Patogaus miego verslas, įtraukęs visa šeimą
Jei­gu pri­ncas, ieš­ko­jęs sau žmo­nos, bū­tų pa­gul­dęs at­kly­dė­lę ant lie­tu­vių ga­min­to čiu­ži­nio, tai ši ti­krai žir­nio ne­bū­tų pa­ju­tu­si, o šis – iki šiol bū­tų ne­ve­dęs. Jei prieš dau­giau nei 24 me­tus jo­na­vie­tis Ka­zi­mie­ras Ja­ku­tis ne­bū­tų pa­su­kęs nuo­sa­vo vers­lo ke­liu, tai šian­dien ne­bū­tų čiu­ži­nius ga­mi­nan­čios įmo­nės „Lo­nas“, ku­riai sėk­min­gai va­do­vau­ja 4 įkū­rė­jo sū­nūs.

Auk­si­niai lie­tu­vių čiu­ži­niai – 4 bro­lių rankose

Šian­dien įmo­nė „Lo­nas“ ga­mi­na 18 skir­tin­gų pa­va­di­ni­mų čiu­ži­nius, 4 iš jų jau yra įvar­din­ti kaip auk­si­niai, vie­nas – si­dab­ri­nis, per­ga­les ski­na ir prieš ke­le­rius me­tus pra­dė­tos ga­min­ti lo­vos. Skam­ba pa­sa­kiš­kai, o rea­ly­bė to­kia, kad „Lo­no“ ga­mi­niai „Lie­tu­vos ga­mi­nio kon­kur­se“ ko­ne kas­met yra įver­ti­na­mi aukš­čiau­siais ap­do­va­no­ji­mais: 2012 m. pir­ma­sis auk­si­nis ap­do­va­no­ji­mas skir­tas čiu­ži­niui „Ty­la“, 2013 m. eks­per­tų pa­gy­rų su­lau­kė trys įmo­nės ga­mi­niai, 2014 m. ap­lo­dis­men­tai ai­dė­jo ir įmo­nės pra­dė­toms ga­min­ti lo­voms „Boss“, o per­nai pri­zas ati­te­ko vai­kų čiu­ži­nu­kui „Lo­niu­kas“. Tai­gi sėk­min­gai įsuk­tas vers­las sto­ti ne­ža­da, at­virkš­čiai, kiek­vie­nais me­tais di­džiuo­ja­si jo­na­vie­čiai sau pa­tys ga­lė­da­mi už­kel­ti pa­sie­ki­mų kar­te­lę vis aukš­čiau.

„Kiek­vie­nais me­tais mū­sų įmo­nė pa­au­ga nuo ke­lių iki be­veik 20 proc. Per­nai įmo­nės apy­var­ta sie­kė dau­giau nei 3,5 mln. eu­rų“, – sa­ko prie įmo­nės vai­ro 2014 m. sto­jęs tre­čias „Lo­no“ įkū­rė­jo K. Ja­ku­čio sū­nus Do­mas.

Per­nai įmo­nės apy­var­ta sie­kė dau­giau nei 3,5 mln. eu­rų.

Įmo­nė­je sa­vas par­ei­gas tu­ri ir ki­ti trys jau­no­jo vers­li­nin­ko bro­liai. Vy­riau­sias Adas dar stu­di­juo­da­mas Šiau­liuo­se 2007 m. ati­da­rė fir­mi­nę čiu­ži­nių par­duo­tu­vę, vė­liau ėmė­si „Lo­no“ elek­tro­ni­nės pre­ky­bos vai­ro. An­tro­ji šei­mos at­ža­la Liu­das il­gą lai­ką de­ry­bi­nin­ko įgū­džius to­bu­li­no pre­kiau­da­mas au­to­mo­bi­liais, o šian­dien yra at­sa­kin­gas už ga­my­bai rei­ka­lin­gų me­džia­gų pa­ieš­ką ir įsi­gi­ji­mą tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je bei pri­žiū­ri vi­są ga­my­bos pro­ce­są. Ne­se­niai stu­di­jas bai­gęs jau­nė­lis Sau­lius tė­vų įkur­to­je įmo­nė­je rū­pi­na­si rin­ko­da­ra.

