Nutrūktgalviškas alytiškių pasiūlymas kiekvienai šeimai
No­ri­te pa­si­jus­ti pa­ukš­čiu, le­kian­čiu virš Ne­mu­no? O gal su vi­sa šei­ma pa­gei­dau­ja­te nu­si­leis­ti „Pa­šė­lu­siais kal­ne­liais“ ar su drau­gais pra­lėk­ti kar­tin­gais? Ne­svar­bu kiek Jums ar Jū­sų šei­mos na­riui me­tų be­bū­tų, kiek­vie­nas no­ras ga­li bū­ti įgy­ven­din­tas ša­lia Aly­taus įsi­kū­ru­sia­me šei­mos pra­mo­gų par­ke „Tar­za­ni­ja“. Čia dir­ba ir vai­kai, ir tė­vai, ir net se­ne­liai at­vy­ku­sius sve­čius sa­vais užau­gin­tais mo­liū­gais vai­ši­na.

Vers­lo pla­nas gi­mė per atostogas

Aly­tiš­kių Min­dau­go ir Gied­rės Al­do­nių šei­ma vers­lo pa­sau­ly­je su­ka­si iš­ties il­gai. Dar prieš gims­tant idė­jai įkur­ti pra­mo­gų ir nuo­ty­kių par­ką šei­ma tu­rė­jo ke­lis skir­tin­gus vers­lus.

„Vers­lo idė­jų ge­ne­ra­to­rius mū­sų šei­mo­je yra vy­ras Min­dau­gas, jau nuo pa­aug­lys­tės tu­rė­jęs įvai­rių vers­lo pla­nų, tai­gi iš­ėjęs ti­krą gy­ve­ni­miš­ko vers­lo mo­kyk­lą“, – šyp­te­li Gied­rė ir pri­si­pa­žįs­ta esan­ti tų vi­sų ge­rų vy­ro idė­jų pa­lai­ky­to­ja ir įgy­ven­din­to­ja.

Šei­ma jau nuo 1993 me­tų vis su­ko ko­kį nors vers­lą: pre­kia­vo au­to­mo­bi­liais, vė­liau tie­kė jiems de­ta­les, ver­tė­si did­me­ni­ne pre­ky­ba, įkū­rė au­to­ser­vi­są. Kai ku­rių iš šių vers­lų šian­dien jau ne­bė­ra, kai ku­rie – iki šiol sėk­min­gai gy­vuo­ja.

Kai tiek vers­lo idė­jų kiek­vie­ną die­ną ge­ne­ruo­ji, pri­žiū­ri jau tu­ri­mus vers­lus vie­nu me­tu, su­sto­ti ne­ga­li net per at­os­to­gas. Tai­gi vi­sai šei­mai 2007 me­tais pra­mo­gau­jant Če­ki­jo­je esan­čia­me pra­mo­gų par­ke, M. Al­do­niui gal­vo­je pra­dė­jo su­ktis iš­ties bep­ro­tiš­ka, bet įdo­mi idė­ja – pra­mo­gų par­kas vi­sai šei­mai nuo­sa­va­me skly­pe ne­to­li Aly­taus.

„Šian­dien Lie­tu­vo­je yra 16 pra­mo­gų par­kų, prieš de­šimt me­tų to­kių bu­vo vos ke­li... Be to žmo­nėms jau bu­vo pa­bo­dę tin­giai gu­li­nė­ti pa­eže­rė­se, jie pra­dė­jo no­rė­ti ko­ky­biš­ko lais­va­lai­kio gam­to­je su įreng­ta inf­ras­truk­tū­ra“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kė.

"Tarzanijos" archyvo nuotrauka

Per 10 me­tų va­sa­riš­ka at­os­to­gų idė­ja pe­rau­go į nuo­lat au­gan­tį pro­jek­tą – ne­di­du­kas pra­mo­gų ir nuo­ty­kių par­kas vi­sai šei­mai „Tar­za­ni­ja“ šian­dien, jau ga­li­ma drą­siai sa­ky­ti, yra di­de­lis pra­mo­gų komp­lek­sas bet ko­kio am­žiaus ar sko­nio žmo­gui. Čia da­bar ga­li­ma ne tik me­džiais pa­si­kars­ty­ti, virš Ne­mu­no pus­ki­lo­me­trio ly­nu pra­skrie­ti ar upė­je plaus­tu pa­plau­kio­ti, bet ir žir­gais pa­jo­di­nė­ti, kar­tin­gų tra­sa pa­lenk­ty­niau­ti, nu­si­leis­ti „Pa­šė­lu­siais kal­ne­liais“.

