Nuostabi kelionė į šeimyninio verslo uostą
Sku­bė­da­ma į su­si­ti­ki­mą su „Štur­mų švy­tu­rio“ sta­ty­to­ju ti­kė­jau, kad ma­nęs lau­kia ne­ei­li­nė pa­žin­tis – apie šį pa­jū­rio jau­kaus res­to­ra­no ir vieš­bu­čio užu­tė­kį le­gen­dos jau se­niai Lie­tu­vo­je sklan­do. Šios vie­tos įkū­rė­jo Čes­lo­vo Že­mai­čio at­skleis­ta gy­ve­ni­mo ir vers­lo fi­lo­so­fi­ja pri­ver­tė pa­ti­kė­ti, kad net ir slap­čiau­sios sva­jo­nės, jei tik to la­bai no­ri ir ti­ki, ga­li tap­ti ne­rea­lia rea­ly­be.

Viduramžių realybė – XXI a. svajonė

Jeigu norite nukeliauti į XIX a. uostą, tai kelią Jums parodys „Šturmų švyturys“, stūksantis ant Kuršių marių kranto Ventės rage. Čia įsikūrusiame restorane ir viešbutyje Jus pasitiks, rodos, laiko nepaliesta aplinka, galvą prapūs retai nurimstantis marių vėjas ir blogas mintis išvaikys žuvėdrų klyksmas, o ant stalo garuos patiekalai, paruošti iš tą pačią dieną žvejų sugautos žuvies.

Tokį pajūrio gabalėlį galima atrasti ir nedideliame restoranėlyje Vilniuje. Užupyje prieš dvejus metus atidarytame žuvies restorane „Šturmų švyturys“ ir susitinku su jo įkūrėju Č. Žemaičiu.

Čia tarytum ant delno perkelta romantiška vėjo nugludinta žvejo namų aura, trūksta tik bangų ošimo ir žuvėdrų klyksmo. Bet ir šiuos natūralius gamtos garsus atstoja gyvo miesto ošimas, čia esančių žmonių pašnekesiai ir iš virtuvės sklindantys natūralūs garsai.

„Manyje gyvena du žmonės – miestietis ir kaimietis, – šypteli pats į tarsi iš senos žvejų nuotraukos nužengęs restorano savininkas Č. Žemaitis. – Buvo laikas kai gyvenau miesto ritmu, o dabar mane traukia natūralumas ir gamta.“

Visa kelionė į „Šturmų švyturį“ prasidėjo prieš daugiau nei du dešimtmečius, kai Č. Žemaitis įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje reklamos agentūrų „Astos dizainas“ (dabar – „McCann Vilnius“) . Verslas sekėsi, tačiau už tą sėkmę teko nuolat mokėti nesibaigiančia darbų ir streso rutina, kuri pasiglemžė ne tik visas darbo dienas, bet jau kėsinosi ir į savaitgalius bei ramias naktis.

„Man patiko besikeičiantis ir kūrybinių idėjų nuolat reikalaujantis reklamos verslas. Ilsėdavausi savaitgalius leisdamas su meškere rankoje, tačiau laikui bėgant laisvų dienų pradėjo vis labiau mažėti... Supratau, kad atėjo laikas permainoms“, – pasakoja Č. Žemaitis. Tapęs tyliuoju reklamos agantūros partneriu jis pasileido į naujo gyvenimo paieškas.

Svajonė buvo atrasta Prancūzijoje keliaujant su šeima. Ten yra gyvosios archeologijos muziejus, kur iki šiol žmonės gyvena taip, kaip buvo gyventa XIV a. Šiame kaimelyje civilizaciją atsineša tik turistai, o pačių gyventojų buitis visiška viduramžių kopija – žmonės ten gyvena to laikmečio identiškose trobelių kopijose, maistas auginamas ir apdirbamas archaiškais įrankiais, ruošiamas jis krosnyse ar ant laužų, drabužiai ir avalynė siuvami rankomis tokiais pat įrankiais, kokie buvo naudojami prieš 600 metų, kaimelyje duoną sau uždirba kalvis, odos išdirbėjas, garduose kriuksi kiaulės ir panašiai.

