Ožkų ūkius išgelbėtų kooperacija, avių ūkius – stambėjimas
Gy­vu­li­nin­kys­tės sek­to­rius Lie­tu­vo­je trau­kia­si. Ne iš­im­tis – ir avi­nin­kys­tės bei ož­ki­nin­kys­tės ūkiai. Per me­tus tiek vie­nų, tiek ki­tų ūkių su­ma­žė­jo be­veik 2 pro­cen­tais. Šių ūki­nių gy­vū­nų au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos va­do­vai vis dėl­to ma­to šio­kią to­kią pers­pek­ty­vą: ož­ki­nin­kys­tę iš­gel­bė­tų koo­pe­ra­ci­ja, avi­nin­kys­tę – stam­būs pre­ki­niai ūkiai.

Avys neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis buvo nuo seniausių laikų. Tarpukariu mūsų šalyje laikyta šimtai tūkstančių avių. Vėlesniais metais jų mažėjo, o 2001-aisiais tebuvo likę tik 11,5 tūkstančio.

Avininkystės plėtrą Lietuvoje paskatino nauja Europos Sąjungos (ES) tiesioginių išmokų už pievas nederlingose žemėse tvarka ir parama už veislinių avių įsigijimą. Dėl šių priežasčių avių skaičius šalyje 2014 metais pasiekė 124 tūkst. ir nuo 2009-ųjų išaugo daugiau kaip 2 kartus. Tai buvo didžiausias augimas iš visų ES šalių.

Dabar šiame sektoriuje vėl pastebima mažėjimo tendencija. „Avininkystės sektorius Lietuvoje buvo ir tebėra smulkus, o smulkiuosiuose ūkiuose tvyro painiava. Atsiradus sunkumų dėl produkcijos realizacijos, smulkieji ūkiai nesunkiai atsisako turėtų avių“, – pagrindinę mažėjimo tendenciją įvardijo Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) vadovas Žilvinas Augustinavičius.

Pjauna vilkai

LAAA vadovo teigimu, įtakos ūkiams turi ir vilkai – įsisukę į smulkiojo ūkio bandą jie paprastai sunaikina didžiąją dalį gyvulių. „Smulkieji ūkiai po tokių atsitikimų dažniausiai atsisako avininkystės. Netgi viename iš stambesnių ūkių Elektrėnų savivaldybėje po kelių plėšrūnų apsilankymo likusias avis šeimininkas Gintaras Migonis buvo priverstas išvežti į skerdyklą ir užbaigti avininkystės veiklą“, – pasakojo Ž. Augustinavičius.

Vis dėlto, jo nuomone, avininkystės perspektyvos Lietuvoje yra didelės ir geros. „Tačiau reikia, kad kurtųsi stambūs prekiniai ūkiai, kad jie dirbtų profesionaliai, o realizacijos galimybės yra didelės. ES kasmet įsiveža apie 250 tūkst. tonų avienos. Tikrai turime galimybių įeiti į tą rinką, tereikia tik pasiryžusių augintojų ir kokybiškos produkcijos“, – tvirtino pašnekovas.

Šiuo metu daugiausia avių augina bendrovė „Šeduvos avininkystė“, Kristina ir Jūris Milišiūnai (Biržų r.), Vytautas Kondratas (Telšių r.).

Lietuvoje afrikiniam kiaulių marui retinant kiaulių ūkius buvo viliamasi, kad avys taps alternatyva. „Taip neatsitiko dėl to, kad labai skiriasi avių ir kiaulių laikymo būdas – avims reikia kitokių pastatų, aptvarų lauke, ganyklų, šienavimo technikos, kitokios pašarų bazės. Nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kad suleisi avis į tvartą, kuriame buvo kiaulės, ir viskas bus gerai“, – teigė LAAA vadovas.

Investuoti neapsimoka

Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos (LPOAA) vadovė Andžela Dalia Ėmužytė yra vieno didžiausių šalies ožkų ūkio savininkė. Ji tvirtino, kad šiuo metu ožkininkystė Lietuvoje išgyvena krizę. „Manau, kad išliks tik stipriausieji. Dabar investuoti į šių gyvulių fermas, melžimo bei pieno perdirbimo įrangą neapsimoka ir neįmanoma. Aš pati stengsiuosi išsilaikyti, nors labai sunku. Susidariusią situaciją reikia tiesiog išgyventi, ne vienas verslas Lietuvoje taip laikosi „, – mano A. D. Ėmužytė.

Afrikiniam kiaulių marui retinant kiaulių ūkius buvo viliamasi, kad avys taps alternatyva, bet taip neatsitiko dėl to, kad labai skiriasi avių ir kiaulių laikymo būdas.

