Pieno ūkiai Lietuvoje stambėja, tačiau ES nepaveja
Pie­no ūkiai Lie­tu­vo­je kas­met stam­bė­ja, ta­čiau pa­gal jų vi­du­ti­nį dy­dį esa­me Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) ša­lių są­ra­šo pa­bai­go­je. Dėl šios prie­žas­ties vi­du­ti­nės pie­no su­pir­ki­mo kai­nos ša­ly­je yra vie­nos ma­žiau­sių Bend­ri­jo­je, sa­ko­ma pra­ne­ši­me spau­dai. 

Devyniose ES šalyse, kurioms tenka apie 80 proc. visos pieno gamybos Bendrijoje, vienas ūkis per metus vidutiniškai pagamina apie 682 tonas pieno. Vidutinis tokio ūkio dydis – apie 100 karvių. Iš vienos karvės per metus minėtose šalyse primelžiama vidutiniškai po 7,4 tonas pieno.

Lietuvoje, kuri ES pagamina 1 proc. pieno, vienas ūkis per metus vidutiniškai pagamina vos 49 tonas pieno. Vidutiniškai prekiniame šalies ūkyje laikoma 11 karvių. Vidutinis primilžis iš karvės Lietuvoje siekia 5,7 tonas per metus.

Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, pieno supirkimo kainos kinta visose ES šalyse, tačiau Lietuvoje jų svyravimo kreivė pasižymi staigiais pakilimais ir giliais smukimais.

„Taip yra todėl, kad Lietuvoje yra per maža stambiųjų pieno ūkių koncentracija, galinčių subalansuoti žaliavos gamybą ir tiekti didelius pieno kiekius“, – sako E. Simonis.

Pasak pieno rinkos eksperto, Lietuva turi stiprių, modernių ir konkurencingų didelių ūkių, bet jų per mažai. „Iš 22 tūkst. prekinių pieno ūkių šalyje turime vos 260, kuriuose bandos dydis yra didesnis nei 100 karvių. Nors šie ūkiai sudaro vos 1 proc. nuo bendrojo ūkių skaičiaus, tačiau iš jų superkama beveik 40 proc. viso pieno. Būtent tokie ūkiai ir gauna Europos vidurkį siekiančias kainas“, – sako E. Simonis.

Jo teigimu, Lietuvoje vyrauja smulkūs ūkiai, kurių efektyvumas yra žemas, pieno gamybos ir surinkimo kaštai dideli – visa tai nulemia žemą galutinę pieno supirkimo kainą smulkiems ūkiams ir priklausomybę nuo Europos Sąjungos paramos. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, nedideli pienininkystės ūkiai be subsidijų ir ES išmokų dirba nuostolingai, tuo tarpu žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai ir pieno supirkimo įmonės – pelningai.

„Smulkiųjų pieno ūkių padėtį blogina tai, kad jais piktnaudžiauja žalią pieną superkantys tarpininkai, kurie pieną perparduoda perdirbėjams ir nusigriebia didžiąją dalį žemdirbių pajamų“, – sako E. Simonis.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2017 metais Lietuvos stambiesiems ūkiams perdirbėjai už natūralų pieną vidutiniškai mokėjo 356 eurus už toną, o pieną supirkusiems ir perpardavusiems tarpininkams – 337 eurus už toną. ES vidurkis siekė 348 eurus už toną. Tuo tarpu Lietuvos smulkiems ūkiams dėl didelių surinkimo kaštų ir prastesnių pieno sudėties ir kokybės rodiklių vidutinė mokėta kaina siekė tik 256 eurus už toną.

E. Simonio vertinimu, stebint ūkių mažėjimo skaičių, aiškiai matosi dėsningumas – iš prekinės gamybos daugiausia traukiasi patys smulkiausi – iki 5 karvių laikantys ūkiai. „Tokio dydžio ūkiai be paramos paprasčiausiai neišsilaiko, jų išlaikymo ir pieno surinkimo kaštai per dideli, todėl dirba nuostolingai ir negali konkuruoti su stambesniais vietiniais ūkiais, nekalbant apie Latvijos ir Estijos žaliavos gamintojus, kurie yra gerokai pažangesni“, – sako E. Simonis.

Be to, pasak jo, lemia ir demografinės priežastys – smulkiųjų ūkių savininkų amžiaus vidurkis siekia 67 metus, o vaikai neperima nuostolingo ūkininkavimo. „Iš tiesų, tai yra socialinė, bet ne ekonominė problema – po kelias karves laikantys ūkiai sudaro 70 proc. visų ūkių skaičiaus, tačiau jie parduoda vos 12 proc. žaliavos“, – sako E. Simonis.

Be to, pasak pieno rinkos eksperto, šiais metais pieno ūkių skaičiaus mažėjimą paspartino itin sausringa vasara, sumažinusi pakankamo kiekio pašarų paruošimą tvartiniam laikotarpiui. Iš kitos pusės stambūs aukšto efektyvumo ūkiai bandas didina. Agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, 2013 metais žemės ūkio bendrovės ir įmonės pagamino 19 proc. pieno, o 2016 m. – 24 proc.

Šių metų liepą vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje siekė 257,7 eurus už toną. Bendrijoje vyrauja stambūs pieno ūkiai, kurie išankstiniais liepos mėnesio duomenimis gavo atitinkamai didesnę pieno supirkimo kainą – 329 eurus už toną.

Panašiai mokėta stambiesiems pieno tiekėjams Lietuvoje, per metus pagaminantiems 500 tonų pieno – liepą už natūralų pieną penki didžiausi Lietuvos pieno perdirbėjai stambiesiems mokėjo vidutiniškai 309 eurus už toną.

Didžiausios pieno perdirbimo įmonės – „Pieno žvaigždės“, „Rokiškio sūris“, „Žemaitijos pienas“, „Vilkyškių pieninė“ ir „Marijampolės pieno konservai“ – iš stambiųjų pieno ūkių Lietuvoje superka apie 60 proc. viso pieno.