Premjero kuponai kvepia sovietmečiu
Prem­je­ro siū­lo­ma ku­po­nų sis­te­ma ne­su­de­ri­na­ma su rin­kos eko­no­mi­ka. Taip tvir­ti­na is­to­ri­kai, pa­brė­žian­tys, kad ku­po­nai, ta­lo­nai bei mais­to kor­te­lės vi­sa­da yra su­nkme­čio ženk­lai. Dau­ge­liui žmo­nių jie daž­niau­siai pri­me­na so­viet­me­tį, nors tuo­met to­kios prie­mo­nės tai­ky­tos spren­džiant pre­kių de­fi­ci­to prob­le­mą.

Premjeras Saulius Skvernelis siūlo įvesti Lietuvoje maisto kuponų sistemą, kuri esą turėtų palengvinti mažiausias pajamas turinčių gyventojų, ūkininkų ir smulkiųjų prekybininkų padėtį. Valstybės išleisti kuponai, tikėtina, būtų platinami pašto skyriuose.

Sumokėję 7–8 eurus už 10 eurų vertės kuponą, pirkėjai galėtų visą nominalo sumą išleisti mažose parduotuvėse įsigydami būtiniausių maisto produktų. Taip Vyriausybė kompensuotų prekybininkams nuolaidą, kuria pasinaudotų, kaip tikimasi, mažiausias pajamas gaunantys vartotojai.

Kad ir kokios būtų premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyvos istorinės šaknys, labai sunku surasti tikrai vakarietišką tokios politikos atitikmenį.

Šis pasiūlymas jau sulaukė prieštaringos reakcijos. Svarstoma, kiek tikros būtų tokiu būdu suteiktos nuolaidos pirkėjams, atsižvelgiant į tai, kad mažų parduotuvių kainos paprastai yra aukštesnės negu didžiųjų prekybos centrų. Ūkininkai, priešingai nei tikina Vyriausybė, nemano, kad jiems būtų naudinga kooperuotis ir steigti smulkias parduotuves.

Stacionarios parduotuvės esą būtų nuostolingos ūkininkams, kurie dažniausiai specializuojasi augindami tik tam tikros rūšies produkciją ir yra geografiškai nepatogiai išsidėstę. Ekonomistai atkreipia dėmesį į prekybos biurokratizaciją, susijusią su kuponais, ir teigia, kad kuponas yra greičiau parama smulkiajam verslininkui negu vartotojui, todėl tokia pinigų perskirstymo sistema nesanti teisinga. Patys vartotojai labiausiai baiminasi, kad prekyba kuponais dar labiau didins jau ir taip nemažas eiles pašto skyriuose.

Vis dažniau visuomenėje pasigirsta ir kuponų sistemos sukeltų istorinių aliuzijų. Žmonės netrunka prisiminti sovietmečiu dalytas korteles, už kurias per asmenines šventes būdavo galima įsigyti retų alkoholinių gėrimų, maisto produktų ir kitų deficitinių prekių.

Minimos eilės, kuriose tekdavo stovėti įsigyjant tualetinio popieriaus, paskyros buitinei technikai bei automobiliams ir kiti įsimintini sovietinės prekybos kuriozai. Istorijos mėgėjai traukia iš jos gelmių ir dar senesnius pavyzdžius – sakysim, Antano Smetonos laikų privalomąjį žąsų pirkimą šventėms gelbstint ūkininkus.

„Lietuvos žinios“ nutarė pasidomėti, kiek tikslios yra šios ir kitos aliuzijos. Ar tikrai S. Skvernelio iniciatyva palyginama su sovietinėmis ar tarpukario Lietuvos kuponų, kortelių ar paskyrimų sistemomis?

Sovietų Sąjunga – kortelių valstybė

Kūrybinės fotografų grupės "Triva" nuotrauka

Sovietinės nomenklatūros istoriją ir to meto vartojimo įpročius studijuojantis istorikas Marius Ėmužis tvirtino, kad S. Skvernelio siūlomą sistemą sunku palyginti su sovietinėmis maisto ar kitų prekių kortelėmis. Esą sovietmečiu kortelės visų pirma turėjo spręsti prekių deficito problemą. Jos tik iš dalies prisidėdavusios prie vartojimo įpročių formavimo.

Vienas svarbiausių sovietinių kortelių skirtumų esą buvo tas, kad jos neturėjo nominalo. „Reikėjo turėti tą kuponą vien tam, kad įsigytum kokią nors deficitinę prekę, ir dar už ją tekdavo sumokėti“, – sakė istorikas.

