Naujausi tyrimai apie grįžtamą ryšį: kritika – beprasmiška
Bet ko­kia kri­ti­ka yra su­vo­kia­ma kaip psi­cho­lo­gi­nė grės­mė, ku­ri il­gai­niui su­ke­lia dep­re­si­ją ar ne­ri­mo prie­puo­lius.

Gavę kritiką žmonės dažniausiai ne pasimoko, bet nutraukia ryšius su kritikos davėjais ir ieško patvirtinančios aplinkos – žmonių, kurie jų nekritikuoja ir su kuriais galima gyventi saugiai, – sako Paul Green, kuris kartu su trimis kolegomis atliko tyrimus apie kritikos sakymą (Negative feedback rarely leads to improvement, Harvard business review, 2018). Ko gero pastebėjote, kad gavę kritiką, jūs atsitraukėte nuo kritikuojančio žmogaus ir ieškojote kitų žmonių, kurie jus palaikytų ar paguostų. Tai visiškai normali reakcija į kritikos sukeltą stresą ir, pasak tyrėjų, tokia reakcija yra labiau apie gynybą, negu apie mokymąsi.

Nors korporatyvinis folkloras teigia, kad kritika yra dovana ir ji moko, tačiau dažniausiai kritika iškreipia mūsų savęs matymo vaizdą ir mes vėl ieškome tos aplinkos, kur tas vaizdas grįžtų į savo vietas. Pavyzdžiui, jeigu girdžiu kritiką savo adresu, kad esu pernelyg kritiškas kokio nors objekto atžvilgiu, aš rinksiuosi tą aplinką, kuri palaikys mano požiūrį ir priglaus, o ne neigs mane. Lygiai tas pats vyksta ir su informaciniais burbulais, kuriuose gyvename. Socialiniame tinkle ko gero ignoruojate jums nepatinkančius žmones ar net esate blokavę juos, jeigu jie pasisako įkyriai priešingai. Tokiu būdu mes susikuriame sau patogią aplinką, kurioje nebepastebime savo tobulintinų pusių.

Įmonė yra ta vieta, kur anksčiau ar vėliau mus kas nors įvertina ir nebūtinai iš gerosios pusės. Tiek mūsų kuriami santykiai, tiek bendravimas ir ypač mūsų veikla matosi kaip ant delno. Mes nuolat sulaukiame scenos šviesų, nukreiptų į mus, tik ar tos šviesos neskatina mūsų bėgti į šešėlį ir burtis į mums patogias grupes? Ignoruoti dalykus, kurie mums primygtinai primenami ir baksnojami. Į šį klausimą galima būtų atsakyti ir pozityviai – jeigu kritika mūsų nepamoko, tai mes bent jau randame aplinką, kurioje pritampame, jaučiamės geriau ir galbūt dėl to mūsų veikla gerėja. Vis tik man sunku įsivaizduoti organizaciją, kurioje galima būtų daryti bet ką, kad tik negautume pylos.

Pasak tyrimo autorių, vienintelė galimybė išsakyti kritiką ir padaryti ją efektyvia atsiranda tada, kai ją gavęs žmogus išlaiko nepakitusį savęs suvokimą. Kitaip tariant, kiekvienas iš mūsų norime jausti kitų pagarbą ir siekiame būti vertinami. Taigi, jeigu šios sąlygos net ir aštrios kritikos atveju išlieka, tuomet tikėtina, kad kritika pasieks savo tikslą.

Pavyzdžiui, net jeigu žmogus padarė klaidą ar elgiasi netinkamai, jis turi jausti, kad yra vertinamas ir gerbiamas. Kritika turi būti išsakoma taip, kad pokalbio metu žmogus jaustų ir pozityvų vertinimą bei priėmimą. Tai nėra tas pas, kaip pataria tas nuvalkiotas sumuštinio principas: tu tą darai gerai, šitą darai blogai, o aną darai gerai. Tai taip pat nėra kritikos užbaigimas geru žodžiu. Tai toks santykių su žmogumi modelis, kuris leidžia žmogui jaustis saugiai net ir klaidos akivaizdoje.

Jeigu jus kritikuoja antra pusė, tai visai nereiškia, kad ji nori su jumis skirtis ar pradėjo jūsų nekęsti. Santykiuose su tuo žmogumi jūs jaučiatės saugiai, todėl kritiką galite priimti lengviau ir gebėsite į ją atsižvelgti. Tai ne pasaulio pabaiga – juk nebėgsite pas kitą vos išgirdę vieną kitą pastabą.

Galbūt dėl to kritiką, jei įmanoma, vertėtų keisti lūkesčių žmonėms išsakymu nenuneigiant ir neatakuojant jų savęs suvokimo, bet tariantis su jais, kaip per ilgesnį laiką žmonės galėtų keistis.

Organizacijoje – kaip šeimoje. Žmonės turi jausti pasitikėjimą jais ir pasitikėti patys, jie turi jaustis vertinami ir reikalingi. Būtent tai įgalina kritiką veikti, nes kitu atveju kritika tik atstums ir sugadins santykius. Daugeliu atveju išsakęs kritiką kitiems stebėjau tokį dalyką – žmonės atitolo, izoliavosi, metėsi link tų, kurie juos atjautė ir neva suprato. Galbūt mano kritika neveikė, nes nebuvau su jais sukūręs pasitikėjimu ir pagarba grįsto ryšio, galbūt neturėjau jokio ryšio, kuris veiktų kaip parašiutas ar saugus jaukus kambarys, kuriame kalbamasi atvirai.

Tyrimo autoriai gerų naujienų nepraneša – neįmanoma atimti iš žmonių poreikio glaustis prie juos priimančių ir patvirtinančių žmonių. Iš esmės organizacija, net ir pati draugiškiausia, nėra suvokiama kaip saugi vieta, nes daugumoje organizacijų egzistuoja vidinė konkurencija, neigiamas veiklos vertinimas, restruktūrizacija ir kiti grėsmingi pokyčiai. Taigi, net jeigu artima žmogaus aplinka jam yra draugiška (tarkime, kolegų ratelis), kontekstas, kuriame jis dirba, vis tiek kelia jam grėsmę.

Galbūt dėl to kritiką, jei įmanoma, vertėtų keisti lūkesčių žmonėms išsakymu nenuneigiant ir neatakuojant jų savęs suvokimo, bet tariantis su jais, kaip per ilgesnį laiką žmonės galėtų keistis. Net ir protingiausi vadybos specialistai negali vienareikšmiškai atsakyti į paprastą vadovų klausimą: tai ką man daryti, jeigu žmogus daro klaidų, bet atleisti aš jo negaliu? Įsijunkite empatiją ir pagalvokite, kaip žmogus suvokia savo aplinką ir save joje. Jeigu jis nuolat jaučiasi pažeidžiamas, ko gero jūsų kritika savo tikslo nepasieks, nes jis paprasčiausiai jus ignoruos. Ieškokite ne gudrių žodžių, bet kurkite saugią aplinką, kurioje žmonės kiek įmanoma jaustųsi vertinami bei gerbiami. Tik šios sąlygos leis jiems išgirsti jus ir galbūt susitarti.