Lietuvių startuolis žada revoliuciją elektroninėje prekyboje
Ar ka­da nors nu­si­žiū­rė­ję daik­tą lau­žė­te gal­vą, kaip ką nors pa­na­šaus ras­ti tarp pre­kių in­ter­ne­ti­nių par­duo­tu­vių pla­ty­bė­se? Ar kir­bė­jo pra­ei­vio pa­klaus­ti, kur šis pir­ko jums pa­ti­ku­sį dra­bu­žį ar­ba ran­ki­nę? Gal sva­jo­jo­te par­duo­tu­vė­je ras­ti to­bu­lą, vi­siš­kai jū­sų įsi­vaiz­da­vi­mą ati­tin­kan­čią pre­kę? Lie­tu­vių star­tuo­lis su­kū­rė in­ter­ne­ti­nės pa­ieš­kos va­rik­lį, ku­ris leis ras­ti bet ką.

„Vis­kas pra­si­dė­jo, kaip ang­lai pa­sa­ky­tų, nuo „as­me­ni­nio skaus­mo“ (angl. per­so­nal pain). Įsi­gi­jau bu­tą, jį rei­kė­jo aps­ta­ty­ti bal­dais, o vie­na­me žur­na­lų pa­ma­čiau so­fą, ku­ri man la­bai tik­tų sve­tai­nė­je. Tris mė­ne­sius ban­džiau ieš­ko­ti šio bal­do, bet ne­sėk­min­gai. Pa­aiš­kė­jo, kad in­ter­ne­te ras­ti daik­tą pa­gal vaiz­dą, net ir tu­rint nuo­trau­ką, ga­na keb­lu, o jos ne­tu­rint – dar su­dė­tin­giau, nes žo­džiais su­nku nu­sa­ky­ti tai, ką ma­to­me. Be to, tą pa­tį daik­tą kiek­vie­nas žmo­gus api­bū­di­na skir­tin­gai. Taip ir ki­lo min­tis tu­rin­tie­siems fan­ta­zi­ją su­kur­ti pa­ieš­kos va­rik­lį, ku­ris iš­spręs­tų šią prob­le­mą“, – LŽ pa­sa­ko­jo bend­ro­vės „Ga­se­fis“ va­do­vas Pra­nas Ja­per­tas.

Dėl sa­vo idė­jos kū­rė­jas at­si­sa­kė sta­bi­laus pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nio ir dve­jus me­tus ver­tė­si vien iš san­tau­pų. Ta­čiau pa­stan­gos ne­nuė­jo per­niek: jau ne­tru­kus var­to­to­jams bus pri­sta­ty­tas nau­jas pa­ieš­kos va­rik­lis ga­se­fi.com, ku­ris leis pa­gal nuo­trau­ką ar žmo­gaus įsi­vaiz­da­vi­mą Eu­ro­pos in­ter­ne­ti­nė­se par­duo­tu­vė­se ras­ti ket­vir­tį mi­li­jo­no skir­tin­gų ba­tų mo­de­lių. Jei pra­džia bus sėk­min­ga, pre­kių asor­ti­men­tą ir jų ka­te­go­ri­jų pa­ieš­kas ža­da­ma plės­ti.

– Pa­ieš­ka pa­gal vaiz­dą nė­ra vi­siš­kai nau­jas da­ly­kas in­ter­ne­to pla­ty­bė­se. Kuo jū­sų su­ma­ny­mas ski­ria­si nuo ki­tų?

