Prof. Jonas Gylys: Lietuvos energetikos strategijos neveiksmingos
Bu­vęs Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Ener­ge­ti­kos tech­no­lo­gi­jų ins­ti­tu­to di­rek­to­rius prof. ha­bil. dr. Jo­nas Gy­lys tei­gia, jog kas ke­le­rius me­tus Lie­tu­vo­je ren­gia­mos na­cio­na­li­nės ener­ge­ti­kos stra­te­gi­jos ne­veiks­min­gos, nes vis pri­trūks­ta po­li­ti­nės va­lios jas įgy­ven­din­ti, o moks­lo ir vers­lo bend­ruo­me­nės nuo­mo­nės ne­pai­so­ma.

Prieš 12 metų prof. J. Gylio kartu su šviesaus atminimo verslininku, signataru ir buvusiu premjeru Bronislovu Lubiu parengtame Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) memorandume dėl šalies energetikos buvo iškelta nemažai tikslų, kurie dabar, kai Seime svarstoma nauja Energetinės nepriklausomybės strategija, atrodo, tarsi būtų parašyti šiandien.

Strategijų rašymas nieko nekeičia, nes jos neįgyvendinamos, o Baltijos valstybės kaip nesugebėjo, taip ir nesugeba susitarti dėl bendrų didesnių energetikos projektų.

2006 metais šalies verslą vienijanti organizacija prognozavo, kad, uždarius Ignalinos AE antrąjį bloką ir nepastačius naujų jėgainių, Lietuva turės elektros energiją importuoti iš užsienio. Šiandien, kaip ir prognozuota, Lietuva importuoja 70–80 proc. suvartojamos elektros energijos.

„Strategijų rašymas nieko nekeičia, nes jos neįgyvendinamos, o Baltijos valstybės kaip nesugebėjo, taip ir nesugeba susitarti dėl bendrų didesnių energetikos projektų“, – „Lietuvos žinioms“ sakė prof. J. Gylys.

Atominės energetikos šalininkas iki šiol įsitikinęs, kad Lietuva padarė didelę klaidą, kai kartu su latviais ir estais atsisakė Japonijos kompanijos „Hitachi“ projektuotos branduolinės jėgainės statybų, – koją šiam projektui, jo nuomone, pakišo ne tik tuometės politinės opozicijos veikla, bet ir valdžioje buvusių konservatorių neryžtingumas bei amžinas lietuvių nesugebėjimas susitarti su kaimynais.

2006 metais LPK parengtame memorandume konstatuota, kad viena iš šalies energetikos sektoriaus silpnybių yra susiformavusi valdžios nuostata, neleidžianti, ignoruojanti arba neskatinanti aktyvaus pramonės, verslo dalyvavimo strateginiuose energetikos plėtros projektuose. Per 12 metų keitėsi ne viena valdžia, prie valstybės vairo stojo ir dešiniosios, ir kairiosios partijos, tačiau ši nuostata visad liko stipri ir stabili, ja dažnai vadovaujamasi ir šiandien.

Ryškiausias valdžios nesiskaitymo su verslu pavyzdys, J. Gylio nuomone, yra suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje statyba, kai iš šio projekto buvo pašalinta pusę šalies gamtinių dujų suvartojanti Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“. Neprileista prie SGD terminalo projekto ši įmonė jau kelerius metus svariausiais finansiniais įnašais prisideda prie SGD terminalo išlaikymo. „Jonavos gamykla norėjo statyti SGD terminalą, kuris būtų tarnavęs ne tik jai, bet ir visai Lietuvai. Kuo tai baigėsi, visi žinome. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip verslas gali ir kaip jam leidžiama dalyvauti stambiuose projektuose. Jeigu valdžia verslo nebijotų, gal ir tie projektai būtų labiau pamatuoti ir ekonomiškai efektyvesni. Juk verslininkai, kitaip nei politikai, visada skaičiuoja, kiek pinigų įdeda ir kiek paskui jų sugrįžta. O mūsų valstybėje to dažnai trūksta“, – apgailestavo mokslininkas.

Po 2024 metų, kai baigs galioti laivo-saugyklos „Independence“ nuomos sutartis su Norvegijos kompanija „Hoegh LNG“, pasak profesoriaus, SGD terminalo ateitis taip pat iš esmės priklausys nuo „Achemos“ poreikio vartoti gamtines dujas, mat ši įmonė suvartoja apie pusę visų šalies gamtinių dujų. Tačiau ir statant SGD terminalą, ir svarstant jo ateitį, valdžia su verslu nesitaria. Vyriausybei nepavyksta rasti ir bendros kalbos dėl brangaus didžiulio įrenginio naudojimo su kaimynais estais bei latviais. „Tai chroniška mūsų politikų liga“, – kalbėjo J. Gylys.