„Pa­rei­go­mis pa­si­da­li­no­me or­ga­niš­kai. Tė­vai lai­ku įžvel­gė ge­rą­sias kiek­vie­no mū­sų sa­vy­bes ir pa­gal tai su­dė­lio­jo dar­bų kryp­tis“, – pri­si­pa­žįs­ta D. Ja­ku­tis.

Įmo­nė­je iki šiol dir­ba ir jau­nuo­lių ma­ma Bi­ru­tė Ja­ku­tie­nė, ku­ri ne tik sėk­min­gai su­dė­lio­jo sū­nų pa­si­rin­ki­mus, bet ir pa­ti iki šiol yra at­sa­kin­ga už fir­mi­nių sa­lo­nų plė­trą bei įren­gi­mą. Pats įmo­nės įkū­rė­jas K. Ja­ku­tis šian­dien yra įmo­nės val­dy­bos pir­mi­nin­kas ir už­sii­ma in­ves­ti­ci­ne veik­la. Ne­ma­žai lai­ko jis ski­ria ir sa­vo se­nai sva­jo­nei – mu­zi­kuo­ti. Prieš ke­le­rius me­tus su­bū­rė mu­zi­ki­ni­nę gru­pę ir nuo­lat ren­gia ne­mo­ka­mus kon­cer­tus vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Sėk­min­go vers­lo įkū­rė­jas tė­vo pa­lai­ky­mo nesulaukė

Da­bar žvel­giant į jo­na­vie­čių įmo­nę at­ro­do, kad jiems nie­ko ne­trūks­ta, gy­ve­na kaip pa­sa­ko­je: ga­mi­na čiu­ži­nius, lo­vas ir var­go ne­ma­to. Vis­gi to­kia pa­sa­kiš­ka sėk­mė ne per nak­tį at­ėjo, o lai­min­ga pa­bai­ga ne­ti­kė­jo net įmo­nės įkū­rė­jo K. Ja­ku­čio tė­tis. D. Ja­ku­tis pa­sa­ko­ja, kad se­ne­lis il­gai bur­no­jo dėl at­ža­los pa­si­rin­ki­mo tap­ti „spe­ku­lian­tu“.

„De­vy­nias­de­šim­tų­jų pra­džio­je dau­ge­lis vers­li­nin­kų bu­vo mau­na­mi ant vie­no kur­pa­liaus, kaip ne­vi­sai šva­riais dar­bais sau duo­ną už­dir­ban­tys. Ne iš­im­tis bu­vo ir mū­sų se­ne­lis, ti­kė­jęs, kad tik dir­vą ar­da­mas ar dirb­da­mas sam­do­mą dar­bą ga­li do­rai gy­ven­ti. To­dėl jam bu­vo la­bai su­nku su­pras­ti, ko­dėl jo sū­nus, bai­gęs da­bar­ti­nę Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­ją, bus spe­ku­lian­tu“, – pa­sa­ko­ja D. Ja­ku­tis.

K. Ja­ku­tis tė­vo ne­pak­lau­sė ir il­gą lai­ką dir­bęs įmo­nė­je, pre­kiau­jan­čio­je po­ro­lo­nu, 1993 m. nu­spren­dė pats šią me­džia­gą par­da­vi­nė­ti. Se­ne­liui, užau­gi­nu­siam 5 vai­kus, vis dar ne­bu­vo drą­su pa­sa­ky­ti, kuo jo sū­nus ver­čia­si, o šis ieš­ko­jo nau­jų to­bu­lė­ji­mo ke­lių. Taip iš po­ro­lo­no bu­vo pra­dė­ti siū­din­ti pa­minkš­ti­ni­mai kė­dėms, po ke­le­rių me­tų at­ėjo ei­lė ir čiu­ži­niams.