„Čia net tualetai tokie, kokie buvo tais laikais. Tu jautiesi tarsi nukeliavęs laiko mašina – tikri ne tik namai, žmonės, bet ir kvapai. Šis kaimelis mane taip sužavėjo, kad tokį muziejų panorau įkurti ir Lietuvoje“, – pasakoja Č. Žemaitis.

Česlovas Žemaitis / "Štrumo švyturys" nuotrauka

Kaip istoriją padaryti dabartimi

Gyvosios archeologijos muziejus Lietuvoje turėjo atsirasti tarp Kernavės ir Trakų. Šia Č. Žemaičio idėja užsikrėtė ne vienas istorikas ir archeologas, sutikę padėti atkurti XIV a. Lietuvos medinę pilį ir kaimą prie jos.

„Mes ne tik svajojome ten gyventi, bet ir vykdyti istorinius archeologinius eksperimentus. Pavyzdžiui, vieną iš pastatytų medinių namų planavome sudeginti, užpilti žemėmis ir atkasti tik po tam tikro laiko, kad istorikai galėtų patvirtinti ar paneigti vieną ar kitą savo teoriją. Juk ir šiais laikais nemažai istorinių faktų yra tiesiog spėjimai, kuriuos įrodyti yra labai sudėtinga – niekas dabar taip namų nestato, taip medžiagų neapdirba... Tai turėjo būti ne tik gyvosios archeologijos muziejus, bet ir savotiška natūrali tyrimų labortatorija, pavaldi tik laikui ir natūraliam irimui“, – pasakoja vilnietis.

Kai jau svajonė buvo ranka pasiekiama – gauti visi leidimai Viduramžių kaimo statyboms, surasti būsimi gyventojai – likimas Č. Žemaičiui pametėjo dar vieną pažinimo obuolį. Šį kartą jis atriedėjo iš Mažosios Lietuvos.

„Nors tai buvo senos apgriuvusios fermos ant marių kranto, tačiau ten nuvykęs supratau, kad čia noriu įkurti tikrą XIX a. uostą. Supratęs, kad dviejų obuolių apžioti negaliu, Viduramžių kaimo idėją pardaviau ir visą savo laiką skyriui „Šturmų švyturio“ pastatymui“, – pasakoja Č. Žemaitis.

Kelią atvykstantiems rodo XVIII a. švyturys

Šiandien „Šturmų švyturio“ restoranas ir viešbutis buvusiame Kintų žvejybos uoste atkeliavusius sutinka jau 10 metų. Prieš tai 2 metus architektai Ričardas Stulpinas ir Saulius Šimelionis aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pastatytuose pastatuose kūrė XIX a. Mažosios Lietuvos uostą.

„Mes pusmetį keliavome po Mažąją Lietuvą ir fotografavome ten stovinčius ar jau griūvančius pastatus. Kodėl uostas? Aš pats iš šio uosto dar prieš statybas išplaukdavau žvejoti, o be to uostas – nuostabus inžinerinis statinys ir jis visada gyvas. Čia turi atplaukti žvejai, vykti prekyba, veikti taverna“, – pasakoja Č. Žemaitis.

"Štrumo švyturio" savininkė Asta / "Štrumo švyturio" nuotrauka

Vilniečio svajonė vis labiau tapo realybe, tačiau paskutinius taškus XIX a. sudėlioti sutrukdė XXI a. ekonominė krizė. Būtent ji atėmė galimybę pastatyti akmeninį švyturį.

„Nedaug Lietuvoje statoma švyturių, o aš turėjau visas sąlygas jį pastatyti. Architektai jį suprojektavo, dailininkas jį nutapė, aš užrašiau ant jo 2010 metai... Pakabinau jį restorane virš židinio, kaip savo ambicingos svajonės paveikslą – ten turėjo būti mano šeimos namai. Tačiau tada prasidėjo krizė...“, – pasakoja vyras.