Antradienį po susitikimo su Norvegijos sosto įpėdiniu kronprincu Haakonu Vilniuje prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuvai ekonomiškai naudingiau būtų išpirkti suskystintųjų gamtinių dujų laivą-saugyklą. „Antrasis pasirinkimas – išpirkti, atrodo ekonomiškai naudingesnis, bet galutinai dėl to šių metų viduryje spręs Lietuvos Vyriausybė, kartu su laivo savininke, Norvegijos kompanija „Hoegh LNG“, – teigė prezidentė.

Kaip žirniai į sieną

2006 metų birželio 6 dieną LPK prezidiumas posėdyje Vilniuje priėmė Memorandumą „Dėl šalies energetikos plėtros ir jos poveikio pramonei, verslui“. Šalies politinei valdžiai skirtas memorandumas, kurį pasirašė tuometis LPK prezidentas dr. Bronislovas Lubys ir LPK Energetikos komiteto pirmininkas prof. habil. dr. Jonas Gylys, buvo išleistas atskiru leidiniu.

Memorandume šalies pramonininkai atskleidė Lietuvos energetikos sistemos stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes bei nurodė tikslus ir uždavinius, kurie turėjo atsispindėti tuo metu naujai rengtoje Nacionalinėje energetikos strategijoje. „Jų įgyvendinimui būtina sutelkti ne tiktai valstybinių institucijų, bet ir pramonės, verslo pastangas“, – ragino pramonininkai.

Stebina tai, kad ne viena to memorandumo prognozė išsipildė. O prieš 12 metų sudėliotą Lietuvos energetikos grėsmių ir silpnybių sąrašą, regis, būtų galima sėkmingai įrašyti į dabar Seime svarstomą Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją (NENS).

2006 metais pramonininkai prognozavo, kad, 2009 metais uždarius Ignalinos atominės elektrinės (IAE) antrajį bloką ir iki to laiko nepastačius naujų jėgainių, Lietuva turės trūkstamą elektros energiją importuoti iš užsienio. Po 12 metų importuojame 70–80 proc. suvartojamos elektros energijos.

2006 metais pramonininkai siūlė, kad tuomet rengtoje Nacionalinėje energetikos strategijoje tarp kitų būtų įrašyti šie tikslai: užtikrinti patikimą ir saugų energijos tiekimą su mažiausiomis sąnaudomis; ne vėliau kaip 2015 metais pradėti eksploatuoti naują branduolinį reaktorių; per artimiausius 1–7 metus integruoti Lietuvos energetikos sistemas į ES energetikos sistemas; per artimiausius 5 metus sukurti bendrą Baltijos valstybių elektros energijos rinką, bendrą gamtinių dujų saugyklą; skatinti efektyvią, išskaidytą mažųjų kogeneracinių jėgainių plėtrą pramonėje ir šilumos ūkyje.

Per 12 metų nė vienas šių tikslų dar nėra pasiektas, dalis jų vis iš naujo įrašomi į kaskart rengiamą naują strategiją, o nuosavos atominės jėgainės projektas – iš viso sužlugdytas. Kodėl Lietuvai nepavyksta įgyvendinti užsibrėžtų strateginių tikslų?

Prof. J. Gylio nuomone, į verslininkų ir mokslininkų viešai išsakomas pastabas ir nuomones valdžia niekad rimtai nė nekreipė dėmesio. „Nusibodo jau man kartoti, nes viskas kaip žirniai į sieną. Lietuvoje buvo parengta labai daug ir gražių strategijų, tačiau nebuvo jų vykdymo kontrolės, atsakomybės pasidalijimo“, – nusivylęs kalbėjo mokslininkas.

Nauja strategija – fantazijų rinkinys

Profesorius kritikuoja ir šiuo metu Seime svarstomą naują Energetikos strategiją. Joje, kaip jau rašė „Lietuvos žinios“, keistai dera skaičiavimais nepagrįsti Lietuvos įsipareigojimai klimato kaitos srityje (mažinti iškastinio kuro naudojimą energetikoje) su visos energetikos sistemos plėtra. Pavyzdžiui, NENS prognozuoja dujų vartojimo didėjimą ir kartu atsinaujinančių išteklių dalies energijos balanse augimą.

„Žiūrint iš šios dienos pozicijų, tikslai nelabai dera. Dujų sąnaudos ateityje mažės. Biokuru kūrenamų šilumos jėgainių daugės, bet Lietuva turės ką nors daryti su jų skleidžiama tarša. Valdžia tik pradžioje kabino makaronus žmonėms ant ausų, kad deginamas biokuras netaršus. Kažką dabar turės su tuo daryti“, – svarstė jis.

