Maistingumo deklaracijų smulkiesiems nebereikia
Nuo šiol smul­kie­ji mais­to pro­duk­tų ga­min­to­jai at­leis­ti nuo ga­lio­ju­sios prie­vo­lės ant mais­to pro­duk­tų pa­kuo­čių, skir­tų vi­daus rin­kai, nu­ro­dy­ti pro­duk­tų mais­tin­gu­mo dek­la­ra­ci­jas.

Šią savaitę įsigaliojo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus Dariaus Remeikos balandžio 23 dienos įsakymas, priimtas atsižvelgiant į bendruosius maisto produktų ženklinimo reikalavimus nustatantį ES dokumentą, kuriame nustatyta, kad kiekviena valstybė narė gali pati nustatyti kai kurias išimtis.

Įsakyme yra numatytos išimtys taikomos nedideliais kiekiais vietinei rinkai tiekiamiems fasuotiems maisto produktams. Jie gali būti tiekiami prekybos ir viešojo maitinimo įmonėms nepateikus maistingumo deklaracijų.

Maisto produktų (įskaitant ir rankų darbo) gamintojai ant produktų pakuočių neprivalo nurodyti maistingumo deklaracijų, jeigu tais produktais prekiaujama prekyvietėje, kuri yra ne toliau kaip už 250 kilometrų nuo gamintojo.

Ši išimtis galioja fiziniams ir juridiniams asmenims, pagaminantiems ir patiekiantiems arba parduodantiems ne daugiau kaip 300 kilogramų ar litrų fasuotų maisto produktų per savaitę arba ne daugiau kaip 15,6 tūkst. kilogramų ar litrų fasuotų maisto produktų per metus – ne daugiau kaip 600 pakuočių fasuotų maisto produktų per savaitę arba ne daugiau kaip 31 200 pakuočių per metus.

Lietuvoje be pakraščių

Fiziniai ir juridiniai asmenys, gaminantys ir tiekiantys maisto produktus (įskaitant ir rankų darbo), ant produktų pakuočių neprivalo nurodyti maistingumo deklaracijų, jeigu tais produktais prekiaujama prekyvietėje, kuri yra ne toliau kaip už 250 kilometrų nuo gamintojo.

„Toks ženklinimo reikalavimų supaprastinimas yra gana reikšmingas palengvinimas smulkiajam verslui. Dėl numatytų išimčių ne tik nereikia maistingumo deklaracijos nurodyti etiketėje, bet ir nelieka didelių išlaidų reikalavusios prievolės atlikti teorinius skaičiavimus ar laboratorinius tyrimus maisto produkto maistingumui įvertinti“, – sakė VMVT vadovas.

Tai turėtų reikšti, kad smulkaus verslininko pagamintais maisto produktais gali būti prekiaujama beveik visoje Lietuvoje.

Kaip „Lietuvos žinioms“ teigė VMVT Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Agnė Kolkaitė, įstatymo reikia laikytis tokio, koks parašytas. Dėl minėto atstumo apribojimo iš Lietuvos rytų pakraščio gamintojai negalėtų bendradarbiauti su vakariečiais, o iš šiaurės pakraščio – su pietiečiais: per ilgas kelias.

Pavyzdžiui, Kintų žvejys jau privalo maistingumo deklaracijomis pažymėti savo rūkytas fasuotas žuvis, jeigu jas parduoda Druskininkuose. Varėniškis su savo miškų uogienėmis arba fasuotais džiovintais grybais be maistingumo deklaracijų tikrai nepasirodys Pasvalio turguje, nes atstumas tarp šių miestų yra 258 kilometrai.

Viskas, išskyrus išimtis

A. Kolkaitės teigimu, įsakymas yra surašytas naudojantis kitų ES valstybių narių patirtimi, kur irgi naudojami panašūs atstumų apribojimai. „Lietuvos teritorija beveik sutelpa į numatytą maksimalų atstumą. Atstumai tarp šalies pakraščių iš tikrųjų šiek tiek didesni, bet įstatymas yra, jį reikia vykdyti“, – pažymėjo ji.

VMVT specialistė teigė, kad tarnybos direktoriaus įsakymu yra numatyti fasuotų maisto produktų, kuriais gali būti prekiaujama be maistingumo deklaracijų, kiekiai, bet nenurodomos maisto produktų rūšys.

Apribojimų gali būti numatyta pagal kitus teisės aktus, pavyzdžiui, reglamentuojančius higienos reikalavimus arba žvejybą vidaus telkiniuose. Antai per dieną leidžiama pagauti iki 150 kilogramų žuvų, o tik tą pačią dieną galima prekiauti nešaldytais greitai gendančiais produktais.

Nuo 2016 metų gruodžio 13 dienos maisto produktų ženklinimo etiketėse privaloma pateikti informaciją apie maisto produkto maistingumą pagal 2011 metų spalio 25 dienos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams. Privalomoje maistingumo deklaracijoje turi būti pateikta informacija apie maisto produkto energinę vertę, riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cukrų, baltymų ir druskos kiekius. Gamintojas papildomai gali nurodyti mononesočiųjų, polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekius, poliolių, krakmolo, skaidulinių medžiagų bei vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius.