Mindaugas Grajauskas: nieko nedaryti kartais irgi produktyvu
Lai­kas ir pi­ni­gai – dvi su­nkiai iš­se­mia­mos te­mos, ku­rio­mis ga­li­ma dis­ku­tuo­ti il­gai ir įvai­riau­siais as­pek­tais. Apie tai, kaip šiuo­lai­ki­nia­me vis grei­tė­jan­čio tem­po pa­sau­ly­je žmo­gui spė­ti įgy­ven­din­ti sa­vo su­ma­ny­mus ir ko­dėl svar­bu pa­si­lik­ti lais­vo lai­ko, pa­sa­ko­jo pro­duk­ty­vu­mo mo­ky­mų tre­ne­ris, mo­ky­mų įmo­nės „In­fi­ni­tas Trai­ning“ va­do­vas Min­dau­gas Gra­jaus­kas.

Knygos „Ko niekada neišgirsite iš bankininko: praktiniai patarimai poros finansų planavimui ir organizavimui“ autorius su „Lietuvos žiniomis“ kalbėjo ir apie porų pinigų tvarkymą.

– Prisistatote kaip produktyvumo mokymų treneris. Kodėl produktyvumo ir kodėl treneris?

– Produktyvumo tema aktuali daugeliui. Arba, kaip kartais sakau, daug kam dėl to „skauda“. Skaudėjo ji ir man. Žmonės dažniausiai ieško greitų atsakymų: kaip ir ką padaryti, kad būtų daugiau padaryta, daugiau pasiekta, daugiau suspėta. Bet iš esmės, kai žvelgi įdėmiau, šios temos pamatas – kaip išmokti gerai jaustis, savo gyvenime turėti daugiau vidinės ramybės. Viena vertus, svarbu kurti, veikti ir siekti, kad žmogus jaustų progresą ir galėtų augti tiek asmeniškai, tiek karjeros srityje. Antra vertus, svarbu kuo mažiau turėtų priekaištų sau, jausti mažiau nerimo, įtampos ir tiesiog mėgautis savo laiku. Sankirtoje tarp šių perspektyvų ir ieškome atsakymų, ką ir kaip kiekvienam padaryti, kad pasiektume norimą rezultatą, geriau pasijustume ir būtume tiesiog laimingesni.

Vadinu save mokymų treneriu, nes per mokymus ir seminarus ne vien „pakalbu“. Dalijuosi tuo, ką pats išbandau ir kuo gyvenu, o svarbiausia – ieškau ne tik būdų dalytis turiniu, bet ir formų, kaip padėti kitiems šį turinį prisijaukinti bei integruoti į savo kasdienybę. Visi metodai, technikos ir praktikos yra išbadytos asmeniškai. Mokymų dalyvius supažindinu tiek su pačiais produktyvumo didinimo spendimais, tiek su jų įgyvendinimo praktiniais aspektais. Dažniausiai dirbu su grupėmis (vadovais, darbuotojais) – nuo verslo įmonių iki viešojo sektoriaus ir nevyriausybinių organizacijų. Man tai prasminga veikla, kuri vis skatina ieškoti naujų perspektyvų ir sprendimų. Pirmiausia – sau, o paskui – ir kitiems.

– Kaip dera lėtumo filosofija, kurios tema esate parašęs magistro darbą, ir produktyvumas, kuris, atrodytų, visiškai priešingas dalykas – ne mėgavimasis laiku, o pastangos pasiimti iš laiko kuo daugiau?

– Iš esmės tai dvi to paties medalio pusės. Žmogus dažnai linkęs leistis į kraštutinumus, tačiau kartu supranta, kaip svarbu siekti pusiausvyros. Ir tai visada yra iššūkis: kai jau tarsi apčiuopi, kad štai susibalansavau, – terkšt, kas nors pasikeičia ir vėl pasiduodi į priešingą pusę. Atsakymas niekada nebus baigtinis. Visada sakau, kad yra dvi perspektyvos. Viena – tas vadinamasis vadybinis požiūris, kaip per tą patį laiką padaryti daugiau ir geriau. Kita perspektyva: sustoti, nedaryti ir tiesiog išmokti mėgautis buvimu, o ne pasiekimais. Turime išmokti būti šių požiūrių sankirtoje. Todėl produktyvumas nėra vien darymas, tai ir nieko nedarymas. Mokėjimas sustoti, pasiimti pauzę, kai tau to reikia.

