nes ten gyventojų koncentracija didelė, privačių šeimos gydytojų centrų nėra. Šeimos gydytojų tinklas turi plėstis į gyvenamąsias teritorijas, mikrorajonus. O antrinės specialistų konsultacijos konsoliduotis į tuos keturis paslaugų centrus. Kur, kas, kaip susitelks – yra derybos“, – svarsto vicemeras.

Tiesa, kai kurios poliklinikos skundžiasi, kad po reformos liks šeimos gydytojų kabinetais.

„Taip nebus, nes vis tiek yra bazinių paslaugų ar konsultacijų, kurios reikalingos vietose, paketas: pavyzdžiui, fizinės medicinos reabilitacija. Žmonės po traumų ar operacijų tikrai nevažinės į centrą gauti tokios paslaugos. Nuogąstavimas, kad jie bus „nusausinti“ iki šeimos gydytojų kabinetų, tikrai nepagrįsti. Tai nėra nei siūloma, nei planuojama“, – ramina vicemeras.

Komentaras

Kauno miesto poliklinikos vadovas Paulius Kibiša:

– Kauno miesto poliklinikoje šiuo metu vidutinis darbo užmokestis šeimos gydytojui, turinčiam etato krūvį, yra tūkstantis šeši šimtai dvidešimt keturi eurai (neatskaičius mokesčių.) Nuo šių metų sausio mėnesio padidėjo vidutiniškai trims šimtais aštuoniasdešimt septyniais eurais arba trisdešimt vienu procentu.

Pakeitėme darbo užmokesčio sistemą ir dabar šeimos gydytojų atlyginimas priklauso konkrečiai nuo jų pacientų skaičiaus: kuo daugiau turi pacientų, tuo daugiau uždirbi. Stengiamės, kad apylinkės neaugtų daugiau kaip tūkstantis šeši šimtai, nes tada sudėtinga suteikti kokybišką paslaugą ir didėja eilės.

Tūkstantis šeši šimtai dvidešimt keturi eurai darbo užmokestis šeimos gydytojui – daug ar mažai? Atsakymas būtų toks: kas dosnesnis, ar tas, kuris duoda daug, ar tas, kuris duoda viską, ką gali? Tai 80 proc. visų mūsų sąnaudų mes išmokame kaip darbo užmokestį. Nei viena verslo įmonė to neišlaikytų ir neišgyventų darbo užmokesčiams išmokėdama tokį procentą. Mes tikrai norėtume mokėti ir daugiau, bet galime skirti tik tiek, kiek surenkame pajamų iš PSDF.