Mažiems ūkiams ne tik bitės medų neša
Nu­as­me­nin­tais Re­gis­trų cen­tro duo­me­ni­mis, mū­sų ša­ly­je dau­giau­sia vie­nam žmo­gui nuo­sa­vy­bės tei­se pri­klau­so 1154 ha že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės. Ko­kio ma­žiau­sio plo­to už­ten­ka, no­rint pra­gy­ven­ti iš že­mės ūkio veik­los? Pa­si­ro­do, kad sėk­min­gai vers­tis už­ten­ka ir 2,5 ha, 6 ha so­das ir 80 šei­mų bi­ty­nas ga­ran­tuo­ja ne­blo­gas pa­ja­mas, o 8 hek­ta­ruo­se ga­li­ma ga­ny­ti net 70 al­pa­kų.

Tai akivaizdus akibrokštas tiems, kurie skeptiškai vertina mažųjų ūkių galimybes ir reikalingumą.

Medomiškių kaime (Kretingos r.) ūkininkaujantys Virginija ir Adomas Poškiai 6 ha plote užsiima sodininkyste ir bitininkyste. „Esame šeimos ūkis, tiek, kiek uždirbame, užtenka duonai su sviestu, tikrai gerai gyvename, nesiplėšome“, – šypsojosi ūkio šeimininkas.

Sodininkauti ir bitininkauti įdomiau nei auginti bulves, o kai derlius menkas – obuolių kaina būna gerokai didesnė.

Virginija ir Adomas ūkininkauja vieni aštuonerius metus, vaikai su antromis pusėmis turi darbus, tačiau kiek galėdami talkina. Poškiai užaugintą produkciją patys pardavinėja ūkininkų turgeliuose, laimėję konkursus, vaisius tiekia keliems vaikų darželiams, taip pat obuolius tiesiai iš jų ūkio pasiima perpardavėjai ar tiekėjai.

Privalumas – veislių įvairovė ir perdirbimas

Nedideliame jų sode – didžiulė veislių įvairovė. „Jei skaičiuosime kiekvieną skirtingą obelį, šešiuose hektaruose jų esame pasodinę 60 veislių: nuo pačių ankstyviausių iki vėlyviausių. Važiuodami prekiauti, vežamės 10 skirtingų veislių obuolių, todėl galime įtikti įvairiam pirkėjų skoniui, jie gali rinktis rūgštesnių ar saldesnių, kietesnių ar minkštesnių. Rudenį asortimentą paįvairiname šviežiai spaustomis nepasterizuotomis sultimis ir obuolių traškučiais. Galima sakyti, kad turime pirminį perdirbimą. Pradėjome nuo džiovintų obuolių, o vėliau ėmėme gaminti obuolių traškučius. Mums pavyko atrasti tokią technologiją, kad iš 1 kg obuolių gauname 110 traškučių. Pirkėjai labai mėgsta šį produktą, kol kas dalis klientų užsisakę laukia eilėje, poreikio nesame patenkinę“, – pasakojo A. Poškys.

Ūkio šeimininkas tikino neišmetąs net pradėjusių gesti vaisių. „Kaimynystėje turime du ūkininkus, kurie augina avis, jie taip pat laukia eilėje, kada galės paimti neprekinius obuolius. Pasinaudojame visomis galimybėmis“, – sakė žemaitis.

Skaičiuojant bendrai, tėvų ir vaikų ūkiuose šiuo metu laikoma 80 šeimų bičių. Poškiai pirkėjams siūlo visus bičių produktus: vašką, pikį, bičių duonelę, medų. „Taip pat bičių duonelę maišome su medumi, darome karamelinį medų. Gal kada atrasime, kaip pagaminti skystą medų, kurio pirkėjai taip pat dažnai pageidauja“, – neslėpė eksperimentuoti mėgstantis sodininkas ir bitininkas A. Poškys.

Abi veiklos puikiai dera tarpusavyje

Šeimininkas pabrėžė, kad sodas yra pagrindinė mažo jų ūkio veikla. „Bitės atsirado tik tada, kai pasodinome sodą. Sesuo padovanojo dvi jų šeimas, nes – koks tu sodininkas, jei sode nėra bičių. Abi šios veiklos papildo viena kitą ir viena kitai nekliudo. Kai dirbame su bitelėmis, sode jau būname užbaigę genėjimus, o kai prasideda obuolių skynimas, jau būname sutvarkę bites“, – sakė sodininkas ir bitininkas. Nors dirba dviese su žmona, o savaitgaliais prisideda ir sūnūs bei marčios, žemaitis tikino, kad laisvo laiko beveik neturi.