– Svar­biau­sias skir­tu­mas, kad daik­tą iden­ti­fi­kuo­ja­me pa­gal tūks­tan­čius įvai­rių at­ri­bu­tų, to­dėl pa­tei­kia­mi ge­res­ni pa­ieš­kos re­zul­ta­tai. Rin­ko­je yra iki 10 mo­bi­lių­jų prog­ra­mė­lių, ku­rios pa­gal var­to­to­jo duo­tą nuo­trau­ką ban­do ras­ti daik­tą in­ter­ne­te. Bet šios prog­ra­mė­lės ieš­ko vien pa­gal vaiz­di­nį pa­na­šu­mą ir „sup­ran­ta“ la­bai ma­žai at­ri­bu­tų. Tar­ki­me, jei nu­fo­tog­ra­fuo­si ba­tą, „Goog­le“ at­pa­žins, jog tai ba­tas, gal dar nu­sta­tys, kad jis – san­da­las ar sport­ba­tis, bet ir vis­kas. Tuo me­tu mū­sų prog­ra­mė­lė at­pa­žįs­ta ba­to kul­no ti­pą, jo aukš­tį, dir­že­lį, už­trauk­tu­ką ir pan. – to­kių de­ta­lių yra tūks­tan­čiai.

Ga­li­ma daik­to ieš­ko­ti ir pa­gal rak­ta­žo­džius, ta­čiau tai ir­gi keb­lu. Mat pra­dė­ję pa­ieš­ką pa­gal nuo­trau­ką žmo­nės la­bai re­tai su­sto­ja ra­dę tai, ko pa­gei­dau­ja, – pa­vyz­džiui, no­ri to­kių pat ba­te­lių, bet ki­tos spal­vos ar­ba ki­to­kiu kul­niu­ku. Mū­sų va­rik­lis lei­džia mo­di­fi­kuo­ti pro­duk­tą – keis­ti tūks­tan­čius ele­men­tų. Pe­lės pa­spau­di­mu žmo­gus pa­išo, ko no­ri, ir va­rik­lis tai ran­da in­ter­ne­te. Įsi­vaiz­duo­ki­te, pra­si­lenk­da­ma gat­vė­je pa­ma­to­te mer­gi­ną, ku­ri tu­ri jums pa­tin­kan­čią ran­ki­nę. Įsi­dė­mi­te, kaip ta ran­ki­nė at­ro­do, ir per mū­sų pa­ieš­kos va­rik­lį ga­li­te ją ras­ti in­ter­ne­to par­duo­tu­vė­je.

Pranas Japertas / Alinos Ožič nuotrauka

– Va­di­na­si, nuo­trau­kos nė ne­rei­kia? Ga­li­ma ieš­ko­ti daik­to iš at­min­ties ar­ba fan­ta­zuo­ti, kaip jis tu­rė­tų at­ro­dy­ti?

– Taip. Sa­vo pro­duk­tą va­di­na­me „paieš­kos va­rik­liu“. Ki­ta ver­tus, jį jau rei­kė­tų pri­sta­ty­ti kaip „kū­ri­mo va­rik­lį“ – juk var­to­to­jas su­si­ku­ria daik­tą. Su­rin­kus rak­ti­nius žo­džius, pa­vyz­džiui, „san­da­las“ ar „aukš­ta­kul­nis“, va­rik­lis pa­tei­kia šab­lo­nus, ku­riuos ga­li­ma mo­di­fi­kuo­ti. Tai su­tei­kia var­to­to­jui la­bai stip­rią emo­ci­ją. Žmo­gus su­si­ku­ria ką no­ri, ir mes tai ran­da­me.

Pa­ieš­kos va­rik­lį „pa­lei­si­me“ Eu­ro­po­je – pra­dė­si­me nuo Lie­tu­vos ir ei­si­me į ki­tas rin­kas. Prie jo bus ga­li­ma pri­si­jung­ti iš bet kur. Kon­cen­truo­ja­mės į eu­ro­pie­tiš­kas po­pu­lia­rias par­duo­tu­ves, pa­vyz­džiui, „Za­lan­do“, YOOX, „Sa­ren­za“, ASOS – jų pro­duk­tus pir­miau­sia su­ke­lia­me į duo­me­nų ba­zę. Jo­je yra ket­vir­tis mi­li­jo­no skir­tin­gų mo­de­lių ba­tų, o iš vi­so in­ter­ne­te – po­ra mi­li­jo­nų. Per pus­me­tį, ma­nau, tu­rė­tu­me juos vi­sus su­kel­ti. Pra­de­da­me nuo ba­tų, bet toks pa­ieš­kos va­rik­lis tin­ka ir dra­bu­žiams, bal­dams, na­mų de­ko­ro ele­men­tams ieš­ko­ti – są­ra­šas ti­krai il­gas.

