Lietuvių kuriami vaikų ugdymo žaidimai užkariauja pasaulį
Spar­čiai to­bu­lė­jant tech­no­lo­gi­joms, jos ima apim­ti vis dau­giau mū­sų gy­ve­ni­mo sri­čių. Šian­dien jau ma­žai ką ste­bi­na vai­kų ge­bė­ji­mas nau­do­tis iš­ma­niai­siais įren­gi­niais. Juo­se ma­žy­liai ga­li ne tik žiū­rė­ti ani­ma­ci­ją, bet ir mo­ky­tis in­te­rak­ty­viai pa­žin­ti pa­sau­lį.

Pers­pek­ty­vią edu­ka­ci­nių žai­di­mų, skir­tų ma­žie­siems, kū­ri­mo sri­tį at­ra­dę lie­tu­viai „Pe­piP­lay“ yra ži­no­mi vi­sa­me pa­sau­ly­je, o jų su­kur­tas prog­ra­mė­les nau­do­ja mi­li­jo­nai var­to­to­jų. Apie tech­no­lo­gi­jų pa­gal­bą ug­dant vai­kus kal­bė­jo­me su vie­nu iš kom­pa­ni­jos įkū­rė­jų Adu Griš­ke­vi­čiu­mi.

Idė­jos gimimas

„Pe­piP­lay“ sa­vo veik­lą pra­dė­jo prieš dau­giau nei pen­ke­rius me­tus. Tuo me­tu prog­ra­mė­lių, skir­tų ma­ža­me­čiams vai­kams, pa­sau­li­nė rin­ka dar bu­vo ga­na ne­di­de­lė. Nors Lie­tu­vo­je jau ku­ris lai­kas vei­kė „App­le“ ir „And­roid“ įren­gi­niams skir­tų prog­ra­mė­lių par­duo­tu­vės, ta­čiau pa­tys iš­ma­nie­ji prie­tai­sai dar ne­užė­mė to­kios svar­bios vie­tos mū­sų gy­ve­ni­me.

„Vie­ną die­ną nu­ėjo­me į sve­čius pas drau­gus, ku­rie tu­rė­jo pa­na­šaus am­žiaus vai­kus. Drau­gai bu­vo grį­žę iš JAV. Ma­tė­me, kaip žai­džia jų vai­kas, ir ma­ne, kaip skait­me­ni­nės me­di­jos spe­cia­lis­tą, su­do­mi­no, kad 2 me­tų vai­kas, ne­ga­lin­tis dirb­ti kom­piu­te­riu, pui­kiau­siai val­do plan­še­tę“, – įkvė­pi­mo is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja A. Griš­ke­vi­čius.

Vai­kas pra­džio­je pa­žįs­ta pa­sau­lį per lie­ti­mą, sko­nį, tik pa­skui iš­moks­ta kal­bė­ti, tai reiš­kia, jog plan­še­tė yra la­bai ge­ra pa­sau­lio pa­ži­ni­mo prie­mo­nė.

Tuo­met A. Griš­ke­vi­čius jau bu­vo su­kau­pęs virš 15 me­tų dar­bo pa­tir­ties skait­me­ni­nės rin­ko­da­ros, rek­la­mos ir me­di­jų sri­ty­je. Pa­na­šaus ly­gio žai­di­mai tuo me­tu ne­bu­vo nau­jo­vė, jų bu­vo ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­te. Ypa­tin­gas bu­vo pats jų pri­tai­ky­mas – nau­do­ti plan­še­ti­nia­me kom­piu­te­ry­je, ku­rį pui­kiai su­ge­ba val­dy­ti ir ma­žas vai­kas. „Vai­kas pra­džio­je pa­žįs­ta pa­sau­lį per lie­ti­mą, sko­nį, tik pa­skui iš­moks­ta kal­bė­ti, tai reiš­kia, jog plan­še­tė yra la­bai ge­ra pa­sau­lio pa­ži­ni­mo prie­mo­nė“, – tei­gia A. Griš­ke­vi­čius.

Vai­kų ir su­au­gu­sių­jų žai­di­mai iš tie­sų skir­tin­gi. „6–7 me­tų am­žiaus vai­kų mąs­ty­me įvyks­ta lū­žis, jie ima mąs­ty­ti kaip su­au­gu­sie­ji – jiems rei­kia iš­šū­kių, re­zul­ta­tų, kon­ku­ren­ci­jos ir pa­na­šiai. O vai­kus šie da­ly­kai kar­tais net at­stu­mia, to­dėl žai­di­mo kū­ri­mas yra vi­sai ki­toks“, – apie dar­bo su­bti­ly­bes pa­sa­ko­ja A. Griš­ke­vi­čius.

Sū­nus – pir­ma­sis bandytojas

Po įkvė­pi­mą su­tei­ku­sio su­si­ti­ki­mo A. Griš­ke­vi­čius su žmo­na daug dis­ku­ta­vo apie idė­ją kur­ti edu­ka­ci­nius žai­di­mus ma­žy­liams. „Mes tu­ri­me vai­ką, pa­ma­čiau, jog čia ga­li­ma daug esk­pe­ri­men­tuo­ti ir pa­ma­niau, kad ga­li pa­vyk­ti. Ta­da be­li­ko su­gal­vo­ti pla­ną ir stra­te­gi­ją, nuo ko pra­dė­si­me“, – sa­ko jis.