Koks sodo derlingumas, anot šeimininko, tiksliai įvardyti sunku. „Du hektarai yra jaunas sodas, gyvuojantis tik trečias ruduo, ten sodinome veisles, atsparias obelų ligoms. Keturi hektarai, kuriuos užsodinome prieš 16 metų, per porą pastarųjų žiemų gerokai nukentėjo, teko atsodinti ištisas eiles. Derlingumas – svyruojantis, nes pajūrio zonoje klimatas sodininkystei ne toks palankus, kaip, tarkime, Kauno ar Kėdainių rajonuose. Esame priskynę ir 60 tonų, o pernai teko tenkintis tik 14, šiemet susandėliavome per 40 tonų. Nesiskundžiame, jei derlius mažas, nes sodininkauti ir bitininkauti įdomiau nei auginti bulves, – teigė pašnekovas. – Be to, jei derlius menkas, obuolių kaina būna gerokai didesnė.“

A. Poškys džiaugiasi ir tuo, kad bitutės į kiekvieną avilį suneša po 15–18 kg prekinio medaus. „Pažįstami bitininkai sako: jei iš avilio nepaimi 100 kg medaus, bitininkauti neverta, o mums užtenka to, ką gauname“, – šypsojosi žemaitis.

Investicijos jau atsipirko

Teiberių kaime (Vilkaviškio r.) su vyru Kęstučiu ūkininkaujanti Grita Vitkauskienė nesutinka, kad jų ūkis mažas. 8 ha žemės turintys vilkaviškiečiai augina 70 alpakų, tačiau šiuo metu telikę 54 gyvuliukai, kitus pardavė. Iš pradžių šie žinduoliai Vitkauskus domino kaip egzotiniai, tačiau pradėję ieškoti informacijos suprato, kad alpakų produkcija gana paklausi ir vertinama pasaulyje.

Šešerius metus alpakas auginanti ūkininkė teigė, kad investicijos jau atsipirko, tačiau, kaip ir kiekviename versle, kantriai reikėjo išlaukti tam tikrą laikotarpį. Pagrindinę bandą – 20 patelių ir patinėlį – Vitkauskai parsiskraidino iš Čilės, egzotiškiems gyvuliukams laikyti pastatė fermą.

Tokiam skaičiui alpakų pašarui paruošti visiškai užtenka turimų 8 ha žemės. Jų racioną sudaro smulkus šienas šaltuoju metų laiku, žolė – vasarą, taip pat švarus vanduo ir specialūs papildai.

Vilkaviškiečiai verčiasi ir alpakų veisimu, taip pat parduoda jų vilną. G. Vitkauskienė neslėpė, kad auginti alpakas nėra sudėtinga, problema – rasti, kas nukirps augintines. „Lietuvoje yra tik vienas pripažintas alpakų kirpėjas. Mes samdome žmogų iš kaimyninės Lenkijos, jo paslaugos pigesnės“, – teigė ūkininkė.

Nuo kiekvienos alpakos nukerpama apie 3 kg vilnos. „Tačiau produkcija rūšiuojama, nugaros vilna yra aukščiausios kokybės, o kaklo ar šlaunų priskiriama antrai rūšiai. Vilną perdirbame į siūlus ir juos parduodame. Apdoroti vilną vežame į Plungę, nes ten ne tik sukaršia, bet ir suverpia. Karšykla Prienų rajone mums būtų arčiau, tačiau ten gautume tik dalį reikalingų paslaugų“, – subtilybes atskleidė pašnekovė.

Plėtrai teturi pusę hektaro

Nors Valerija Aleknienė Ignalinos rajone Kazitiškio kaime valdo 11 ha nuosavos žemės, šilauogynas užima tik 2,5 hektaro. „Turiu dar 0,5 ha rezervą, jei ketintume uogyną plėsti, kita nuosavybė – nelabai kam tikusi pieva prie Kazitiškio durpyno“, – taip savo valdas apibūdino ūkininkė.

Žemė – ūkininkės, o uogyno idėja – Vilniuje gyvenančių ir dirbančių jos vaikų. Devynerių metų bendras jų darbo rezultatas – našus prekinis šilauogynas smulkiame ūkyje. „Nors esu solidaus amžiaus, dažnai dar aplenkiu jaunus uogų skynėjus“, – šypsojosi pašnekovė.

V. Aleknienė pasakojo, kad šilauogės derlių duoti pradeda tik penktais metais nuo jų pasodinimo. Pirmasis plotas tesiekė 40 arų, jį moteris įveisė padedama vaikų ir savomis lėšomis. „Dabar jau valdžia atkreipė dėmesį į uogynus ir jų savininkus, praėjusiais metais gavome šiek tiek paramos. Pagrindines pajamas duoda tik 1,5 ha, tačiau derlius šiemet buvo geras, per uogas lapų nesimatė“, – kalbėjo moteris. Garbaus amžiaus ūkininkė patikino, kad tokio ploto nepakaktų, jei augintum javus, o štai šilauogės užtikrina neblogas pajamas.