J. Gylys skeptiškai vertina ir optimistinius planus plėtoti saulės energetiką. „Lieku prie savo nuomonės, kad tai labiau egzotika, o ne rimtų energetikos problemų sprendimas. Saulės kolektoriai tiesioginei elektros gamybai Lietuvoje neduos daug naudos. Nebent vėl kas nors sugalvos pasipinigauti. Tie, kurie labai agituoja dėl saulės energetikos, mėgsta kartoti, kad Lietuvoje saulėtų dienų maždaug tiek pat, kiek Vokietijoje. Bet reikia vertinti ne tik, kiek dienų saulė šviečia, bet ir kokiu kampu saulės spinduliai krinta Lietuvoje, kokiu – Vokietijoje ir kokiu – Italijoje ar Šiaurės Afrikoje. Saulės energijos kiekis, tenkantis tam tikram plotui, Lietuvoje yra gerokai mažesnis“, – dėstė mokslininkas.

Viena iš šalies energetikos sektoriaus silpnybių yra susiformavusi valdžios nuostata, neleidžianti, ignoruojanti arba neskatinanti aktyvaus pramonės, verslo dalyvavimo strateginiuose energetikos plėtros projektuose.

2006 metų LPK memorandume siūlyta šalies valdžiai peržiūrėti ir numatyti hidroelektrinių statybų galimybes Nemuno, Neries ir kitose upėse ir pasiekti, kad hidroelektrinėse būtų gaminama ne mažiau kaip 15 proc. visos šalies elektros energijos. „Šis tikslas nepasiektas dėl gamtosauginių reikalavimų. Bet galima būtų atgaivinti mažąsias hidroelektrines, kurios veikė Lietuvoje tarpukariu. Tai tikrai būtų nemažas indėlis į atsinaujinančios energetikos plėtrą“, – aiškino J. Gylys.

Prof. Jonas Gylys: „Ryškiausias valdžios nesiskaitymo su verslu pavyzdys yra suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje statyba“. / Roberto Misiukonio (UAB „Verslo žinios“) nuotrauka

Gaila sužlugdytos atominės

Profesorius atkreipė dėmesį, kad nors Lietuva importuoja didžiąją dalį elektros energijos, ji pajėgi elektrą pasigaminti ir Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose, Kauno, Panevėžio, Vilniaus termofikacinėse elektrinėse. Bėda ta, kad jų gaminama elektros kaina labai aukšta ir nekonkurencinga.

Branduolinės energetikos entuziastas J. Gylys apgailestauja, kad Lietuva nesugebėjo įgyvendinti Visagino AE projekto. „Jeigu būtume ją pasistatę, tokios problemos neturėtume. Gerai, kad dabar gauname palyginti pigią importinę elektros energiją. Bet neturėdami savų konkurencingų generavimo šaltinių, net ir naudodami elektros tiekimo linijas į Švediją ir Lenkiją, sėdime ant adatos smaigalio – bet kada galime nukristi“, – svarstė jis.

Mat kai Lietuva kartu su Latvija ir Estija 2025 metais atsijungs nuo rusiško BRELL žiedo, ir kai dėl techninių gedimų ar kitų priežasčių sutriks elektros tiekimas iš Skandinavijos ar iš žemyninės Europos, valstybė bus priversta gaminti brangią nuosavą elektrą. Dėl to nuostolių patirs ir verslas, ir gyventojai. „Kad taip gali atsitikti, visi matome – kiek kartų jau teko remontuoti „Nord Balt“ jungtį su Švedija“, – perspėjo mokslininkas.

Jis priminė, kad Visagino AE taip pat buvo įrašyta į buvusias strategijas, reikalai buvo labai toli pajudėję. Japonai šią elektrinę, J. Gylio nuomone, būtų pastatę laiku, kokybiškai ir sąžiningai už tas lėšas, kurios buvo numatytos. „Bet nusvėrė politiniai motyvai. Socdemai susidėjo su „žaliaisiais“. Konservatoriai labai pasyviai stūmė projektą. Jie, regis, manė, kad tautai įtikinti užteks į TV eterį paleisti Algimantą Čekuolį, o jo pasirodymas sukėlė priešingą efektą. Nors konservatoriai žodžiais rėmė branduolinę energetiką, veiksmais nelabai prie jos plėtros prisidėjo. Galbūt jie irgi išsigando, kad nesugebės įgyvendinti tokio didelio projekto“, – kritikos politikams negailėjo mokslininkas.

Jeigu Visagino AE būtų buvusi pastatyta, J. Gylio nuomone, dabar „visam regionui kvėpuoti būtų gerokai lengviau“.