O pa­var­gus ir iš­al­kus – pa­sis­tip­rin­ti ant upės kran­to pa­sta­ty­ta­me „Dzū­ki­jos dva­re“, par­agau­ti au­ten­tiš­kų dzū­kiš­kų val­gių, ke­pa­mų duo­nke­pė­je kros­ny­je ar mal­ko­mis kū­re­na­mo­je gri­li­nė­je kros­ny­je. „Dzū­ki­jos dva­re“ ga­li­ma ir per­nak­vo­ti, o ki­tą die­ną tęs­ti pra­mo­gas „Tar­za­ni­jo­je“ ar dar pa­ke­liau­ti po Dzū­ki­ją. Ta­čiau iki šio vers­lo taš­ko ei­da­mi aly­tiš­kiai ne vie­ną nuo­ty­kį pa­ty­rė ir ne vie­ną kliū­tį įvei­kė.

Pra­mo­gų idė­ja ban­kų nesužavėjo

Kai ne tik Lie­tu­va, bet ir vi­sas pa­sau­lis 2008 me­tais sto­vė­jo ant eko­no­mi­nės kri­zės slenks­čio, dzū­kai, ne­ši­ni vers­lo pla­nu, pra­dė­jo vars­ty­ti ban­kų du­ris. „Ban­ke dir­ban­ti ma­no se­suo, iš­gir­du­si mū­sų idė­ją, su­siė­mė už gal­vos. Juk tuo me­tu daž­nas vers­li­nin­kas sa­vo vers­lą ban­dė ri­bo­ti ar­ba aps­kri­tai skel­bė ban­kro­tą, o mes čia ne­šio­ja­mės nau­jo vers­lo pla­ną. Juo ne­pa­ti­kė­jo nė vie­nas di­dy­sis ban­kas, in­ves­tuo­ti į mū­sų idė­ją su­ti­ko tik vie­nas ne­di­du­kas ban­kas“, – pa­sa­ko­ja G. Al­do­nie­nė.

"Tarzanijos" archyvo nuotrauka

Ban­kų abe­jin­gu­mas ne­at­šal­dė dzū­kų už­si­de­gi­mo: jie ke­lia­vo po Eu­ro­po­je įsi­kū­ru­sius to­kio ti­po par­kus, rin­ko­si idė­jas bei ieš­ko­jo, kas pa­si­ryš įgy­ven­din­ti jų vi­zi­ją ša­lia Aly­taus mies­to. Ran­go­vai bu­vo at­ras­ti Len­ki­jo­je. At­vy­kę len­kai il­gai vaikš­čio­jo po ke­lių hek­ta­rų te­ri­to­ri­ją, ver­ti­no ją ir ban­dė įsi­vaiz­duo­ti, kaip tech­niš­kai ne­to­li Dzū­ki­jos sos­ti­nės įkur­ti pra­mo­gų par­ką. Vie­nos aly­tiš­kių idė­jos bu­vo at­mes­tos, nes jų įgy­ven­di­ni­mui ko­ją pa­ki­šo na­tū­ra­lus rel­je­fas, o ki­tos gi­mė tie­siog pa­ma­čius nuo­sta­bų gam­tos kam­pe­lį, jau­kiai pri­glu­du­sį miš­ko pa­unks­mė­je ant Ne­mu­no kran­to.

Ne­ga­li pyk­ti, ta­da Lie­tu­vo­je bu­vo vos vie­nas toks par­kas ir nie­kas ne­įsi­vaiz­da­vo, kaip kas vei­kia. Lei­di­mų lau­kė­me be­veik me­tus.

2008 me­tais įren­gi­nė­jant lai­py­nių par­ką M. Al­do­niui ki­lo min­tis, kad bū­si­miems sve­čiams rei­kia pa­siū­ly­ti „pas­krai­dy­ti“ virš Ne­mu­no. Vy­ras ti­kė­jo, kad lan­ky­to­jai ne­at­sis­pirs pa­gun­dai ke­lių de­šim­čių me­trų il­gio pa­si­lai­pio­ji­mą me­džiuo­se iš­sid­rie­ku­sia tra­sa už­baig­ti nu­si­lei­di­mu 400 me­trų il­gio ly­nu. Ran­go­vai len­kai, žval­gy­da­mie­si tin­ka­mos vie­tos šiam „skry­džiui“, il­gai vaikš­čio­jo ki­tu upės kran­tu ieš­ko­da­mi me­džio, ku­rio ka­mie­no sto­ris rei­kia­ma­me aukš­ty­je bū­tų ne ma­žes­nis nei 30 cm.