Mū­sų vers­lo plė­trai, pa­vyz­džiui, į JAV, rei­kia di­de­lio rin­ko­da­ros biu­dže­to. Tai­gi kol kas su­si­lai­ko­me, ta­čiau plė­tros pla­ną, be abe­jo, tu­ri­me. Aiš­ku, ri­zi­ka, jog at­si­ras kon­ku­ren­tų, iš­lie­ka. Pra­na­šu­mas yra tai, kad į šį pro­duk­tą bū­ti­na ne­ma­žai įdė­ti – toks va­rik­lio kaip mū­sų vien tech­no­lo­gi­jos rei­ka­lau­ja 100 tūkst. eu­rų in­ves­ti­ci­jų. Kal­ba­mės ir su po­ten­cia­liais Lie­tu­vos in­ves­tuo­to­jais, ir su už­sie­nio fon­dais.

– Eu­ros­ta­to duo­me­ni­mis, pa­gal per­kan­čių­jų in­ter­ne­tu da­lį Lie­tu­va at­si­lie­ka. Gal mū­sų rin­ko­je pa­siek­ti di­džiau­sią efek­tą nau­do­jan­tis nau­ja pre­kių pa­ieš­kos prog­ra­mė­le yra su­nkiau?

– Vien šios rin­kos ti­krai ne­už­teks. Ta­čiau seg­men­tas, į ku­rį tai­ko­mės Lie­tu­vo­je, yra ak­ty­vus in­ter­ne­to var­to­to­jas. Ši rin­ka ga­li par­ody­ti, kad pir­kė­jai nau­jo­vę pri­ima tei­gia­mai, tai jiems įdo­mu ir nau­din­ga.

– To­kios pa­ieš­kos prog­ra­mė­lės tur­būt itin ver­tin­gos in­ter­ne­ti­nėms par­duo­tu­vėms, kaip dar vie­nas bū­das var­to­to­jams jas pa­siek­ti. Ar su­lau­kia­te jų pa­siū­ly­mų bend­ra­dar­biau­ti?

– Ban­do­me kal­bė­tis. Aki­vaiz­du, kad esa­me nau­din­gi toms par­duo­tu­vėms. Vers­lo mo­de­lis la­bai pa­pras­tas: tar­ki­me, var­to­to­jas per mū­sų pa­ieš­kos va­rik­lį ra­do ba­tus ir nu­spren­dė juos pirk­ti. Žmo­gus nu­krei­pia­mas į e. par­duo­tu­vę, ir jei ba­tus nu­si­per­ka, pre­ky­bi­nin­kas mums mo­ka už tai, kad at­ve­dė­me klien­tą. To­kio­je rin­ko­da­ros sis­te­mo­je da­ly­vau­ja vi­si di­die­ji pre­ky­bi­nin­kai. Šiuo me­tu taip daž­niau­siai ver­čia­si ma­dos tink­la­raš­ti­nin­kai, ku­rie ap­ra­šo pro­duk­tus ir de­da nuo­ro­das į e. par­duo­tu­ves.

Be to, ma­no­me, kad kei­čia­me žmo­nių įpro­čius ir po­rei­kius. Gal anks­čiau jiems rei­kė­jo tri­jų po­rų ba­tų per me­tus, o šis at­ra­di­mo ir kū­ri­mo džiaugs­mas ga­li pa­ska­tin­ti nu­si­pirk­ti ir še­šias po­ras. Mo­te­rys, ku­rios „pa­žai­džia“ su šiuo va­rik­liu, su­pran­ta, kiek daug yra nuo­sta­bių ir įvai­rių ba­tų. Kai ku­rios pri­si­pa­žįs­ta, kad pirk­tų ba­tus kas an­trą die­ną, jei tik ga­lė­tų.