Štai norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas savo knygoje „Akimirkos tironija“ mūsų informacijos amžiuje išskiria greitąjį ir lėtąjį laiką. Mums reikia jų abiejų. Svarbu, kad atpažintume kontekstą. Darbe, kur reikalaujama greito progreso, naudojamės įvairiomis technikomis, o būnami parke, gal vieni, gal su šeima, tiesiog turime mėgautis tuo laiku. Gyvenimo gaires nusistatome patys. Vienam kuriuo nors laiku daugiau reikia vieno, kitam – kito. Kiekvienas ieškome savo pusiausvyros formulės. Gal tai skamba banaliai, kita vertus, vidinės ramybės siekio ir didesnio pasimėgavimo savo laiku neturėtume vadinti banalybe. Todėl tokio filosofinio „gylio“ produktyvumo tema, man atrodo, niekada nebus išsemta iki galo ir yra prasminga daugeliui.

– Kokie pagrindiniai produktyvumo priešininkai ir pagalbininkai?

– Kone didžiausias priešininkas – dėmesio fragmentacija. Tikėtina, jog didžiąją dalį darbo laiko praleidžiate „online“ režimu. Telefonas visuomet šalia, elektroninis paštas nuolat įjungtas, todėl bet kas ir bet kada gali blaškyti jūsų dėmesį. Kuo dažniau mėtomės tarp kelių užduočių, tuo daugiau laiko prarandame. Nukenčia ir darbo kokybė. Kaip atskleidžia vieno tyrimo rezultatai, užtenka vos kartą atitraukti dėmesį, ir tos pačios užduoties atlikimo laikas pailgėja 25 procentais. Įsivaizduokite: dirbate prie dokumento ir gaunate e. žinutę („iššoka“ pranešimo langelis). Jūs peržiūrite žinutę (nesvarbu, ar atsakote į ją, ar ne). Tuomet grįžtate prie pirmosios veiklos. Kas įvyko? Jūs ištęsėte pirmosios veiklos trukmę. Kodėl dėmesio fragmentacija tokia paplitusi? Nes dažniausiai klaidingai manome, kad greita reakcija į išorinius mūsų dėmesio reikalavimus yra produktyvumo išraiška. Aš tai vadinu reaktyviu veiklos režimu. Sumažinus dėmesio fragmentaciją smarkiai padidėja produktyvumas. Kitas dalykas – per daug visko kaupiame savo galvose, neturime įpročio raštu ir sistemiškai fiksuoti to, ką turime padaryti. Arba užsirašome užduotis labai netvarkingai, priminimo lapelius klijuojame ant kompiuterių, sienų ir panašiai. Tai tik dar labiau didina blaškymąsi ir nerimą, kelia stresą, nes ką nors darome ir kartu nerimaujame, kad ko nors nedarome, ir tuoj tą kitką reikės daryti – kaip čia visko nepamiršti. Tai ne tik mažina produktyvumą, bet ir blogina užduočių atlikimo kokybę. Sistemiškas savo užduočių srauto organizavimas pirmiausia sukuria daugiau vidinės ramybės.

Dar vienas dalykas – neadekvatus lūkestis, kiek galime nuveikti esant dideliam neapibrėžtumui ir didelei trikdžių tikimybei. Dažnai manome, jog per dieną padarysime daugiau, negu iš tikrųjų galime nuveikti. Bet pasaulis yra neapibrėžtas ir nuolat kinta, viskas gali pasikeisti čia pat.

