Linai Lietuvoje: aukso amžius negrįš, bet ateitis viltinga
Nors ir ne­daug, pa­sta­rai­siais me­tais Lie­tu­vo­je di­dė­jo li­nų plo­tai. Ta­čiau šių au­ga­lų en­tu­zias­tai ir rea­lis­tai ne­abe­jo­jo – an­tro­jo pluoš­ti­nių li­nų auk­so am­žiaus ša­ly­je ne­bus. Tik alie­ji­nių li­nų pers­pek­ty­va švie­ses­nė. Bū­tent juos ša­lies ūki­nin­kai ir įsi­lei­džia į sa­vo lau­kus.

Mokslininkė, linų entuziastė dr. Elvyra Gruzdevienė pažymėjo, kad pluoštiniai linai Lietuvoje buvo auginami iki 2012 metų. „Deja, jų dabar sėjama labai nedaug tik amatų centruose ar kitose vietose, ir tik edukacijai. Nuo 2013 metų, kiek man žinoma, pasėlių deklaracijose likę tik sėmenims auginami linai“, – sakė E. Gruzdevienė.

Jos nuomone, ar linų augintojų daugės, ar deklaracijoje vėl atsiras dvi eilutės „Linai pluoštui“ ir „Linai sėkloms“, priklauso nuo daugelio aplinkybių. „Džiugu, kad vis daugiau žmonių, besirūpinančių savo ir artimųjų sveikata, atranda linų sėmenis ir aliejų. Dėl to ir aliejinių linų plotai didėja – juk ūkininkai šiuo metu yra savotiški verslininkai ir augina tik tai, kas jiems duoda pelną. Matyt, paklausa yra ir nemaža, matyti vis naujų veidų mugėse, vis naujų prekių su linais, jų sėmenimis ir parduotuvėse“, – kalbėjo pašnekovė.

Mokslininkės žodžiais, sėmeninių linų ateitis yra daug šviesesnė nei pluoštinių. Gruodžio 12 dieną Seimo Kaimo reikalų komiteto organizuotoje apskritojo stalo diskusijoje „Ar sugrįš į Lietuvą linai?“ daug dėmesio skirta sėmeninių linų ir jų produktų reklamos galimybėms, kalbėta apie jų aliejaus naudą žmonių ir gyvulių sveikatai. „Tačiau viltingai nuskambėjo ir mintis, kad lino tekstilės gaminių populiarumas vėl kyla. Tad viskas priklauso nuo paklausos ir nuo valstybės valdžios požiūrio į linus. Ir į sėmeninius, ir į pluoštinius“, – teigė E. Gruzdevienė.

Pluoštinius nukonkuravę sėmeniniai linai taip pat puošnūs savo žiedais. / "Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Kone trečdalis pajamų

Kaip rodo statistikos duomenys, linininkystės aukso amžius Lietuvoje buvo tarpukaris. 1924–1927 metais linų pluošto eksportas sudarė 29,3 proc. biudžeto pajamų, o 1939 metais linų plotai Lietuvoje užėmė beveik 100 tūkst. ha plotą.

Šiuo metu linai Lietuvoje yra įrašyti į Mažais plotais auginamų augalų sąrašą ir auginami tik aliejiniai arba sėmeniniai linai.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2015 metais šalies žemdirbiai deklaravo 370,7 ha linų, 2016 metais – 243,7, 2017 metais – 474,4, o pernai – 546,4 ha linų.

Pasak Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės ir agrarinės aplinkosaugos skyriaus vyr. specialisto Lino Vingro, nors linus deklaravusių žemdirbių skaičius pernai, palyginti su 2017 metais, truputį sumažėjo, bendras deklaruotas plotas išaugo. 2017-aisiais auginantys linus deklaravo 86 žemdirbiai, o pernai – 80.

„Lietuvoje auginti pluoštiniai linai buvo trumpo pluošto, o perdirbėjai pageidavo pirkti ilgo pluošto linus. Trumpo pluošto linų realizacijos galimybės buvo prastos, todėl jie nebebuvo auginami. Pastaruosius trejus metus didėjantys deklaruotų linų plotai atspindi augantį sėmeninių linų populiarumą. Ūkininkai patys sprendžia, ar apsimoka jiems auginti linus“, – teigė L. Vingras.