Vienas svarbiausių sovietinių kortelių skirtumų esą buvo tas, kad jos neturėjo nominalo. „Reikėjo turėti tą kuponą vien tam, kad įsigytum kokią nors deficitinę prekę, ir dar už ją tekdavo sumokėti“, – sakė istorikas.

Anot M. Ėmužio, kortelės Sovietų Sąjungoje buvo įvestos vos komunistams užėmus valdžią Rusijoje. „Moderni kortelių sistema imperinėje Rusijoje buvo įvesta Pirmojo pasaulinio karo metu – 1916 metais. Valdžią užėmę komunistai pratęsė jos veikimą iki 1921-ųjų. Naujosios ekonominės politikos metu ji buvo panaikinta ir vėl sugrąžinta 1931 metais. Tuo metu kortelių sistema buvo nukreipta prieš „nepmanus“. Žmonės, dirbantys valstybinėse įstaigose, gaudavo maisto korteles ir galėdavo įsigyti produktų. O tie, kurie dirbo nevalstybiniame sektoriuje, negalėdavo įsigyti prekių net ir turėdami pakankamai pinigų. Ši sistema buvo panaikinta 1935 metais“, – dėstė M. Ėmužis.

Maisto ir kitų prekių kortelės sovietų buvo prisimintos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Sovietų Sąjunga, kaip teigė M. Ėmužis, įvedė korteles 1941-aisiais ir 1947 metais jas panaikino – iš kare dalyvavusių valstybių ji viena pirmųjų atsisakė kortelių. Karo metu kortelių turėtojams taip pat reikėdavo ir pinigais atsiskaityti už įsigyjamas prekes. Tik nomenklatūra atskirais atvejais gaudavo ne korteles, o nemokamus produktų davinius.

XX a. antroje pusėje buvo dar kelios sovietinių kortelių „bangos“. „Septintojo dešimtmečio viduryje nevykusios reformos ir stichinės nelaimės privertė valdžią pirkti grūdus Vakaruose, daugiausia Kanadoje. Tuomet kai kuriuose regionuose taip pat atsirado maisto kortelės duonai ir kitiems produktams“, – pasakojo M. Ėmužis.

Istoriko teigimu, pokario metais kortelės dažnai būdavo įvedamos ne visoje Sovietų Sąjungoje, bet atskiruose regionuose, kur trūkdavo tam tikros rūšies produktų. Taip būdavo išlyginami produktų geografinio paskirstymo netolygumai, kuriuos neišvengiamai sukeldavo privačios prekybos draudimas ir planinė ekonomika.

Marius Ėmužis: "Man visi tie „vaučeriai“, kuponai, čekiai ir talonai pirmiausia asocijuojasi su krize ir badmečiu.“ Alinos Ožič nuotrauka

Nuo pėdkelnių iki automobilių

Šios „regioninės“ kortelės galiodavo tik tam tikrame mieste ar net būdavo susietos su konkrečiomis parduotuvėmis. „Kokiame nors Čeliabinske, sakykime, deficitas galėjo būti dešra ir duona. Todėl kortelės būdavo gaminamos taip, kad jomis būtų galima atsiskaityti tik tame mieste arba net konkrečioje parduotuvėje. Tarkime, yra koks „magazin nomer 170“ („parduotuvė nr. 170“ – aut.) ir tik ten gali pirkti. Taip darydavo todėl, kad iš apylinkių žmonės važiuodavo į geriau aprūpinamą miestą ir išveždavo visus produktus, jų neužtekdavo miesto darbininkams“, – tvirtino M. Ėmužis.

Pasak jo, sovietinėje Lietuvoje tokių duonos ir mėsos kortelių neprireikė. Respublikos gyventojai esą geriau prisimena devintojo dešimtmečio korteles, skirtas žaliesiems žirneliams ir „šampanui“. Šios kortelės dažnai būdavo siejamos su asmeninėmis žmonių šventėmis. „Būdavo specialios kortelės gimtadieniui. Jas galėdavo duoti miesto vykdomasis komitetas, partijos ar profsąjungos komitetas. Tokia kortelė leisdavo žmogui įsigyti šventei reikalingų deficitinių prekių. Panašios kortelės dalytos ir vestuvių proga. Jos suteikdavo teisę įsigyti drabužių, sovietinio „šampano“ ir kitų šventės atributų“, – vardijo istorikas.

