Matematiškai tikslios Erikos rankinės
Pre­kės ženk­lo „e­ri­ka­hoc“ įkū­rė­ja, 32 me­tų Eri­ka Pa­ulaus­kė jau ge­rai pa­žįs­ta­ma dėl sa­vo ku­ria­mų mi­ni­ma­lis­ti­nio di­zai­no odi­nių ran­ki­nių. Ne­se­niai mo­te­ris pra­dė­jo kur­ti ir bal­dus, kon­kre­čiai val­go­mo­jo sta­lus ir ka­vos sta­liu­kus, ku­riuos taip pat ga­li­ma at­pa­žin­ti iš san­tū­rių li­ni­jų ir ko­ky­biš­kų me­džia­gų. Eko­no­me­tri­jos stu­di­jas bai­gu­si jau­na mo­te­ris juo­kau­ja, kad net kū­ry­bo­je ne­pa­bė­ga nuo sa­vo po­trau­kio ma­te­ma­ti­niam tiks­lu­mui.

Į dizaino pasaulį E. Paulauskė nėrė prieš ketverius metus grįžusi iš beveik metus trukusios darbo komandiruotės į Indonezijos sostinę Džakartą. Ten ji vyko steigti įmonės ISIC. Šios pareigos Erikai buvo patikėtos po sėkmingo vadovavimo „ISIC Lietuva“. Dar būdama Indonezijoje ji kartu su vyru Andriumi įkūrė Balkanų šalyse sėkmingai veikiančią drabužių mainų internetinę platformą „Kominoi“. Dabar ji veikia septyniose šalyse. O prieš ketverius metus moteris sukūrė ir savo prekės ženklą „erikahoc“, pristačiusi minimalistinio stiliaus odines rankines.

Iš gyvenimo Indonezijoje Erika parsivežė įvairialypės patirties. Vertina tai, ką ten teko patirti, nors toli gražu ne viskas ėjosi sklandžiai.

Laikosi minimalizmo stilistikos

Kadangi „Kominoi“ platforma jau sėkmingai veikia ir nereikalauja tiek daug darbo, pagrindinį dėmesį Erika sako skirianti savo prekės ženklui „erikahoc“. Jos vyras – gabus aukšto lygio programuotojas, įsteigė savo bendrovę ir dirba Skandinavijos rinkai su solidžiomis tenykštėmis bendrovėmis ir projektais. „Prieš keletą mėnesių šalia rankinių pradėjau kurti ir baldų dizainą. Tai atėjo labai natūraliai. Kadangi mano prekės ženklo pagrindas yra tam tikros vertybės: natūralios medžiagos, minimalizmas, geometrija, moters saviraiška – tiek jos išvaizda, tiek namų aplinka, – niekada neakcentavau, kad apsiribosiu tik rankinėmis. Man svarbiau buvo turėti vertybių pagrindą ir jau tada kurti kokius nors objektus. Tad niekada nežinau, ką dar kursiu ateityje, minčių turiu įvairių“ – prisipažino pašnekovė.

Anot jos, baldai, kuriuos ėmėsi kurti, atitinka jos stilistiką – paprasta ir griežta geometrija. Jau sumodeliuoti apskritas ir elipsės formos pietų stalai ir kavos staliukai, kuriuos autorė vadina duetais: juos galima varijuoti ir įsigyti po vieną, tačiau Erikos idėja buvo pristatyti juos kartu. Vienas jų didesnis, kitas – mažesnis, elipsės ir apskritimo formos, pagaminti iš stiklo ir medžio, tad abu galima sustatyti į įdomią ir funkcionalią kompoziciją. Tiek kurdama rankines, tiek savo baldų dizainą Erika sąmoningai renkasi tik natūralias ir kokybiškas medžiagas.

„Kiekvienas žmogus turi savą pasirinkimą. Esu visu šimtu procentu už tai, kad Žemė būtų saugojama, vandenynai – švarūs. Dėl to niekada nepirksiu pigios odos iš, tarkim, Bangladešo, nes ten visi chemikalai, naudojami odai išdirbti, pilami tiesiai į upes. Renkantis odą savo rankinėms, man labai svarbu, kaip ji pas mane ateina: kaip gyvūnai buvo auginti, kaip oda buvo apdirbama. Europos Sąjungos reikalavimai tiekėjų sertifikatams yra labai griežti, todėl ir odos kainos daug didesnės nei trečiųjų šalių, kur, galima sakyti, nėra jokio gamtosauginio reguliavimo. Nesivaikau šių pigių dalykų, man labai rūpi, kad žala Žemei būtų kuo mažesnė. Odą perku iš lietuviškų ar gretimų šalių ūkių, kuriais tikrai pasitikiu“, – gyvenimo ir verslo filosofiją dėstė E. Paulauskė.