"Lono" kolektyvas apie 1998 m. sodina berželį naujų gamybinių patalpų teritorijoje

„Pir­mas čiu­ži­nys bu­vo pa­ga­min­tas ir par­duo­tas 1997 m. Tai bu­vo pa­pras­tas po­ro­lo­no ga­ba­las, ap­siū­tas au­di­niu, o jį įsi­gi­jo vie­nas Vi­sa­gi­no gy­ven­to­jas. Sąs­kai­tą už par­duo­tą pir­mą­jį čiu­ži­nį sau­go­ja­me iki šiol“, – šyp­te­li D. Ja­ku­tis.

Šyp­se­ną iš­spau­džia ir įmo­nės „Lo­nas“ pa­va­di­ni­mo gi­mi­mo is­to­ri­ja. Įmo­nės kū­rė­jas la­bai no­rė­jo, jai su­teik­ti var­dą „Po­ro­lo­nas“. „Nu­vy­kus re­gis­truo­ti pa­aiš­kė­jo, kad tuo­me­ti­niai įsta­ty­mai drau­džia įmo­nių pa­va­di­ni­muo­se nau­do­ti ga­my­bai nau­do­ja­mų me­džia­gų pa­va­di­ni­mus...

„Po­ro“ pa­si­va­din­ti ne­lei­do kal­bos ins­pek­ci­ja, tai be­li­ko „Lo­nas““, – pa­sa­ko­ja jo­na­vie­tis. O pa­tiems čiu­ži­niams var­dus pa­dik­ta­vo se­na tė­čio mei­lė – mu­zi­ka. Juk „Har­mo­ni­ja“, „Ty­la“, „Mū­za“ pui­kiai tin­ka ne tik ge­ram mu­zi­ki­niam kū­ri­niui su­dė­lio­ti, bet ir sal­džiam mie­gui už­ti­krin­ti.

Kaip pa­sik­lo­si, taip iš­mie­go­si

Čiu­ži­nių ga­my­bo­je, kaip ir dvi­ra­čių – kaž­ko nau­jo iš­ras­ti tur­būt jau ne­beį­ma­no­ma, o štai to­bu­li­ni­mui ri­bų nė­ra. Tai­gi „Lo­nas“ įkū­rė­jas pa­tir­ties nu­spren­dė pa­si­sem­ti sve­čio­se ša­ly­se, o mo­ky­to­jais su­ti­ko tap­ti če­kai. Su­da­rę bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį su Če­ki­jos įmo­ne „Gu­mo­tex“, lie­tu­viai čiu­ži­nius be­veik 10 me­tų ga­mi­no pa­gal par­si­vež­tas tai­syk­les, bu­vo vie­nin­te­liai šios kom­pa­ni­jos at­sto­vai Bal­ti­jos ša­ly­se. Il­gai dir­bę fran­ši­zės pa­grin­dais, jo­na­vie­čiai nu­spren­dė, kad me­tas im­tis sa­vos kū­ry­bos ir 2011 m. pri­sta­tė pir­mą­ją lie­tu­viš­kų čiu­ži­nių ko­lek­ci­ją. Ją su­da­rė 9 čiu­ži­niai. Po ke­le­rių me­tų pri­sta­ty­ta ir an­tro­ji ko­lek­ci­ja, asor­ti­men­tą pa­pil­dė ant­čiu­ži­niai, vai­kams skir­ti čiu­ži­nu­kai, pa­gal­vės ir lo­vos.

Nuo pa­aug­lys­tės su bro­liais va­sa­ras leis­da­vo­me tė­vų įmo­nė­je: ir san­dė­lius šla­vė­me, ir ga­mi­nius tam­pė­me.