Apibendrinant – sovietinė sistema leisdavo korteles visada, kai prekė tapdavo deficitinė. O deficitą sovietinė ekonomika sukurdavo įvairiausiose srityse: nuo automobilių pramonės iki moteriškų apatinių drabužių ir pėdkelnių. Tai paaiškina ir skirtingas asociacijas, kurias žmonėms sukelia šiandienės kuponų iniciatyvos.

Paklaustas, kaip vertina premjero pasiūlymą, M. Ėmužis buvo skeptiškas. „Nemanau, kad tai suderinama su laisvąja rinka. Vyriausybės paskelbta iniciatyva man atrodo neapgalvota. Atsiveria nauja terpė korupcijai, nes apsipirkti už kuponus bus galima tik tam tikrose parduotuvėse. Man visi tie „vaučeriai“, kuponai, čekiai ir talonai pirmiausia asocijuojasi su krize ir badmečiu“, – teigė jis.

Norbertas Černiauskas: „Kol nebuvau įsigilinęs, kokie ten „vaučeriai“, tai man labiausiai priminė Pirmąjį pasaulinį karą."Alinos Ožič nuotrauka

„Užsuksiu, jei nebus keptos žąsies“

Panašiai premjero idėją vertino ir tarpukario Lietuvos socialinę bei ekonominę politiką tiriantis istorikas Norbertas Černiauskas. „Kol nebuvau įsigilinęs, kokie ten „vaučeriai“, kol žinojau tik iš antraščių, tai man labiausiai priminė Pirmąjį pasaulinį karą ir kaizerinės Vokietijos okupacinę politiką. Kai maisto produktai panaudojami karo tikslams, o žmonėms lieka tik talonai“, – sakė jis.

Tačiau iš tikrųjų, anot N. Černiausko, tiksliausia analogija iš tarpukario būtų „Smetonos žąsų“ istorija. 1934 metų rudenį, pablogėjus santykiams su Vokietija, Lietuvos ūkininkai negalėjo parduoti visų eksportui skirtų paukščių. Valstybei siekiant sumažinti jų nuostolius, dalį žąsų privalėjo nupirkti valdininkai. Kuo aukštesnes pareigas valstybės tarnyboje žmogus eidavo, tuo daugiau paukštienos turėdavo įsigyti.

N. Černiauskas tvirtino, kad tokia tvarka sukėlė tiesiog anekdotiškas pasekmes. „Kaune pradėjo sklandyti visokie su tuo susiję juokeliai. Pavyzdžiui: „Užsuksiu pas tave į svečius, jeigu tik nebus keptos žąsies.“ Esu skaitęs, kad galiausiai Kauno senamiestyje atsirado pulkai žąsų, nes nebepajėgdami suvartoti žmonės jas tiesiog paleisdavo į gatvę“, – pasakojo jis.

Anot istoriko, šis atvejis parodo, kaip nedaug tarpukario Lietuvos valdžia galėjo padaryti siekdama suvaldyti ekonomikos krizės padarinius. N. Černiausko teigimu, privalomas žąsų pirkimas neturėjo jokio poveikio. „Tai buvo labiau parodomoji priemonė. Eksportui skirtų žąsų buvo labai daug, valdininkai tikrai negalėjo nupirkti pakankamo jų kiekio“, – tvirtino jis.

Lietuviškas verslas – be istorijos

N. Černiauskas atkreipė dėmesį į tai, kad laisvos ekonomikos ir ypač laisvos prekybos tradicija Lietuvoje dar labai silpna. Tarpukariu tikrąja prasme privatų prekybos verslą vystė iš esmės tik žydai. Lietuvių ūkininkų produkcijai perdirbti ir platinti skirtos įmonės daugiausia priklausė valstybei, privatūs akcininkai neturėjo lemiamos įtakos šių bendrovių valdymui.

„Pagrindinis kapitalas koncentravosi didžiosiose bendrovėse: „Maistas“, „Pienocentras“ ir „Lietūkis“. Tai buvo iš esmės valstybės valdomos įmonės. Valstybė sprendė didelę problemą. Pagrindinė ūkio šaka tuo metu buvo žemės ūkis. Iki 1928 metų, kol laikėsi geros kainos, atrodė, kad šis ūkis klesti. Tačiau kilus ekonomikos krizei paaiškėjo, kad valstybė neturi iš kur surinkti mokesčių. Tuomet nuspręsta, kad pati valstybė turi žemės ūkį daryti efektyvų, diegti naujoves ir taip pakelti produkcijos lygį. Taip ir susiformavo tas pusiau valstybinis ekonomikos sektorius – kooperacijos“, – aiškino istorikas.