Ieškojo stalo sau

Erika prisipažino, kad mintis sukurti pietų stalo ir kavos staliukų dizainą kilo įsirengiant savo namus. Patikino, jog interjero dizaino neketina imtis, tačiau ieškodama savo namams stalo suprato, jog neranda, kokio norėtų. Tiesa, vieną tinkamą vis dėlto aptiko, bet jis kainavo tris tūkstančius eurų. „Maniškis – triskart pigesnis, jis natūralios medienos, ilgaamžis, prie jo laisvai susėda šeši žmonės“, – sakė pašnekovė.

Ji pasidžiaugė, kad pirmasis jos verslas, drabužių mainų platforma „Kominoi“, taip pat pamažu auga. Prieš šešerius metus pradėtas projektas išsiplėtė iš Lietuvos į Balkanų šalis, taip pat Vengriją ir Bulgariją. Erika prisipažino, kad baigus ekonometrijos ir verslo vadybos studijas neplanavo imtis veiklos, kuria užsiima dabar.

„Baigusi studijas neilgai dirbau viename banke valiutų kursų analitike. Nors buvo įdomu, bet sunku. Supratau, jog toks darbas ne man: sėdėti aštuonias valandas prie ekranų, kurie transliuoja Volstrito ir vietinio banko informaciją, su telefono rageliu prie ausies – intensyvus ir įdomus darbas, bet man reikia judesio, veiksmo. Tad vėliau kurį laiką dirbau vadybinį darbą, vadovavau „ISIC Lietuva“. Ten dirbti tikrai patiko, buvo ir konkurencijos, ir rinkodaros bei vadybos iššūkių. Kai išvažiavau vadovauti ISIC kūrimui Džakartoje, pradėjau kažkaip kitaip mąstyti“, – šyptelėjo pašnekovė.

Patirtis Indonezijoje

Iš gyvenimo Indonezijoje Erika parsivežė įvairialypės patirties ir ją vertina, nors toli gražu ne viskas ėjosi sklandžiai. Anot jos, kai atsiduri svečioje šalyje, prie kurios papročių reikia taikytis, tai gali tapti nemenku iššūkiu. Andrius paskui žmoną į Indoneziją atvyko po mėnesio, palikęs savo darbus Lietuvoje. „Visai kita kultūra, prisitaikymo procesas gana sudėtingas. Indonezija yra didžiulė salų valstybė ir kiekviena sala – vėl lyg atskira valstybė. Tad kultūrų įvairovė unikali. O sostinė Džakarta yra labai užterštas miestas, kurį keliaujantiems į Indoneziją rekomenduočiau aplenkti“, – tikino Erika.

Lietuvė neatlaikė šio miesto iššūkių ir išėjo iš darbo kiek anksčiau, nei baigėsi sutartis. Tačiau kartu su vyru keletą mėnesių dar keliavo po šią šalį ir gretimas Kombodžą, Singapūrą, Malaiziją, Tailandą. Šypsodamasi prisipažino, jog grįžti į Lietuvą buvo fantastiškai gera. „Grįžome vėlyvą pavasarį, viskas taip gražu, žydi, šilta, švaru, žalia, didelės erdvės, gražūs žmonės aplinkui, puikus susisiekimas“, – to meto įspūdžius prisiminė Erika.

Kadangi drabužių mainų platforma „Kominoi“ jau buvo pradėta kurti dar sutuoktiniams būnant Indonezijoje, grįžę į Lietuvą abu ėmėsi ją toliau plėtoti. Kaip sakė Erika, Lietuvoje ji gavo ir keletą darbo pasiūlymų, tačiau moteriai norėjosi išbandyti ką nors savo. Mokykloje ją domino ne tik matematika, bet ir dailė, tad nutarė leistis į naują sritį. „Tačiau mano matematinis braižas išlieka ir kuriamose kuprinėse, balduose, – teigė pašnekovė. – Manau, kad matematiškumas, geometrija labai akivaizdūs mano kuriamuose produktuose. Paprastai naudoju itin griežtas formas. Jau parengiau keletą naujų rankinių modelių, bandžiau paeksperimentuoti kitomis formomis, tačiau supratau, jog man tai netinka, nepatinka, ne mano. Tad pasilieku prie to, kas sava – išgrynintų linijų, paprastumo. Tikiuosi kovą naujus gaminius jau pristatyti pirkėjams.“