Išplaukti iš krizės lengva nebuvo, tačiau jiems atsilaikyti prieš ekonominius vėjus padėjo tai, kad jie ir prieš tai nesiorientavo į masinius banketus, o visada laukė nedidelių draugų kompanijų ar šeimų su vaikais.

Laviruojant tarp krizės akmenų vilniečio mintis apie švyturį irgi nepaleido. Todėl vyras nusprendė imtis šiek tiek „kuklesnio“ varianto ir 2010 m. pastatė medinį liepsninį švyturį.

Mūsų verslui milžinišką įtaką daro gamtos ciklai ir net vėjas, juk jis gali neleisti išplaukti žvejams į žvejybą, todėl mes atradome, kaip išlaikyti šviežią žuvį 3–4 dienas.

„Tai Klaipėdos švyturio kopija, statyta pagal 1760 metų graviūrą. Tais laikais jie buvo liepsniniai: į varpą sukraudavo malkas, padegdavo ir įkeldavo į 10 metrų aukštį. Tai tokią gervę mes turime. Visada jį uždegu per žmonos Astos gimtadienį ir Naujuosius Metus – visi šaudo fejerverkus, o mes uždegame švyturį, tada mus mato Nida, Pervalka, Preila“, – pasakoja Č. Žemaitis.

Sėkmės paslaptis – jokio meniu ir kasdienė improvizacija virtuvėje

Šiandien „Šturmų švyturys“ Ventės rage svečių laukia vasaros metu, o ištisus metus paskanauti šviežios žuvies patiekalų galima Vilniuje prieš kelis metus atidarytame restorane. Tiesa, čia užėję neslepia – teks atverti plačiai piniginę.

„Kodėl visi galvoja, kad lietuviška žuvis turi būti pigi... Ant pašarų svetur užauginta lašiša gali būti brangi, o lietuviškas mariose laisvai augęs starkis – ne?“, – retoriškai klausia restorano šeimininkas.

Kita vertus, kaip sako čia besilankantys, negaila nė vieno išleisto cento – juk čia visada laukia netikėtumas! Net pats maistą ruošiantis ir patiekalus kuriantis Č. Žemaitis, dažniausiai idėjas žvejojantis kelionėse su šeima, gali tik nuspėti, kokia žuvis tą dieną pateks į žvejo tinklą.

„Mes nuo pat pradžių pasakėme sau, kad žuvies nešaldysime ir patiekalus ruošime tik iš šviežios žuvies. Mūsų verslui milžinišką įtaką daro gamtos ciklai ir net vėjas, juk jis gali neleisti išplaukti žvejams į žvejybą, todėl mes atradome, kaip išlaikyti šviežią žuvį 3–4 dienas, tačiau stengiamės, kad nuo tinklo iki stalo žuvis nukeliautų per kuo trumpesnį laiką“, – pasakoja vilnietis.

Tiesa, dažnai lėkštės turinį koreguoja ir tai, kokia šviežia daržovė buvo nupirkta tos dienos rytą, apsilankius turguje.

„Mes net meniu neturime ir tikrai – labai tikėtina – negalėsime paruošti Jums to paties, ką skanavote praėjusį kartą“, – šypteli savą maisto ruošimo ir verslo filososfiją sukūręs vilnietis, tikintis, kad tai ir yra jų sėkmės raktas.

"Štrumo švyturio" nuotrauka

Taigi šis „žuvies kelias“ į Astos ir Česlovo Žemaičių šeimyninį uostą jau atplukdė garbingiausią Vilniaus miesto Šv. Kristoforo statulėlę už šeimyninio verslo skatinimą, taip pat „Šturmų švyturys“ šiandien patenka tarp 10 geriausių Lietuvos restoranų.