N. Černiausko teigimu, kooperacijų parduotuvėse kainos dažniausiai būdavo aukštesnės negu privačiose žydų prekybos vietose.

N. Černiausko teigimu, kooperacijų parduotuvėse kainos dažniausiai būdavo aukštesnės negu privačiose žydų prekybos vietose. Todėl valstybinės bendrovės siekdavo patraukti pirkėjus patriotiniais šūkiais, tokiais kaip „Pirk prekę lietuvišką“. Ši propaganda esą turėjo ir šalutinį poveikį – visuomenėje formavosi įsitikinimas, kad prekeiviai žydai apgaudinėja pirkėjus. Istoriko nuomone, tarpukario viešosios erdvės nusiteikimas prieš žydų prekybą daug kuo primena šiuolaikinį požiūrį į didžiuosius prekybos centrus, kuriems taip pat įprasta priskirti sąmokslus ir apgaules.

N. Černiauskas sutiko, kad laisvo verslo tradicija Lietuvoje yra labai trumpa ir silpna. Tai esą taip pat iš dalies paaiškina ir dažnai nepagrįstus visuomenės lūkesčius, kad Vyriausybė išspręs rinkos problemas, ir pačios valdžios perdėtą pasitikėjimą savo jėgomis reguliuojant kainas. „Jei neklystu, Utenos rajone vietinis kooperatyvas dar ir dabar valdo didelį prekybos centrą. Ši bendrovė yra tiesiogiai kilusi iš tarpukario kooperacijos. Iki 1940 metų tai buvo pusiau valstybinė įmonė, vėliau jos pagrindu veikė atitinkamas sovietinis darinys, po 1990 metų ji tikriausiai buvo privatizuota. Tai geriausia lietuviško verslo istorijos iliustracija“, – teigė istorikas.

Ūkininkai, priešingai nei tikina Vyriausybė, nemano, kad jiems būtų naudinga kooperuotis ir steigti smulkias parduotuves.Alinos Ožič nuotrauka

Premjero įkvėpimas – ne iš Vakarų

Kad ir kokios būtų S. Skvernelio iniciatyvos istorinės šaknys, labai sunku surasti tikrai vakarietišką tokios politikos atitikmenį. Spaudoje keletą kartų minėta, kad kuponų sistema galioja Belgijoje, tačiau tai ne visai tikslus pavyzdys.

Belgijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse iš tikrųjų cirkuliuoja vertybiniai popieriai, vadinami „maisto kuponais“ arba „pietų kuponais“. Tačiau šie kuponai skirti darbdaviams atsiskaityti su darbuotojais. Tam tikra dalis atlyginimo gali būti išmokama „maisto kuponais“, kurie arba apskritai neapmokestinami, arba jiems taikomi kur kas mažesni mokesčiai. Taip sumažėja visų pirma darbdavio mokesčių našta. Iš pradžių tokiais kuponais būdavo galima atsiskaityti tik restoranuose (taip skatintas naudojimasis viešojo maitinimo įstaigomis pietų metu), tačiau kai kuriose valstybėse kuponus ilgainiui pradėjo priimti ir parduotuvės.

Artimiausiu pavyzdžiu Lietuvoje siūlomai sistemai galima laikyti JAV paramos maistu programą, pradėtą dar 1939 metais. Jos pradinis tikslas buvo ekonomiškai sunaudoti kai kurių žemės ūkio produktų perteklių, kartu palengvinant mažesnes pajamas turinčių gyventojų padėtį. Šie žmonės galėdavo santykiu 1:1 keisti pinigus į oranžinės spalvos maisto kuponus ir kartu gauti priedą: 50 proc. keičiamos sumos mėlynos spalvos kuponais. Oranžiniais kuponais leista atsiskaityti už visas prekes, mėlynais – tik už pertekliui priskirtus produktus.

Laikui bėgant JAV paramos maistu programa gerokai evoliucionavo. Dabartinis jos variantas iš esmės yra socialinės paramos atmaina, kai vietoj pinigų vargingiausiems gyventojų sluoksniams duodami maisto kuponai arba specialios elektroninės perlaidos.