Pieno gamintojai priversti modernizuoti arba uždaryti fermas
Ko­ne kiek­vie­na ša­lies že­mės ūkio bend­ro­vė, be­si­ver­čian­ti pie­ni­nin­kys­te, iš­gy­ve­na su­dė­tin­gą ap­sisp­ren­di­mo lai­ko­tar­pį. Prieš 10–15 me­tų bu­vu­sios mo­der­nios fer­mos jau pa­se­no, jų re­kons­truo­ti ne­ver­ta, o su­tau­py­ti lė­šų nau­jų sta­ty­bai, esant to­kiai pie­no su­pir­ki­mo kai­nai, ga­li­ma sa­ky­ti, ne­įma­no­ma.

Ryžtis modernizuoti verčia ir kitas dalykas. Planuojantieji tęsti veiklą turi galvoti, kaip sumažinti gamybos išlaidas ir rankų darbą, efektyvinti gamybą, didinti produktyvumą, o tam reikia sudaryti geresnes sąlygas galvijams. Tai būtinos permainos norint išsilaikyti konkurencinėje kovoje.

Įkurtuvės numatytos sausį

Šakių rajono Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė (ŽŪB) turėtų gyventi džiaugsmingomis artėjančių pabaigtuvių nuotaikomis. „Taip nėra, džiaugsmo nedaug, – prisipažino bendrovės pirmininkas Petras Puskunigis. – Apsisprendimas buvo sunkus, rekonstrukcijos projektą buvome parengę prieš penkerius metus. Tačiau jo įgyvendinimą vilkinome dėl krizės, Rusijos embargo, mažų pieno supirkimo kainų, abejojome, ar verta imtis naujų statybų. Juk šiemet nemažai gamintojų atsisakė pienininkystės verslo, į tai juos pastūmėjo nestabilios kainos ir sausringa vasara, neleidusi paruošti reikiamo kiekio pašarų.“

P. Puskunigis pasakojo, kad kartu su bendrovės nariais sprendė dilemą, ką daryti: atsisakyti gyvulininkystės ar statyti naujas fermas, nes dalinė rekonstrukcija senoje fermoje buvo neįmanoma. Apsisprendimą nulėmė žmogiškasis faktorius – koks likimas, atsisakius gyvulininkystės, lauks fermose dirbančių specialistų.

Šiuo metu viena iš dviejų naujojo komplekso fermų jau priduota, kitoje vyksta baigiamieji darbai. „Atskirų etapų nėra, kol neužbaigsime abiejų fermų, nesujungsime sistemų, negalėsime karvių perginti iš seno tvarto“, – aiškino bendrovės vadovas. Anot jo, statybas užbaigti planuojama dar šių metų pabaigoje, o juosteles kirpti numatyta sausį.

Vienoje karvidėje bus laikoma 400, kitoje – 300 karvių. Komplekse baigiama montuoti moderni 50 vietų melžimo karuselė, pastatytos ir įrengiamos aplinkosaugos reikalavimus atitinkančios srutų surinkimo cisternos.

Šakiečių vykdomo projekto vertė viršys 4 mln. eurų. Bendrovė statybų naštą kol kas velka ant savo pečių: Europos Sąjungos (ES) parama tesudaro apie 8 proc. visų investicijų, skirtų lėšų Griškabūdžio ŽŪB kol kas dar nėra gavusi.

Įvertinę viską ryžosi investuoti

Joniškio rajono bendrovė „Drąsutaičiai“ naują kompleksą už 2 mln. eurų užbaigė statyti ir įrengti prieš metus. Komplekse telpa iki 400 galvijų. Joniškiečių istorija analogiška šakiečių. 1992 metais įkurta bendrovė įsigijo apleistą kompleksą ir jį susiremontavo. „Tačiau atėjo laikas, kai reikėjo spręsti, ką daryti toliau. Įvertinę visas aplinkybes, ryžomės investuoti. Drąsučių gyvulininkystės specialistai būtų radę darbo kitur, bet tai yra mūsų turtas, kurį vertiname ir nenorėjome prarasti. Be to, esame mišrus ūkis, o pienininkystė padeda sumažinti sezoniškumo įtaką“, – anksčiau yra sakęs bendrovės vadovas Jonas Pidkova.

