Šaltalankius augina ne dėl ekologinių išmokų
Lie­tu­vo­je šal­ta­lan­kių plo­tai kas­met vis di­dė­ja. Anks­čiau ūki­nin­kai šiais kau­la­vai­si­niais au­ga­lais daž­nai už­so­din­da­vo že­mę tik tam, kad gau­tų eko­lo­gi­nes iš­mo­kas. Da­bar uo­gos ne tik su­ren­ka­mos – kai ku­rie au­gin­to­jai jas ir per­dir­ba.

Europos ir pasaulio rinkose šaltalankių uogų ir kitos šaltalankių produkcijos – lapų, medienos – paklausa yra didelė. Iš šaltalankių pagaminti produktai ar jų komponentai naudojami maisto pramonėje, medicinoje – aliejui, vaistams ir maisto papildams gaminti, kosmetikoje – kūno ir veido priežiūros priemonėms gaminti, gyvulininkystėje šaltalankių lapai ir susmulkintos šakelės naudojamos kaip pašarų priedai arkliams.

Prieš kurį laiką apie 50 proc. šaltalankių augintojų šią kultūrą sodindavo tik siekdami gauti ekologines išmokas, dabar situacija pasikeitusi.

Kol kas mūsų šalies šaltalankių augintojai patys uogų ir perdirbtų produktų, galima sakyti, neeksportuoja – tam reikalingi dideli produkcijos kiekiai. Vis dėlto manoma, kad nemaža dalis uogų, kuriose gausu vitaminų, iškeliauja į užsienį – tuo pasirūpina supirkėjai.

Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) duomenimis, Lietuvoje 2017 metais deklaruota beveik 3 908 ha, 2016 metais – apie 3 743 ha, 2015 metais – per 1 588 ha šaltalankių. Tiesa, šiemet, palyginti su praėjusiais metais, šių uogynų plotas sumažėjo iki 3394 hektarų. Šaltalankius mūsų šalyje augina apie 120 ūkininkų. Didžioji dalis jų augintojų yra susitelkę Šiaurės Lietuvoje. Ypač aktyvūs Akmenės rajono ūkininkai, kurie yra įveisę ir didžiausius šaltalankių plotus.

Auginti – ne toks įdomus procesas

Linas Šliauteris iš Akmenės rajono yra šaltalankių auginimo pradininkas Lietuvoje ir didžiausios (115 ha) plantacijos savininkas. Be Lino, šiuos kaulavaisius augina ir jo sūnus bei brolis. Ūkininkas šiųmetiniu derliumi nesidžiaugia, nes šiemet iš hektaro tepriskynė apie 500 kg uogų.

Šis augintojas beveik pusę derliaus perdirba ir vartotojams siūlo bene turtingiausią produktų krepšelį: aštuonis gaminius iš šaltalankių. „Šiemet žadame naujienų: šaltalankių saldainių ir šaltalankių sulčių su beržų sula. Turiu gausybę idėjų, tik visoms įgyvendinti neužtenka laiko. Galvoju apie raugintą šaltalankių produktą gyvuliams. Tiesą pasakius, šaldytas uogas parduoti ir pelningiau, ir greičiau, nei ką nors iš jų pagaminti. Tačiau perdirbti yra įdomiau“, – sakė pašnekovas.

Ūkininko kūrybiškumas atsiskleidė ir diegiant perdirbimą. „Neturiu tiek daug lėšų, kad galėčiau nusipirkti visus reikalingus įrenginius, todėl kai kuriuos jų pats sumeistravau, sugalvojau technologiją, pats kuriu produktus. Jei reikėtų pasverti investicijas, intelektinės ir fizinės, o ne materialiosios imtų viršų“, – prisipažino didžiausio šalies šaltalankių uogyno savininkas.

Šaltalankių pionierius Lietuvoje pabrėžė, kad mūsų šalyje dar nepripažįstama šių augalų lapų nauda. „Mes iš jų gaminame arbatą ir aliejų. Šaltalankių lapuose gausu antioksidantų, vitaminų ir mineralų, jie lenkia net uogas, jų produktai dar tik ateina į madą, čia dar nearti dirvonai. Tikriausiai daugiau pradėsiu eksperimentuoti su gaminiais iš lapų“, – prisipažino pašnekovas.

Skirtingai nei kiti augintojai, L. Šliauteris kas metai šiek tiek produkcijos eksportuoja, nors pagrindine išlieka vietinė rinka.

Šaltalankių augintojai retai investuoja į šaldytuvų įrengimą, dažniausiai produkciją pardavinėja tiesiai iš laukų.

Perdirbimas – tik pomėgis

Vilma Žaltauskienė Mažeikių rajone augina 50 ha šaltalankių. Moteris džiaugėsi, kad šiemet derlius puikus, pavyko priskinti 47 tonas uogų. Mažeikiškė dalį produkcijos perdirba: daro sultis, uogienę arbatai ir aliejų. Tiesa, kol kas daugiau parduodama nuskintų uogų, o perdirbimas – tik pomėgis.