„A­tra­dus tin­ka­mą me­dį pa­aiš­kė­jo, kad jis au­ga pri­va­čia­me miš­ke. Lai­mei sa­vi­nin­kai su­ti­ko „pas­ko­lin­ti“ me­dį, o štai gam­tos ap­sau­gos spe­cia­lis­tams il­gai rei­kė­jo aiš­kin­ti, ko no­ri­me, ką da­ro­me ir kad gam­tai ti­krai ne­pa­kenk­si­me. Ki­ta ver­tus, ne­ga­li pyk­ti, ta­da Lie­tu­vo­je bu­vo vos vie­nas toks par­kas ir nie­kas ne­įsi­vaiz­da­vo, kaip kas vei­kia. Lei­di­mų lau­kė­me be­veik me­tus“, – pa­sa­ko­ja Gied­rė.

2009 me­tais ati­da­ry­ta­me pra­mo­gų par­ke „Tar­za­ni­jo­je“ skry­dis virš Ne­mu­no ta­po vi­zi­ti­ne šios vie­tos kor­te­le, ku­ria jau pa­si­nau­do­jo dau­giau nei 20 tūks­tan­čių nuo­ty­kių ieš­ko­to­jų. Dau­giau­sia jų šian­dien at­vyks­ta iš pie­tų Lie­tu­vos re­gio­no, ta­čiau su­lau­kia­ma lan­ky­to­jų ir iš vi­so kraš­to, tad at­si­ra­do po­rei­kis at­vy­ku­sius sve­čius ir so­čiai pa­mai­tin­ti. Pa­si­nau­do­jus Eu­ro­pos Są­jun­gos par­ama ant Ne­mu­no kran­to iš­dy­go „Dzū­ki­jos dva­ras“, ku­ria­me įsi­kū­rė ne tik res­to­ra­nas, bet ir ne­di­du­kas vieš­bu­tis.

"Tarzanijos" archyvo nuotrauka

Ti­kė­ti­na, kad tai ti­krai ne pa­sku­ti­nės aly­tiš­kių Al­do­nių idė­jos, įgy­ven­din­tos „Tar­za­ni­jos“ nuo­ty­kių par­ke. Jau vi­sai ne­tru­kus į tė­vų na­mus tu­rė­tų su­grįž­ti stu­di­juo­jan­ti du­kra. Pa­šne­ko­vė ne­sle­pia, kad du­kros ir sū­naus vai­kys­tės die­nos pra­bė­go be­si­su­kio­jant tė­vų vers­luo­se. To­dėl at­ža­los jau bu­vo pra­dė­ję ieš­ko­ti ki­tų ke­lių, ta­čiau šian­dien jie pa­si­ry­žę pa­tir­ti dar vie­ną šei­my­ni­nį nuo­ty­kį ir pri­si­jung­ti prie „Tar­za­ni­jos“ ko­man­dos. Juo­lab, kad čia jau dir­ba ir jau­nuo­lių se­ne­liai – jie au­gi­na mo­liū­gus ir prie­sko­ni­nes žo­le­les, o vi­sas der­lius ke­liau­ja į res­to­ra­no vir­tu­vę.

Be šei­mos na­rių šal­tuo­ju me­tų lai­ku čia dir­ba vi­du­ti­niš­kai 30 žmo­nių, o va­sa­ro­mis per­so­na­lo skai­čius pa­di­dė­ja iki 50.

„Kiek­vie­nais me­tais ke­liau­ja­me su vy­ru į įvai­rias lais­va­lai­kio ir pra­mo­gų par­odas, ku­rio­se ieš­ko­me idė­jų, ku­rias ga­lė­tu­me at­ei­ty­je pa­siū­ly­ti nuo­ty­kių iš­troš­ku­siems lan­ky­to­jams. Tik kar­tais mū­sų už­mo­jus stab­do žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių trū­ku­mas... Kiek­vie­nais me­tais, ar­tė­jant va­sa­rai, su­ka­me gal­vą, kaip pri­sik­vies­ti jau­nus žmo­nes: dar­bo mes tu­ri­me, o štai no­rin­čių dirb­ti ten­ka pa­ieš­ko­ti“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kė, net ir šias kar­tes­nes vers­lo pa­mo­kas ban­dan­ti pri­im­ti kaip dar vie­ną nuo­ty­kį.

O no­rin­tiems sa­vo kai­liu iš­ban­dy­ti pa­si­lai­pio­ji­mą vers­lo kal­ne­liais G. Al­do­nie­nė ra­gi­na ne­iš­si­gąs­ti kas­die­nio dar­bo, tu­rė­ti kan­try­bės bei ryž­to ir – sva­jo­ti.