Neįprasti veiklos deriniai ūkiams užtikrina stabilias pajamas
Dau­gu­ma mū­sų ša­lies miš­rių ūkių yra tra­di­ci­niai – juo­se au­gi­na­mi ir gy­vu­liai, ir grū­di­niai au­ga­lai. Miš­riuo­se ūkiuo­se ne­der­liaus me­tais au­ga­li­nin­kys­tės nuo­sto­lius pa­den­gia gy­vu­li­nin­kys­tė. Gam­tos iš­dai­gos ar pro­duk­tų kai­nų svy­ra­vi­mai rin­ko­se ga­li per vie­nus me­tus be­veik su­nai­kin­ti ne­ap­dai­riai su­pla­nuo­tas in­ves­ti­ci­jas į ku­rią nors vie­nos rū­šies veik­lą, tai ver­čia ūki­nin­kus ieš­ko­ti at­sva­ros ir ma­žin­ti ri­zi­ką kuo įvai­res­nė­mis veik­lo­mis.

Mišrų ūkių sąraše galima aptikti įdomių veiklos derinių: braškės papildo dedeklių pulko nešamas pajamas, mėsiniai viščiukai – šilauogių plantacijų, limuzinai – paukščių ūkio, triušiai – avių bandos, pieniniai galvijai – dėmėtųjų elnių, javai – Lietuvos sunkiųjų arklių ūkių pajamas. Iš pirmo žvilgsnio keistas ūkininkų pasirinktos veiklos kombinacijas lėmė pačios įvairiausios priežastys: produkcijos paklausa, nenoras žiemą sėdėti be darbo arba nuo vaikystės neblėstantis susižavėjimas kokiais nors gyvūnais.

Jonas Vytautas Keršys su dukra Jovita ir sūnumi Vytautu ūkininkauja Varėnos rajono Barčių kaime. Mišriame jų ūkyje laikoma ne tik 1,5 tūkst. dedeklių, bet ir auginamos braškės, užsiimama daržininkyste, sodininkyste, dirbama 68 ha žemės. J. V. Keršys neslėpė: tokį netradicinį pasirinkimą lėmė produkcijos paklausa.

Panašų veiklų derinį „Lietuvos žinios“ aptiko ir Vilniaus rajono Riešės seniūnijoje. Sostinės pašonėje ūkininkaujanti Zenona Skrebienė augina mėsinius viščiukus, vištaites dedekles, prekiauja naminiais kiaušiniais, šviežia ir šaldyta vištiena. Vasarą ūkininkės produkcijos asortimentą praplečia braškės, šilauogės, avietės, o pavasarį parduodami šių augalų sodinukai.

Atsvara nederliaus metais

150 ha ekologinio ūkio savininkas iš Kupiškio rajono Henrikas Gineika ne mažiau stebina pasirinktu ūkio veiklų deriniu. Mazgeliškių kaimo žemdirbys augina limuzinų veislės galvijų, paukščių ir verčiasi sėklininkyste. Šiemet pabandė sėti 10 ha kanapių, o šiaip jau daug metų augina sėklinius avižų, kvietrugių, dobilų pasėlius ir sėklas ar grūdus parduoda „Agrovistai“.

„Kadangi stengiamės valgyti sveiką, pačių išaugintą maistą, paukščių laikome nuo pat ūkininkavimo pradžios“, – pasakojo H. Gineika. Pavasarį ūkio sparnuočių skaičius šokteli iki 200, mat auginami mėsiniai viščiukai, kalakutai, o dabar Kalėdų laukia pulkelis ančių ir žąsų.

„Nuobodu buvo žiemą be darbo sėdėti, kai laukai užsnigti, todėl nusprendėme auginti gyvulius. 1998-aisiais išgirdome per televiziją profesorių Česlovą Jukną kalbant apie limuzinus, susidomėjome, nuvažiavome jų pažiūrėti į buvusią Lietuvos veterinarijos akademiją ir užsisakėme“, – prisiminė kupiškėnas.

Netrukus į ūkį atkeliavo penkios telyčios ir vienas jautukas, o šiandien bandoje – jau 130 limuzinų veislės galvijų. „Dabar turime ką veikti žiemą, mėsiniai galvijai – tai ne melžiamos karvės, prie jų esi mažiau pririštas“, – pasakojo ūkininkas ir patikslino naudą – nederliaus metais augalininkystės nuostolius padengia gyvulininkystė.

Ūkininkas yra įsirengęs mėsos išpjaustymo cechą, todėl ūkyje užaugintą mėsą parduoda tiesiai vartotojams. H. Gineika neslepia turįs ir daugiau ūkio plėtros planų. Jis ketina mėsą perdirbti iki galutinio produkto, vykdyti gamybos grandinę – nuo lauko iki stalo.