Vers­las se­kė­si iš­ties ne­blo­gai, į jį K. Ja­ku­tis įtrau­kė ir au­gan­čias sa­vo at­ža­las. 4 sū­nums nuo ma­žų die­nų bu­vo aiš­ki­na­ma, „kaip pa­sik­lo­si, taip iš­mie­go­si“ ir kad pi­ni­gai ne­gau­na­mi, o už­dir­ba­mi. „Nuo pa­aug­lys­tės su bro­liais va­sa­ras leis­da­vo­me tė­vų įmo­nė­je: ir san­dė­lius šla­vė­me, ir ga­mi­nius tam­pė­me. Ant lėkš­tu­tės mums tė­vai nie­ko ne­at­ne­šė! At­virkš­čiai, par­odė, kaip su­nkiai tie pi­ni­gai yra už­dir­ba­mi, mo­kė at­sa­kin­gai juos iš­leis­ti. Pa­me­nu, pir­mą­ją sa­vo al­gą – 140 li­tų – iš­lei­dau įsi­gy­da­mas dvi­ra­tį“, – pir­muo­sius žings­nius link da­bar­ti­nio sa­vo dar­bo pri­si­me­na D. Ja­ku­tis.

Vis­gi, net ir ma­ty­da­mas au­gan­tį po­ten­cia­lą, K. Ja­ku­tis bu­vo nu­spren­dęs sėk­min­gai vei­kian­čią įmo­nę par­duo­ti. Pir­kė­jų bu­vo ieš­ko­ma tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je. Tuo me­tu „Lo­nas“ jau ga­mi­no ne tik sa­vo su­kur­tus čiu­ži­nius, bet ir lo­vas. Įmo­nė ska­nus kąs­ne­lis pa­si­ro­dė tai pa­čiai Če­ki­jos įmo­nei, ku­ri il­gą lai­ką bu­vu­si kaip mo­ky­to­ja, su­pra­to, kad mo­ki­nys sa­vo ge­bė­ji­mais juos jau pra­au­go.

Ta­čiau tuo­met smo­gė pa­sau­li­nė 2008 m. eko­no­mi­kos kri­zė ir če­kai sa­vų už­ma­čių at­si­sa­kė, „Lo­nas“ li­ko jo­na­vie­čių ran­ko­se, o ge­ro­kai ūg­te­lė­ję sū­nūs pa­tys pra­dė­jo ro­dy­ti no­rą sto­ti prie tė­vo vers­lo vai­ro.

„Te­ko ap­lin­ki­niams įro­di­nė­ti, kad ne­sa­me tik tė­čio į ge­rą dar­bo vie­tą įkiš­ti sū­ne­liai... Bet tur­būt to­kią eti­ke­tę ten­ka nu­sig­ran­dy­ti kiek­vie­nam, dir­ban­čiam tė­vų vers­le. Mums vi­siems, tiek bro­liams, tiek čia dir­ba­tiems dau­giau nei 100 žmo­nių, yra di­de­lis no­ras aug­ti bent 15 proc. per me­tus. Ir tą tiks­lą pa­sie­kia­me, nes pir­miau­sia esa­me stip­ri ko­man­da“, – šyp­te­li da­bar­ti­nis įmo­nės va­do­vas D. Ja­ku­tis.

Su pra­de­dan­čiais sa­vo vers­lą da­bar­ti­nis „Lo­no“ va­do­vas pa­si­da­li­no pa­ta­ri­mu, ku­rį jam yra da­vęs jo tė­tis, kai sto­jo prie šei­mos vers­lo vai­ro – „Ma­žiau yra dau­giau!“. „Tė­tis man yra pa­ta­ręs ne­sib­laš­ky­ti, o kon­cen­truo­tis į vie­ną sri­tį, gi­lin­tis ir lai­kui bė­gant plės­ti ją, – sa­ko D. Ja­ku­tis. – O svar­biau­sia – vis­ką da­ry­ti iš šir­dies“.