Paskatintų pluošto poreikis

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktoriaus pavaduotoja eksperimentinei plėtrai Roma Semaškienė pažymėjo: nors plotai labai nedideli, tačiau Valstybinės augalininkystės tarnybos interneto puslapyje pateikta informacija apie Lietuvos sąlygomis tinkamas auginti 9 pluoštinių linų veisles (iš jų 5 išvestos Lietuvos selekcininkų) bei 3 sėmeninių linų veisles (visos trys yra LAMMC Upytės filiale išvestos veislės). „Sąlygos linams auginti būtų, bet turėtų būti ir poreikis, kurį diktuoja rinka. Linų auginimas turėtų būti pelningas, o tam reikalingas garantuotas supirkimas, optimali kaina“, – pritarė R. Semaškienė.

LAMMC Žolių selekcijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Vilma Kemešytė pabrėžė dar vieną aspektą. „Linams nuimti reikalinga speciali technika. Nors kulti galima ir paprastais kombainais (galiu patvirtinti ir iš savo patirties), bet stiebo dalys bekuliant tampa pakulomis, taip apsivelia ir gadinamos detalės. Sunkiai suyra stiebas, jį reikia susmulkinti, o tai vėlgi sudėtinga, nes smulkinant gaunasi pakulos“, – aiškino mokslo darbuotoja.

V. Kemešytės žodžiais, pastaraisiais metais linų vietą užima kanapės, nes susidomėjimas šiais augalais didėja. „O pluoštiniai linai vargiai sugrįš dideliais plotais į laukus. Aliejinių linų turėtume matyti vis dažniau. Viskas priklausys nuo to, ar atsiras perdirbimas“, – sakė LAMMC atstovė.

Neišnaudota galimybė – praturtinti pašarus

Vienas iš nedaugelio linų auginimo entuziastų Bronislavas Vošteris yra įsitikinęs, kad aliejiniai linai Lietuvoje turi perspektyvą. Bagaslaviškio (Širvintų r.) ūkininko nuomone, linų sėmenų išspaudos galėtų būti plačiau naudojamos praturtinant paukščių ir gyvūnų pašarus. „Linų sėmenys turi daug mineralų, vitaminų, nesočiųjų rūgščių. Dabar Lietuvoje gaminamas pienas ir mėsa su padidintu omega-6 skaičiumi, tai skatina tam tikrų ligų atsiradimą ir vystymąsi. O štai linų sėmenys yra turtingi omega-3 riebalų rūgščių, kurios organizmui yra labai naudingos, ir galėtų reikalus pataisyti“, – sakė B. Vošteris.

Mažesnių paukščių ūkio savininkai, pasak linų auginimo entuziasto, linų sėmenų išspaudų maišo į lesalus, o sportinių žirgų laikytojai savo augintiniams duoda sėmenų aliejaus. „Anykščių rajone veislinių kalakutų fermą turintis Vladislovas Tamošiūnas nuolat iš manęs perka išspaudų“, – tvirtino Bagaslaviškio ūkininkas. Naudos išspausti galima ir iš aliejinių linų stiebelių, juos naudojant kurui gaminti.

Širvintų rajone jis sėdavo apie 70 ha aliejinių linų, o šiemet augino vos 15 hektarų. B. Vošterio žodžiais, viską lemia paklausa: „Anksčiau turėjau užsakovą, kuris sėmenų aliejuje mirkydavo pabėgius, didelius kiekius produkto užsisakydavo veterinarijos vaistinės, žmonės pačius sėmenis ar jų aliejų pirkdavo maistui. Dabar tai menkas verslas, iš jo nepragyvensi, bet buvau ir tebesu linų entuziastas. Nors koją kiša kitų šalių – Rusijos, Kazachstano ir Ukrainos – aliejinių sėmenų augintojai, tikiu, kad šių augalų plotai Lietuvoje plėsis“, – dėstė pašnekovas.

E. Gruzdevienė įsitikinusi: jei būtų aktyviau reklamuojama ir rastųsi superkančių linų sėmenis eksportui – augintojų atsirastų. „Juk sėmeniniai linai galėtų būti puiki sėjomainos grandis augalininkystės ūkiuose. Juos galima sėti į tą patį lauką po 4 metų“, – teigė mokslininkė.

Jos nuomone, vien Lietuvoje parduodant sėmenis ar iš jų spaustą aliejų, linų plotai tikrai nedaug didės. „Sėmenų aliejus yra labai naudingas sveikatai produktas, tačiau turi ribotą tinkamumo vartoti laiką – jo sudėtyje esančios polinesočiosios riebalų rūgštys, gavusios deguonies, greitai oksiduojasi, tokio aliejaus gydomoji ir maistinė vertė sumenksta, tačiau jis tinka pramoniniam naudojimui – lakams, dažams, impregnantams, linoleumui“, – panaudojimo galimybes vardijo pašnekovė.

