Politikų smūgis privatiems miškams
Dar ne­įpu­sė­jęs urė­di­jų re­for­mos, at­si­sa­kęs tir­ti že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės rin­ką ir stam­bių­jų žem­val­džių in­te­re­sų ne­lie­čian­tis Sei­mas už­si­mo­jo „sut­var­ky­ti“ pri­va­čių miš­kų sa­vi­nin­kų rei­ka­lus. Šie pik­ti­na­si po­li­ti­kų už­mo­ju ri­bo­ti pri­va­čią nuo­sa­vy­bę ir nu­si­tei­kę gin­ti sa­vo in­te­re­sus, į ku­riuos, jų po­žiū­riu, kė­si­na­ma­si dėl kon­ku­ren­tės VĮ Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­jos tiks­lų.

Birželio 1 dieną Seimo Valstiečių ir žaliųjų frakcijos nariai įregistravo Miškų įstatymo pataisas, kuriose siūlo nustatyti, kad vieno fizinio ar juridinio asmens galimas įgyti bendras miškų ūkio paskirties žemės plotas neviršytų 1500 hektarų. Įstatymo nuostatos parengtos atsižvelgiant į žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimą nustatant, kad būtų neleista įsigyti daugiau žemės, nei yra nustatyta įstatymu per įvairias schemas.

Pranešama, kad įstatymo projektas parengtas „siekiant išvengti miškų ūkio paskirties žemės koncentracijos, krypstančios link intensyvaus miškininkavimo, ir sumažinti neigiamą pramoninio kirtimo įtaką kraštovaizdžio, rekreaciniams, bioįvairovės aspektams“. Nurodant į Konstitucijos 54 straipsnio nuostatas, teigiama, kad valstybė yra įpareigota rūpintis natūralios gamtos objektų apsauga, prižiūrėti, kad gamtos ištekliai būtų naudojami saikingai ir atkuriami bei gausinami ir pan., „todėl būtina riboti privačios nuosavybės teise disponuojamų miškų plotus“.

Anksčiau, gegužės 29 dieną, panašų projektą pateikė Seimo konservatorius Jurgis Razma: jis siūlo vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui leidžiamą miško nuosavybės teisę apriboti dar labiau – iki 1000 hektarų. „Įstatymo projekto priėmimas turės teigiamos įtakos natūralių miškų išsaugojimui, padės išvengti oligopolinių miškų valdymo struktūrų įsivyravimo. Kartu galima konstatuoti ir tam tikras neigiamas pasekmes medienos perdirbimo įmonėms, kurios planuoja plėtodamos savo verslą įsigyti didelius miško plotus, nes tokia galimybė taptų apribota“, – teigė projekto rengėjas.

Labiausiai apkarpyti leidžiamą miško nuosavybės teisę vienam asmeniui, iki 500 ha, praėjusių metų balandį ragino Seimo narys Petras Gražulis.

Taigi, pagrindinė idėja – miške palikti smulkiuosius savininkus ir neleisti stambinti miškininkystės ūkių, nors specialistai šaukte šaukia priešingai – apie poreikį stambinti šiuos ūkius.

Pasaulis nesuprastų

„Tai ne kas kita, kaip Lietuvos politikų nesupratimas, kas yra miškininkystė. Vienintelė kryptis, apie kurią kalbama pasaulyje, yra tvari miškininkystė, bet ji orientuota į didesnius plotus. Žmogus, turintis kelis ar keliasdešimt hektarų miško, neturi nei žinių, nei galimybių, nei šiuolaikinės technikos, nei laiko jį prižiūrėti ir puoselėti. Tai jis darys prišokamai. Medienos sertifikavimas, panašūs dalykai irgi nėra pritaikomi mažoms valdoms“, – kalbėjo miško nuosavybės Lietuvoje neturinčios, bet miškus patikėjimo teise valdančios UAB „Timbex“ generalinis direktorius Robertas Ašmonas.

Anot jo, savininkas, valdantis 10–20 ha miško, vieną kitą kartą per dešimtmetį gal juo ir pasinaudos, bet vis tiek privalės jį atsodinti ir 50–60 metų laukti, kol ataugs. „Tvari miškininkystė – tai ir nuolatinis medienos tiekimas rinkai, todėl mišku reikia rūpintis visą laiką, o smulkieji miškininkai to daryti negali“, – sakė jis. Anot pašnekovo, net ir 1 tūkst. –1,5 tūkst. ha plote miškininkystės verslas negali egzistuoti. „Šiuolaikinei ekonomikai – ne į Rytus nuo Medininkų – siūlomas projektas yra visiškas nonsensas“, – ironizavo R. Ašmonas.

Jis „Lietuvos žinioms“ pažymėjo, kad ir ką tik pradėtos vadinamosios urėdijų reformos idėja buvo miško valdas stambinti, kad būtų geriau ir gamtai, ir miškininkystei, o dabar siekiama plotus riboti. „Nematau kito tikslo, kaip tik žlugdyti pagrindinį konkurentą – privačių miškų savininkus“, – tvirtino bendrovės vadovas.