Paprastai V. Žaltauskienė išspaudžia apie dvi tonas sulčių, išverda apie 700 buteliukų (250 g talpos) uogienės. Visą šią produkciją ūkininkė parduoda Lietuvoje ir ketina plėsti asortimentą. „Galvojame didinti gamybines patalpas, kad būtų patogiau dirbti, gaminti sveikuolišką arbatą be cukraus. Jau dabar testuojame šį produktą, vaišindami arbata pirkėjus. Vieni žiūri skeptiškai, tačiau tie, kurie paragauja, dažniausiai nusiperka. Prie kiekvieno naujo produkto reikia priprasti“, – planais dalijosi Mažeikių rajono ūkininkė.

Vis dėlto sunkiausia darbo dalis, anot moters, – ne realizuoti produkciją ar žaliavą, o nuskinti uogas. „Šaltalankiai – tai ne kokie serbentai ar kiti bespygliai augalai. Čia nėra jokios mechanizacijos, dygias šakeles tenka pjaustyti rankomis“, – sakė V. Žaltauskienė

Sudėtinga grandinė

Daiva Kvederaitė iš Alytaus rajono, turinti apie 80 ha uogyną, šiemet skynė vidutiniškai 500 kg šaltalankių iš hektaro ir derlių vertina kaip neblogą. Ekologinio ūkio savininkė 2014 metais įsirengė šaldytuvus ir perdirbimo cechą. Visas nuskintas uogas moteris užšaldo, o pasibaigus derliaus surinkimui imasi perdirbimo. Iš atšildytų šaltalankių D. Kvederaitė gamina girą, sultis, sirupą, uogienę ir arbatą.

„Eksperimentuojame, kaip galėtume pradėti spausti aliejų, tačiau kol kas šio produkto dar neturime. Konsultuojamės su mokslininkais, nes norime pateikti kokybišką gaminį ir tikiuosi, kad mums pavyks. Per porą mėnesių paaiškės, ką galime pasiūlyti pirkėjams“, – pasakojo ūkininkė.

Vis dėlto D. Kvederaitė įsitikinusi, kad asortimento plėsti neapsimoka. „Mano nuomone, vieni turi auginti, kiti – gaminti, treti – pardavinėti. Geriausia, kai produktų yra daug, be išvardytų, gali būti įvairūs padažai, čatniai, maišytos sultys. Tačiau tuomet jau reikėtų žaliavų, ištobulinti technologijas. Grandinė nuo lauko iki stalo šaltalankių ūkyje galima tik tada, jei augini kokius du hektarus. O mes su vyru turime 100 ha, pardavinėjame didmenomis, o be to, dar ir sodinukus auginame, tad jau visko yra per daug“, – neslėpė moteris.

Nors nemažai žaliavos perdirba, D. Kvederaitė daugiausia parduoda šaldytų uogų. „Sunku pasakyti, kokioje rinkoje jos atsiduria, nes uogas perka tarpininkai, tačiau manau, kad dažniausiai jos išvažiuoja iš Lietuvos. Žinoma, ir mūsų šalyje pastaruoju metu atsirado daugiau perdirbėjų, kurie patys šaltalankių neaugina. Tai tikrai gera tendencija“, – kalbėjo pašnekovė.

Nesutarimų išliko

D. Kvederaitė yra ir Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos (LŠAA), vienijančios 35 narius, prezidentė. Ji sakė, kad šaltalankių augintojai retai investuoja į šaldytuvų įrengimą, dažniausiai produkciją pardavinėja tiesiai iš laukų. „Kol kas didelių kiekių dar nepardavėme, tačiau žinome, kad kainos liko tokios pačios kaip ir pernai – 2,7 euro už kilogramą“, – teigė LŠAA prezidentė.

Asociacijos vadovė neslėpė, kad prieš kurį laiką išties apie 50 proc. šaltalankių augintojų šią kultūrą sodindavo tik siekdami gauti ekologines išmokas. „Dabar situacija pasikeitusi. Kaimo plėtros programoje yra skirtas tam tikras lėšų krepšelis ekologiniam ūkininkavimui ir jis – jau išdalytas. Nei naujai pradėję ekologiškai ūkininkauti, nei plečiantys plotus ūkininkai ekologinių išmokų negauna. Tačiau tiek pradedantieji, tiek besiplečiantieji planuoja imti derlių. Ta bloga tendencija buvo atkeliavusi iš ankstesnių laikų ir situacija naudojosi ne tik šaltalankių, bet ir serbentų, grikių, žieminių bulvių, kitų augalų augintojai“, – kalbėjo D. Kvederaitė.

Tačiau, anot LŠAA prezidentės, kaip ir anksčiau, su Žemės ūkio ministerija ir NMA nesutariama dėl to, kaip traktuoti šaltalankių derliaus sudorojimą. „Atvažiuoja tikrintojas į ūkį, pamato ant šaltalankių krūmų uogų ir konstatuoja, kad derlius nenuimtas. Patikrą įvertina neigiamai ir atima išmokas. Kadangi šaltalankių derlius imamas karpant šakeles, dalį jo reikia palikti. Mes norėtume visas uogas nuskinti, tačiau jeigu nenorime prarasti uogynų, dalį turime palikti“, – sakė pašnekovė.