Labai svarbu nusistatyti tai, kas svarbiausia. Įdomus faktas – anksčiau žodis „prioritetas“ buvo vartojamas tik vienaskaita, nereikėjo jokios daugiskaitos. Prioritetas – vienas, vadinasi, visa kita ne taip ir svarbu. O dabar jau tenka girdėti apie 3, 15, 20 prioritetų; kai kurios organizacijos pateikia dar įdomesnių formuluočių – „prioritetų prioritetai“.

Kai nežinai, kas svarbiausia, tada viskas tampa vienodai „svarbu“, arba kitaip sakant – vienodai nesvarbu.

Pasirodo, vienas labiausiai produktyvumą didinančių dalykų yra rutina. Tai itin galingas įrankis, jis nepadaro gyvenimo nuobodaus. Rutina – tai gerieji įpročiai, taip pat ir fizinė veikla. Jie leidžia tuos pačius darbus atlikti įdedant mažiau pastangų. Rutina, sutelktas dėmesys, sistemiškas savo veiklos organizavimas, išskiriant tai, kas yra svarbiau ir kas ne taip svarbu, gali padėti ne tik daugiau nuveikti per tą patį laiką, bet ir labiau mėgautis savo laiku, jausti vidinę ramybę, mažiau patirti nerimo ir streso.

Štai dar vienas „slaptas“ įprotis, kurį daugelis turime išsitreniravę. Dažnas susiformuojame žalingą įprotį keisti užduotį, kai susiduriame su pirmaisiais sunkumais ją atliekant. Ir kiekvieną kartą, kai tai darome, tik stipriname įprotį keisti veiklą kita. Tarkime, rašome dokumentą ir nežinote, kaip pratęsti sakinį. Tada kaipmat kyla noras pasitikrinti el. paštą, išgerti kavos, pakalbinti kolegą ar pereiti prie kitos užduoties. Taip mes dar labiau didiname dėmesio fragmentaciją: išilginame užduočių trukmę ir sumažiname jų kokybę. Tačiau yra ir geroji žinia – šį nesąmoningai ugdomą įprotį galime nesudėtingai pakeisti naudodami tam tikras produktyvumo ir dėmesio sutelkimo technikas.

M. Grajauskas: "Žmonės dažnai tarsi stengiasi į savo dieną įgrūsti kuo daugiau dalykų. Bet kad ir ką įdėtum, pirmiau turi ką nors išimti. Geriausia išimti mažesnės vertės dalykus, tada galėsi įdėti didesnės." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kitas svarbus aspektas – susikurti užduočių organizavimo modelį, sistemą, kad viskas tvarkingai būtų sudėliota lentynėlėse ir suteiktų vidinę ramybę. Darbai yra darbai, bet vidinės ramybės pojūtis – dar didesnė vertybė. Tuo įsitikina žmonės, taikantys mano pasiūlytas schemas ir modelius. Mane apima didelis prasmės jausmas, kai kalbuosi su asmenimis, kurie, jau pritaikę metodus, modelius ir praktikas, dalijasi savo vidiniais atradimais ir geresne savijauta. Dažnas mūsų tarsi stengiasi į savo dieną įgrūsti kuo daugiau dalykų. Bet kad ir ką įdėtum, pirmiau turi ką nors išimti. Geriausia išimti mažesnės vertės dalykus, tada galėsi įdėti didesnės. Visada kviečiu galvoti ne apie 8 darbo valandas, o žvelgti į 24 valandų perspektyvą, nes gyvenimas nėra vien darbas. Poilsis, laikas sau, šeimai ir visi kiti panašūs dalykai – svarbus gyvenimo pamatas, be kurio visi pasiekimai tarsi nebetenka prasmės. Ir tai turiu vis priminti sau, ypač kai padidėja mano veiklos tempas.

Laimingesni žmonės nuveikia ir daugiau, ir kokybiškiau. Kiekvieno uždavinys – atskirti pagrindinius gyvenimo aspektus, kurie suteiktų pilnatvės pojūtį, – nuo darbo organizavimo iki fizinio aktyvumo, poilsio ir mitybos. Nesant vidinės energijos palaikymo nebus jokio produktyvumo.