Pakruojo rajono Pelaniškių ŽŪB šiuo metu stato šiuolaikišką tvartą prieaugliui. Jame bus galima laikyti iki 560 galvijų nuo 6 mėnesių iki apsiveršiavimo. „Apie pienininkystės sektoriaus naikinimą net negalvojame, esame įsisukę į tą ratą ir stengiamės judėti į priekį. Technologinių pokyčių pradžia jau padaryta, esame įrengę šiuolaikišką melžimo sistemą. Silpna buvo vidurinė grandis, todėl ją šiuo metu ir tvarkome“, – pasakojo bendrovės vadovas Edikas Drupas.

Pakruojo rajono Pelaniškių ŽŪB šiuo metu stato šiuolaikišką tvartą prieaugliui.

Pelaniškių ŽŪB taip pat pasinaudojo ES parama (400 tūkst. eurų), o statybos turėtų kainuoti apie 1,2 mln. eurų. Tvartą planuojama užbaigti šiemet lapkritį arba gruodžio pabaigoje. Kadangi prieauglio tvarte nereikia montuoti daug įrenginių, tikimasi, kad gyvuliai į naują statinį bus perginti dar šiemet.

Ryžęsis investicijai E. Drupas vylėsi, kad supirkimo kainos nenusiris iki 2016 metų žemumų, kai už kilogramą pieno buvo mokama 14–16 centų. „Tai mažiau nei savikaina, kasdien po 1 tūkstantį eidavome į minusą“, – prisiminė pašnekovas.

Sukaupti lėšų modernizacijai sunku

Alytaus rajono „Atžalyno“ bendrovės pirmininkas Algis Žėkas sakė, kad ūkio karvės laikomos sovietiniais laikais statytose, o vėliau rekonstruotose fermose. Dabar, jo žodžiais, jau galima tik tokia modernizacija: statyti naujus ir griauti senus pastatus, ir toks momentas ūkyje jau pribrendęs.

„Minčių ir svajonių turime daug, tačiau pirmiausia reikia atverti piniginę ir įvertinti savo galimybes. Tai nepigūs sprendimai, be dviejų milijonų nė neverta pradėti, tačiau atsisakyti gyvulininkystės taip pat būtų beprotybė. Šiuo metu pienininkystė jau duoda nedidelį pelną, vis dėlto sukaupti modernizacijai reikalingų lėšų sunku“, – atviravo A. Žėkas.

Planuojantieji tęsti veiklą turi galvoti, kaip sumažinti gamybos išlaidas ir rankų darbą, efektyvinti gamybą, didinti produktyvumą, o tam reikia sudaryti geresnes sąlygas galvijams.

Nors „Atžalynas“ išgyvena ne pačius geriausius laikus, viliamasi, kad neteks pasekti kaimynų – varėniškių pėdomis. Šio rajono žemės ūkio bendrovė „Tėviškė“ šią vasarą atsisakė pieno ūkio. Nutraukęs nuostolingą veiklą bendrovės vadovas Vytautas Ramanauskas tikino visiškai nesidžiaugęs, širdį dėl tokio sprendimo jam skauda iki šiol. „Tikrai ilgai kentėjome, kantriai laukėme, nors pieno kaina vis nekilo ir nekilo. Tačiau kai šį vasarį kaina už kilogramą pieno nukrito dar penkiais centais, supratome: kažką reikia daryti. Žinoma, jei 5 centais sumažėtų nuo euro, tai nebūtų tragedija, tačiau kritimas buvo nuo 25 centų. Suskaičiavome: jei nesiimsime ryžtingų sprendimų, šiems metams bus užprogramuotas mažiausiai 100 tūkst. eurų nuostolis“, – vasarą kalbėjo V. Ramanauskas aiškindamas, kodėl pieno ūkio veiklos teko atsisakyti.