Prancūzų nenukonkuruosime

Iš keturių pirminio linų perdirbimo fabrikų Lietuvoje šiuo metu telikęs vienas, žemės ūkio kooperatyvas „Jurbarko linų verslas“. Tačiau ir ši įmonė perdirbimu nebeužsiima. „Turime visą įrangą. Kol kas nieko neardome ir nepardavinėjame. Tiesiog nebedirbame. Nedaug vilčių, kad linų verslas atgims, bet sunaikinti tai, kas daug metų buvo kurta, nelengva“, – prieš kurį laiką sakė kooperatyvo direktorė Birutė Vasiliauskienė.

Kauno rajone, Garliavos pašonėje, veikiančios linų perdirbimo bendrovės „Linolitas“ direktorė Saulė Motiejūnienė nemano, kad šalies ūkininkai vėl grįš prie pluoštinių linų auginimo. „Įstojus į ES ūkininkai pamažu atsisakė auginti šią kultūrą, nes sumažėjo subsidijos, taip linai ir išnyko iš Lietuvos laukų“, – prisiminė S. Motiejūnienė.

Jei atsitiktų stebuklas, ir ūkininkai vėl imtų auginti pluoštinius linus, „Linolitas“, pasak bendrovės direktorės, galėtų atlikti antrinį jų perdirbimą: šukuoti ilgą linų pluoštą, trumpą – šukuoti, valyti, karpyti, presuoti ir kt. „Mes turėtume gauti linų pluoštą po pirminio perdirbimo, todėl pirmiausia Lietuvoje turėtų atsirasti pirminio perdirbimo fabrikas ar susikooperavę linų augintojai įsigyti šiaudelių perdirbimo liniją. Tačiau mus domina tik dideli kiekiai ir kokybiškas pluoštas, „Linolitą“ tenkina, jei gauname 20 tonų tos pačios rūšies, vienodo atspalvio ir stiprumo pluošto. Neužtektų, jei Lietuvoje būtų sėjama du, dešimt ar šimtas hektarų. Prancūzijos ūkininkai augina po 20 tūkst. ha linų. Neįsivaizduoju, kiek laiko reikėtų mūsų šalyje linų pramonei atkurti“, – savo pastebėjimais dalijosi S. Motiejūnienė.

Ji, kaip ir Kauno tekstilės iš lino gamintojos „Klasikinė tekstilė“ bendraturtis Rimantas Baumilas, akcentavo ir klimatines sąlygas. „Linai – tai ne vasariniai kviečiai, nuo sėjos iki pluošto gavimo praeina metai. Be to, šiai kultūrai auginti reikalingi plotai – kitais metais toje pačioje vietoje linų sėti negali, nes jie nualina žemę. Auginti linus gali tik stambūs ir turtingi ūkiai“, – įsitikinęs R. Baumilas.

Jo nuomone, linams klimatas Lietuvoje yra mažiau tinkamas nei, tarkime, Prancūzijoje. Čia jau gali sėti kovo mėnesį, o rauti – liepą, kai pats orų gražumas. Nurovus, dar reikia paguldyti lauke, kad lietus nulytų, kad augalas patamsėtų, apirtų luobelė, atsivertų pluoštas. „Lietuvoje dar gegužės pradžioje būna šalnų, dirvoje sėklytė gali tapti negyvybinga. Linui užaugti reikia keturių mėnesių, o rugsėjį dažniausiai merkia lietūs ir supūdo stiebelius. Mokslininkai atranda veislių, kurios yra atsparios atšiauriam klimatui, tačiau augalai būna labiau sumedėję, turi mažiau pluošto, jis ne toks švelnus“, – verslininkas nesižavėjo lietuviška žaliava.

Lietuvoje yra ir daugiau įmonių, gamyboje naudojančių lino pluoštą. Jonavos audimo fabrikas „A Grupė“ iš senolių perimtą lietuvišką lino audimo būdą pritaikė prie šių dienų reikalavimų bei technologijų ir audžia lininius, pusiau lininius audinius, iš jų gamina produkciją voniai ir pirčiai, namų tekstilės gaminius.

Panevėžio rajone bendrovė „Pluošto linija“, dirbanti su lino tekstilės prekės ženklu „EcoLinum“, vienintelė Lietuvoje rankomis gamina lininius kilimus. Rekonstruotose dvaro arklidėse Staniūnų kaime vyksta visas kilimų gamybos procesas – nuo siūlų vyniojimo, audimo taftingo būdu iki kirpimo, poliravimo, apsiuvimo, supakavimo bei pardavimo. Panevėžiečiai, nusipirkę lino žaliavos Europoje, ją perdirba Kinijoje – prieš dešimtmetį įmonė investavo į audimo cechą Kinijoje. Čia pagaminti verpalai ir audiniai atkeliauja į Panevėžį.