– Dar viena jūsų interesų sritis – porų finansų valdymas ir investavimas. Apie tai ir jūsų naujausia knyga. Kas padiktavo šią temą?

– Toks jau mano būdas – pirmiausia rasti atsakymus tomis gyvenimo temomis, kurios man aktualios skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Tad kaip produktyvumo tema, kuri mane asmeniškai pradėjo dominti bene prieš dešimtmetį, taip ir porų pinigų tema pasidarė aktuali, kai pradėjome gyventi kartu su būsima žmona. Minėjau, jog dalijimasis savo atradimais skatina toliau ieškoti. Tai tarsi mano metodas padėti sau dar labiau – dalytis su kitais, kad galėčiau ieškoti toliau.

Pinigų panaudojimo ir planavimo klausimas porai – ne tik techninis, bet ir psichologinis. Su žmona ieškojome modelio, kuris leistų ir didinti šeimos turtą, ir kartu jaustis gerai dėl leidžiamų pinigų. Paprastai poros turi skirtingą požiūrį į pinigus, jų naudojimą, skirtingus lūkesčius ir lėšų tvarkymo tradicijas. Pavyzdžiui, požiūris į pinigus dažniausiai susiformuoja šeimose – jis perimamas iš tėvų. Daug būname perėmę iš savo gimdytojų. Ir tai nebūtinai konstruktyvu, ne visada ir padeda. Kai kuriose šeimose išlikęs požiūris, kad jei turi pinigų, vadinasi, esi blogas žmogus, visi verslininkai – sukčiai.

Daliai žmonių tarsi įdiegtos tokios programos, ir jie sąmoningai arba nesąmoningai ima atsisveikinti su savo pinigais, leidžia juos, švaisto, nes nenori būti blogi. Panašios nuostatos veikia mūsų elgesį su pinigais. Ir štai greta yra du žmonės, kuriuose tarsi veikia skirtingos programos, skirtingos sistemos, nes vienas poros narys, priešingai, gali būti net perdėtai taupus. Tokiu atveju tas atsineštas programas arba pavyksta suderinti, sukurti naujas, arba žmonės išsiskiria. Nes, kaip minėjau, pinigai nėra vien techninis klausimas, jis svarbus ir psichologinius požiūriu. O nekalbėjimas apie tai – tik problemos atidėliojimas.

Mudu su žmona eksperimentavome, tyrinėjome ir kūrėme savo modelį. Gilinomės į savo nuostatas, mąstyseną, daug dėmesio skyrėme mokymuisi, analizavome skirtingas praktikas, kurios leistų didinti šeimos turtą, kurtų darnesnius santykius. Ne viskas pavykdavo iš karto. Būdavo ir nusivylimų. Tačiau galiausiai pavyko užčiuopti modelį, kuris, atrodo, leidžia ir finansinius tikslus pasiekti, ir turėti daugiau darnos, mažiau nesutarimų bei konfliktų dėl pinigų naudojimo.

Todėl pradėjau svajoti, kad norėčiau pasidalyti tuo parašydamas knygą. Užtrukau, kol galiausiai tai virto realybe. Įdomus faktas – knygą pavyko parašyti naudojantis produktyvumo didinimo technikomis. Apie tai turiu įdomių istorijų, jomis dažnai pasidalinu per mokymus. Mėgstu paprastumą ir efektyvumą, todėl į knygą „Ko niekada neišgirsite iš bankininko: praktiniai patarimai poros finansų planavimui ir organizavimui“ sudėjau ne tik principus, psichologinius aspektus, bet ir konkrečius pavyzdžius, išsamiai aprašytus žingsnius, kurie leidžia kiekvienai porai susikurti tinkamiausią modelį. Tam skyriau daug laiko ir dėmesio, nes ši gyvenimo sritis pernelyg svarbi, kad ją ignoruotume. Ir, kaip sakiau, dalijimasis man sukelia didelį prasmės pojūtį.