Paprašyta įvardyti ožkų ūkių mažėjimo priežastis, moteris nerinko žodžių: „Tie senukai, kurie augino po vieną kitą ožką, išmirė. Tai yra viena iš ožkų sumažėjimo priežasčių. Tačiau nyksta ir stambesnės ožkų fermos, nes įvedus eurą mūsų produkcija atpigo, o išlaidos jai pagaminti padidėjo 3,5 karto. Anksčiau mūsų produkcija kainuodavo 60‑70 litų už kilogramą, o dabar vieni pardavinėja už 15 eurų ir net pigiau, kiti džiaugiasi gaudami 30 eurų už kilogramą, bet tai jau maksimumas.“

Pašnekovė teigė dažnai sulaukianti klausimų, ar ji, asociacijos pirmininkė, nesuperka ožkų, o neseniai dvi jas gavo dovanų – žmonės netgi labai apsidžiaugė, kad ji gali ožkas priimti. „Dažnai matau, kad parduodamos bandos nuo 5 iki 50 ožkų. Dažnas apskritai atsisako gyvulininkystės, nes auginti grūdus yra pelningiau“, – įsitikinusi A. D. Ėmužytė.

Trečioji priežastis, pasak LPOAA vadovės, – ožkų pieno produktai yra brangūs, ne visiems įkandami, o rinka dėl emigracijos labai susitraukusi. „Be to, prieš pieno produktų vartojimą vykdoma intensyvi propaganda, ir dažnas nė nesusimąsto, kad ožkų pienas ir jo produktai neturi laktozės, kurios dabar neva netoleruoja kone kiekvieno žmogaus organizmas. Visos paminėtos priežastys nuo mūsų, ožkininkų, nepriklauso“, – sakė ūkio Širvintų rajone savininkė.

Pastaruoju metu Lietuvoje sumažėjo tiek ožkų, tiek avių ūkių./ Vilmos Kasperavičienės nuotr.

Asociacijos vadovė A. D. Ėmužytė mato vienintelę išeitį – kooperuotis ne tik Lietuvoje, bet Baltijos šalių ožkų augintojams ir išnaudoti užsienio rinkas. Ji pripažįsta visada buvusi realistė ir numačiusi, kad šalies ožkininkystės laukia krizė. „Mėsinė ožkininkystė turi daug geresnę perspektyvą. Mažiausiai penkerius metus ieškojau nebrangių grynaveislių sveikų mėsinių ožkų. Mums pavyko „išsimušti“ 30 proc. kompensaciją už tokių gyvulių įsigijimą. Tačiau Europoje ožkos serga, o kitose šalyse – mėsinės ožkos labai brangios, minėta kompensacija yra per maža, kad būtų pakankamas akstinas tokių ožkų įsigyti“, – situaciją apibūdino pašnekovė.

Faktai

Tendencijas liudija skaičiai

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, šių metų spalio 1 dieną Lietuvoje buvo įregistruoti 10 586 avių ūkiai (vienam laikytojui vidutiniškai tenka 17 avių). Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, ūkių skaičius sumažėjo 1,89 proc., o pačių avių – 3,44 proc.; Lietuvoje populiariausi išlieka smulkieji avių ūkiai, kuriuose laikomos 3–5 ir 1–2 avys, atitinkamai 2 255 ir 2 252 ūkiai. Mažiausiai šalyje yra 101–150 avių (nesiekia ir vieno procento visų ūkių) ir daugiau kaip 151 avį laikančių ūkių (tokių yra 1,11 proc. visų avis laikančių ūkių). Daugiausia avių buvo įregistruota Alytaus, Anykščių, Vilniaus ir Molėtų rajonų savivaldybėse.

2018 metų spalio 1‑ąją šalyje buvo įregistruoti 4 173 ožkų ūkiai (vidutiniškai apie 4 ožkas vienam laikytojui), t. y. 2 proc. mažiau, palyginti su 2017 metų atitinkamu laikotarpiu. Tačiau ožkų skaičius, palyginti su pernai, padidėjo 1,94 procento. Spalio 1 dieną Ūkinių gyvūnų registre buvo įregistruota 15 318 ožkų. Dažniausiai Lietuvoje laikoma 1–2 ožkos, tokie ūkiai sudaro 62 proc. visų ūkių. Ketvirtadalyje visų ūkių laikomos 3–5 ožkos (1 009 ūkiai). Lietuvoje įregistruotas tik vienas ožkas laikantis ūkis, kuriame buvo laikoma 101–150 ožkų, ir tik 2 ūkiai, kuriuose laikoma daugiau nei 151 ožka. Analizuojamu laikotarpiu daugiausia ožkų buvo laikoma Vilniaus, Molėtų, Širvintų ir Alytaus rajonų savivaldybėse.