„Tvari miškininkystė – tai ir nuolatinis medienos tiekimas rinkai, todėl mišku reikia rūpintis visą laiką, o smulkieji miškininkai to daryti negali.“

Smūgis ir pramonei

„Tokios iniciatyvos – tai politikų siūlymai tarnauti greitam efektui, skirtam masėms, neva pademonstruoti kovą su užsienio investuotojais į mišką, apginti miško savininką, o iš tikrųjų yra priešingai, – „Lietuvos žinioms“ kalbėjo Lietuvos privačių miškų asociacijos direktorius Aidas Pivoriūnas. – Tokiems ribojimams įvesti nėra nei socialinio, nei ekonominio pagrindo, jau nekalbant apie ekologinį. Tinkamą ekologinę būseną miške gali užtikrinti tik stambios valdos.“

Jo įsitikinimu, kadangi privatūs miškai sudaro beveik pusę viso Lietuvos miškų ploto, tai nenorima, kad jie sustiprėtų ir pradėtų konkuruoti su valstybiniais. „Turėtume suprasti, kad tapsime ne profesionalūs ūkininkautojai miškuose, o mėgėjai. Smulkiuose privačiuose miškeliuose nebus vykdoma ugdomųjų kirtimų, kurie lemia medienos kokybę ir miškų ateitį. Iš to kyla grėsmė, kad medienos pramonė negaus kokybiškos žaliavos“, – perspėjo A. Pivoriūnas.

Jo teigimu, bet kokių naujų apribojimų įvedimas paskatins įvežtinės medienos šuolį, kaip jau atsitiko privačių miškų savininkų pajamas apmokestinus papildomu 5 proc. mokesčiu neva miško keliukams tvarkyti. Per trejetą metų medienos importas iš Rusijos ir Baltarusijos padidėjo trečdaliu.

Saugiklių pakanka

Lietuvos miško savininkų asociacijos direktorius Algis Gaižutis lyg ir turėtų būti dėkingas valstybės pastangoms ginti privačių miškų savininkus nuo stambių investuotojų antplūdžio, bet ir jis neįžvelgia politikų baimės priežasties, nes nekontroliuojamai investuotojų invazijai saugiklių esą prikurta užtektinai.

Vienas tokių saugiklių – kad Valstybinei miškų urėdijai priklausanti miškų žemė, kuri sudaro daugiau kaip pusę Lietuvos miškų ploto, negali būti parduodama verslui. Pagal Miškų įstatymą, valstybiniai miškai negali būti nuomojami.

Kitas saugiklis yra tai, kad valstybė turi pirmumo teisę įsigyti parduodamą privatų mišką.

Trečia, nedidelių miškų bendraturčiams yra sudaromos kliūtys paveldėtą mišką pasidalyti ir parduoti. Vadinasi, bendraturčiai visi savo sklypus turi arba parduoti, arba toliau kartu vykdyti ūkinę veiklą.

A. Pivoriūnas „Lietuvos žinioms“ teigė, kad ketvirtadienį apie tai, kaip stabdyti precedento neturinčias politikų idėjas, diskutavo miškininkystės, medienos pramonės, transporto asociacijų atstovai.

„Politikų ruošiamas smūgis visam miškininkystės sektoriui būtų baisiausias, kokio nėra buvę per pastaruosius 25 metus“, – sakė A. Pivoriūnas.

Žmogus, turintis kelis ar keliasdešimt hektarų miško neturi nei žinių, nei galimybių, nei šiuolaikinės technikos, nei laiko prižiūrėti ir puoselėti mišką.

Bendras savininkui priklausantis miško žemės plotas pagal jo dydį 2017 metų liepos 1 dieną

Miško žemės plotasSkaičiusDalis, proc.Plotas, haDalis bendrame plote, proc.
Iki 0,5 ha65 83126,315 5631,8
0,5–1 ha41 65216,731 1053,7
1–3 ha77 43031141 29016,6
3–5 ha28 91011,612 50913,2
5–10 ha23 2629,3160 75318,9
10–20 ha8876`3,6120 52714,2
20–50 ha29851,285 34410
50–100 ha5640,238 1204,5
100–200 ha2070,128 7963,4
200–500 ha1110,033 2093,9
Per 500 ha540,083 7969,8

Šaltinis: VĮ Registrų centras

Faktai

*Daugiausia miško Baltijos šalyse valdo „Bergvik Skog, SIA“ (110 tūkst. ha – Latvijoje), „Tornator Estonia“ (60 tūkst. ha Estijoje) ir „Foran Real Estate SIA“ (55 tūkst. ha Latvijoje). Tiek pat, 55 tūkst. ha, visose Baltijos valstybėse valdo IKEA grupė.

*IKEA grupė dabar valdo vieną didžiausių privataus miško portfelių Lietuvoje, tačiau tai tesudaro 0,7 proc. visų šalies miškų.

*Vidutinis privačių asmenų turimo miško plotas Lietuvoje 2016 metais buvo 3,4 ha, Latvijoje – 8 ha, Estijoje – 12 ha.

*Lietuvoje 2017 metais buvo 250 tūkst. miško savininkų, kurie valdė ~883 tūkst. ha miško. Dar 1,1 mln. ha valstybinių miškų patikėjimo teise valdo VĮ Valstybinių miškų urėdija – ji ir yra didžiausia Lietuvos miškų valdytoja. Likusi miškų dalis priklauso savivaldybėms, kariškiams bei kitoms organizacijoms; nemaža dalis iki šiol yra rezervuota nuosavybės teisėms atkurti.

*Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei ir pagal Konstituciją negali būti privatizuojami.