Besivaidijančios Baltijos sesės

Lietuva, Latvija ir Estija ne kartą bandė tartis dėl bendrų energijos gamybos projektų, tačiau dauguma jų žlugo. „Bandėme kažkada rengti visų trijų Baltijos šalių bendrą energetikos strategiją. Vyko posėdžiai Taline, Rygoje ir Vilniuje. Deja, kiekviena šalis tempė antklodę į savo pusę. Estai teršdami aplinką degino ir pigiai gamino energiją iš savo skalūnų. Latviai naudojosi savo Inčukalno dujų saugykla ir Dauguvos hidroelektrinėmis, mes turėjome Ignalinos AE. Bet kai ją uždarėme, likome pliki ir basi. Man atrodo, kad ir ateityje Lietuvai bus sunku susitarti su Latvija ir Estija“, – įsitikinęs mokslininkas.

Profesorius priminė, kad trims Baltijos valstybėms nepavyko susitarti ir dėl bendro regioninio SGD terminalo. Skubėdama ir nesitardama su kaimynėmis Lietuva viena be ES paramos pasistatė brangų grandiozinį įrenginį. Kai jo išlaikymas ir eksploatacija mažėjant dujų vartojimui ėmė slėgti vartotojų pečius, Lietuvos Vyriausybė nesėkmingai bandė įkalbinėti estus ir latvius jį pripažinti regioniniu. Mat tokiu atveju pavyktų išpešti ES lėšų laivui-saugyklai „Independence“ išpirkti. Įkalbėti kaimynų nepavyko.

„Bėdos dėl „Rail Balticos“ – tų pačių nesutarimų pasekmė. Nesugebame susitarti net dėl Astravo AE elektros blokavimo. Kiekviena valstybė žiūri savo naudos, nors turėtų matyti bendrus regiono tikslus, – apgailestavo mokslininkas. – Visagino AE su „Hitachi“ juk taip pat planavo statyti visos trys Baltijos valstybės. O baigėsi niekuo. Dėl didesnių projektų susitarti nepavyksta. Verslininkai sugeba tai padaryti, o politikai – ne.“

Siūlo pasitikrinti prognozes

„Lietuvos žinios“ klausė J. Gylio, ką jo nuomone, Vyriausybė turėtų daryti su SGD terminalu po 2024 metų, kai baigsis laivo-saugyklos „Independence“ nuomos sutartis su Norvegijos kompanija. Mokslininko nuomone, bet kuriam sprendimui pagrįsti politikams pirmiausia reikėtų vadovautis prognozėmis apie dujų naudojimą Lietuvoje. „Nuo to priklausys šio projekto ateitis“, – įsitikinęs J. Gylys.

Kaip rašė „Lietuvos žinios“, studiją dėl SGD terminalo ateities šį mėnesį viešai pristatę tarptautinės kompanijos „Pöyry Management Consulting“ ekspertai nevertino trąšų rinkos, kuriai tenka maždaug pusė visų šalyje suvartojamų gamtinių dujų, perspektyvos. O nuo šios pramonės šakos iš esmės priklauso bendras dujų suvartojimas šalyje ir kartu SGD terminalo sąnaudų padengimas pritaikant valstybinio reguliavimo priemones.

„Turime pirmiausia atsakyti į klausimą, kiek dujų mums patiems reikės ir kiek sugebėsime tiekti Baltijos regionui. Jeigu iš viso šito išeina šnipštas, net nežinau, koks galėtų būti sprendimas“, – svarstė mokslininkas.

PROF. JONAS GYLYS

Profesorius habilituotas technologijos mokslų daktaras, energetikos inžinierius Jonas Gylys daugelį metų ėjo svarbias visuomenines ir profesines pareigas, buvo Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto valdybos narys, Europos branduolinės sąjungos valdančiojo komiteto narys, Lietuvos branduolinės energetikos asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos komiteto pirmininkas, Energetikos tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento narys, Lietuvos energetikos instituto tarybos narys, Lietuvos MA narys ekspertas (2002– 2006), KTU Energetikos technologijų instituto direktorius (2005 – 2013).

Svarbiausios profesoriaus mokslinių tyrimų kryptys – branduolinių reaktorių sauga, hidrodinamika, šilumos ir masės mainai dvifazėse sistemose. J. Gylys sukūrė nutekamojo vandens terminio kenksmingumo šalinimo metodų, yra 5 išradimų autorius. Mokslininkas taip pat yra vienas iš Branduolinės energetikos tęstinumo Lietuvoje studijos (2004 m.) autorių. J. Gylys yra monografijos „Hidrodinamika, šilumos ir masės mainai statiškai stabilių putų sistemose“ (1998 m.) ir vadovėlių „Branduolinės inžinerijos įvadas“ (1997 m.), „Branduolinio kuro ciklas“ (1999 m.), „Branduolinių energetinių sistemų medžiagos“ (2000 m.) autorius. Profesorius yra apdovanotas Lietuvos mokslo premija (2002 m.).

Šaltinis: KTU, LŽ