Laikė ir šerniukų

Ekologinio ūkio Kupiškio rajone Žižmariškio kaime šeimininkas Ričardas Barzdenis dirba 250 ha žemės, turi 120 galvijų, iš kurių apie 60 melžiamos karvės ir 30 dėmėtųjų elnių. Pats ūkio šeimininkas yra Lietuvos skalikų augintojų asociacijos prezidentas.

„Tokią ūkio struktūrą nulėmė domėjimasis įvairiais dalykais. Be to, turiu tam sąlygas. Gimtinėje, vienkiemyje, pasistatėme namą ir pradėjome ūkininkauti. Metams bėgant ūkis vis augo. Pradėjome nuo gyvulininkystės, nes mūsų žemės prastos, akmenuotos. Pradžioje laikėme 5 karves, paskui – 12, netrukus banda padidėjo iki 30. Niekada nemanėme, kad turėsime per 100 galvijų. Be to, dukra augina 70 limuzinų“, – vardijo žižmariškis.

Iš pirmo žvilgsnio keistas kombinacijas lėmė pačios įvairiausios priežastys: produkcijos paklausa, nenoras žiemą sėdėti be darbo ar nuo vaikystės neblėstantis susižavėjimas kokiais nors gyvūnais.

Iš įdomesnių augintinių pirmiausia minimi į vienkiemį prieš 15 metų atkeliavę ligoti šerniukai. Vėliau šeimininkui buvo pasiūlyta įsigyti dėmėtųjų elnių. Juos R. Barzdenis augina jau vienuolika metų. „Labai gaila, kad draudžiama auginti šerniukus, – apgailestavo pašnekovas. – Tai įspūdingas ir labai tvirtas gyvūnas, tiek miškuose, tiek sodyboje. Ypač gražūs dryžuoti šerniukai. Jų komanda labai drausminga, visuomet visi vienoj krūvoj bėgioja. O elniai – jau kitokie gyvūnai: grakštesni, eiklesni.“

Ūkyje savo vietą rado ir Lietuvos skalikai. Pirmąjį jų R. Barzdenis įsigijo 1989 metais, kai pradėjo medžioti, o dabar skalikus ir veisia, ir dalyvauja parodose, ir kitus jų augintojus subūrė į asociaciją. „Mūsų skalikus pripažįsta baltarusiai, perka iš mūsų laikytojų, rusai, kaimynai, yra pastebėję, kad šie šunys gražūs ir lengvai dresuojami, keletas lietuviškos veislės šuniukų yra iškeliavę į Vokietiją, net į Ameriką“, – vardijo Lietuvos skalikų augintojų asociacijos prezidentas.

Nors apie Lietuvos skalikus R. Barzdenis pasakojo daugiausia, vis dėlto neprisipažino, kad tai – mėgstamiausi jo augintiniai. „Visi ūkio augintiniai yra mylimi, jei nemylėčiau, tai ir neauginčiau“, – šypsojosi ūkininkas.

Arkliai – vaikystės hobis

Šilalės rajono Pajūrio miestelio ūkininkai Edita ir Algirdas Tarozai savo 150 ha mišriame ekologiniame ūkyje augina žirnius, kviečius, avižas ir kukurūzus, laiko 150 galvijų, iš kurių 80 – melžiamos karvės, ir kartu su sūnumi laiko 40 arklių.

Algirdas Taroza sako neįsivaizduojantis ekologiško ūkio be gyvulių. „Jei netręščiau laukų mėšlu ir srutomis, negaučiau tokio derliaus, ypač kukurūzų, kuriuos auginu gyvulių pašarui, – sakė pašnekovas. – Arkliai – mano hobis nuo pat vaikystės, jaunystėje grįžęs į gimtinę visada užsukdavau į kolūkio tvartus jų pažiūrėti.“

Vis dėlto šie augintiniai nėra vien ūkio puošmena. Pajūrio miestelyje tėtis ir sūnus veisia arklius, kurie yra įrašyti į nykstančių veislių sąrašus, ir juos parduoda. „Jei arklys neatitinka veislei keliamų reikalavimų, parduodame jį į Italiją mėsai. Šioje šalyje arkliena itin paklausi ir brangesnė už jautieną“, – teigė ūkininkas.

Tačiau didinti arklių skaičiaus Tarozai neketina, mat šiems reikia didesnių plotų ganyklų, daugiau pašaro. „Arkliui pašaro, palyginti su karve, reikia dvigubai daugiau“, – argumentavo pašnekovas.