– Re­gis, dau­giau orien­tuo­ja­tės į mo­te­riš­ką au­di­to­ri­ją?

– Kol kas esa­me su­ba­lan­suo­ti mo­te­rims, bet, ma­nau, ir vy­rai ko nors ieš­kos – juk pa­ieš­kos va­rik­lis ran­da ir vy­riš­kų ba­tų. Ne­se­niai pri­sta­ti­nė­jau pro­duk­tą po­ten­cia­liam in­ves­tuo­to­jui. Jis man sa­ko: „Ne­jau­čiu to skaus­mo (kai ne­ran­di no­ri­mo daik­to – red.).“ Ta­čiau po po­ros die­nų pa­skam­bi­no ir pa­pa­sa­ko­jo, kad grį­žęs na­mo at­si­ver­tė žur­na­lą „Har­ley-Da­vid­son“ ir pa­ma­tė mo­to­cik­lą, tu­rin­tį ne­rea­lius dus­lin­tu­vus, – no­ri, bet ne­ran­da, kur nu­si­pirk­ti. Tai­gi ir šis žmo­gus pa­ty­rė tą „skaus­mą“, kai trokš­ti ką nors su­ras­ti, ta­čiau ne­tu­ri žo­džių tai api­bū­din­ti ir ne­ran­di.

– Ar ma­no­te, kad su­kel­si­te re­vo­liu­ci­ją in­ter­ne­ti­nės pre­ky­bos rin­ko­je?

– Star­tuo­lių veik­la pa­si­žy­mi tuo, kad tarp su­kur­to nuo­sta­baus da­ly­ko ir už­da­ry­mo yra la­bai ne­di­de­lis žings­nis – ga­li už­tek­ti vie­no dvie­jų mė­ne­sių ar po­ros blo­gų spren­di­mų. Vis dėl­to, ma­nau, da­ro­me šį tą nau­ja ir vi­siš­kai ki­ta. To­kio va­rik­lio idė­ja ma­no gal­vo­je vi­rė la­bai il­gai. De­ja, ne­bu­vo tin­ka­mų ap­lin­ky­bių jai įgy­ven­din­ti. Rei­kė­jo pa­si­ryž­ti mes­ti pa­to­gų gy­ve­ni­mą, tap­ti star­tuo­liu ir po­rą me­tų gy­ven­ti iš san­tau­pų. Idė­jai maž­daug 8 me­tai. Prieš 2 me­tus pri­ėmiau spren­di­mą im­tis šios min­ties ir įstei­giau įmo­nę. Gal pu­sę me­tų kel­da­vau­si 6 val. ry­to, ei­da­vau į iš­si­nuo­mo­tą kam­ba­rė­lį ir iki 10 val. su pa­gal­bi­nin­ku dirb­da­vau prie šio pro­jek­to. Pa­skui ke­liau­da­vau į sa­vo „nor­ma­lų dar­bą“ ir dirb­da­vau vi­są dar­bo die­ną. Ga­liau­siai prieš me­tus me­čiau aną dar­bą ir su­si­tel­kiau vien į šį pro­jek­tą. Ku­rį lai­ką dir­bo­me dvie­se, o maž­daug prieš 8 mė­ne­sius su­si­bū­rė ko­man­da. Jei prieš 8 me­tus bū­čiau tu­rė­jęs lė­šų, bū­tu­me pa­da­rę re­vo­liu­ci­ją. Tuo me­tu rin­ko­je ne­bu­vo nie­ko pa­na­šaus, net ju­dė­ji­mo šia link­me.

Jei­gu da­bar mums vis dėl­to ne­pa­vyks, liks kar­tė­lis. Bet jis bū­tų di­des­nis, jei iš­vis ne­bū­čiau ban­dęs. Kar­tais gai­li­mės ne to, ką pa­da­rė­me, o ko ne­pa­da­rė­me. Ga­lė­siu bū­ti ra­mus, kad pa­ban­džiau.