At­li­kęs ty­ri­mą in­ter­ne­te, spe­cia­lis­tas su­pra­to, kad ši sri­tis itin pers­pek­ty­vi, to­dėl ga­na grei­tai bu­vo su­dė­lio­tas vers­lo pla­nas, nu­ma­ty­ti pra­di­niai fi­nan­sai, veik­los gra­fi­kas ke­le­riems me­tams į prie­kį.

Pir­muo­ju sėk­mės ro­dik­liu bū­da­vo žai­džian­čių vai­kų įsi­trau­ki­mas, šyp­se­nos ir smal­su­mu ži­ban­čios akys.

Kaip tei­gia pa­šne­ko­vas, prieš 5 me­tus di­džio­ji da­lis prog­ra­mė­lių, skir­tų vai­kų edu­ka­ci­jai, pri­klau­sė di­džio­sioms kny­gų lei­dyk­loms. Lei­dė­jai pa­pras­čiau­siai kon­ver­tuo­da­vo sa­vo kny­gų tu­ri­nį ir pa­vers­da­vo jį in­te­rak­ty­viu. Kon­ku­ren­ci­ja su di­de­lius fi­nan­si­nius iš­tek­lius tu­rin­čio­mis įmo­nė­mis bū­tų bu­vu­si su­nki. Be to, kar­tais sma­giau skai­ty­ti po­pie­ri­nę kny­gą bei la­biau iš­nau­do­ti iš­ma­nių­jų įren­gi­nių in­te­rak­ci­jos sa­vy­bes.

Vie­nas pir­mų­jų nau­jų žai­di­mų ban­dy­to­jų bu­vo A. Griš­ke­vi­čiaus sū­nus Pe­tras. Ma­ža­me­čiams vai­kams dar ne­leng­va tiks­liai su­for­mu­luo­ti, kas nau­ja­me žai­di­me jiems pa­tin­ka, o ką dar rei­kė­tų to­bu­lin­ti. To­dėl pir­muo­ju sėk­mės ro­dik­liu bū­da­vo žai­džian­čių vai­kų įsi­trau­ki­mas, šyp­se­nos ir smal­su­mu ži­ban­čios akys.

Sėk­mė ir tė­vų padėkos

Vos iš­leis­ta pir­mo­ji prog­ra­mė­lė „Pe­pi Bath“ su­lau­kė mil­ži­niš­ko po­pu­lia­ru­mo. Šian­dien vien šį žai­di­mą yra par­si­siun­tę ke­li mi­li­jo­nai var­to­to­jų vi­sa­me pa­sau­ly­je. Anot A. Griš­ke­vi­čiaus, to­kios gan ne­ti­kė­tos sėk­mės prie­žas­tys yra ke­lios:

Pir­miau­siai, prieš 3 me­tus pa­leis­ta prog­ra­mė­lė pa­si­ro­dė itin tin­ka­mu lai­ku, kai su­si­do­mė­ji­mas edu­ka­ci­niais žai­di­mais vai­kams iš­ma­niuo­siuo­se įren­gi­niuo­se spar­čiai au­go, o kon­ku­ren­ci­ja ne­bu­vo la­bai di­de­lė.

Šian­dien „Pe­piP­lay“ kom­pa­ni­ja jau yra iš­lei­du­si 7 skir­tin­gus edu­ka­ci­nius žai­di­mus bei ke­lias mo­di­fi­ka­ci­jas, ku­rių bend­ras par­si­siun­ti­mų skai­čius sie­kia ke­le­tą mi­li­jo­nų.

An­tra, žai­di­mo te­ma yra ak­tua­li dau­gy­bei tė­ve­lių. „Pe­pi Bath“ žai­di­me vai­kas mo­ko­si at­lik­ti įvai­rias su as­me­ni­ne hi­gie­na su­si­ju­sias už­duo­tis, o tai svar­bu vi­so­se pa­sau­lio ša­ly­se. Kai ku­rio­se kul­tū­ro­se hi­gie­nos uži­ma­ma ypa­tin­ga reikš­mė lė­mė kū­rė­jams ne­ti­kė­tą pa­si­se­ki­mą.

„A­ra­bų ša­ly­se jau pir­mą die­ną bu­vo toks spro­gi­mas, tik ne­sup­ra­to­me, ko­dėl. Iš tė­vų daug su­lauk­da­vo­me laiš­kų, kad šis žai­di­mas pa­dė­jo jiems iš­spręs­ti kai ku­rias vai­kų hi­gie­nos prob­le­mas“, – sa­ko A. Griš­ke­vi­čius. Šian­dien „Pe­piP­lay“ kom­pa­ni­ja jau yra iš­lei­du­si 7 skir­tin­gus edu­ka­ci­nius žai­di­mus bei ke­lias mo­di­fi­ka­ci­jas, ku­rių bend­ras par­si­siun­ti­mų skai­čius sie­kia ke­le­tą mi­li­jo­nų.

Adas Griškevičius su žmona ir verslo partnere Indre Selenyte / Asmeninio archyvo nuotrauka

Etiš­ka reklama

„Pe­piP­lay“ ko­lek­ty­vas lai­ko­si griež­tų eti­kos tai­syk­lių rek­la­mos sri­ty­je. In­ter­ne­ti­nės prog­ra­mė­lių par­duo­tu­vės pil­nos ne­mo­ka­mų žai­di­mų su­au­gu­siems, o di­džio­ji da­lis skir­tų vai­kams yra mo­ka­mos. Anot A. Griš­ke­vi­čius, taip yra to­dėl, kad ne­ma­žai prog­ra­mė­lių kū­rė­jų vai­kams są­mo­nin­gai ne­nau­do­ja rek­la­mos, ku­rią ga­lė­tų ma­ty­ti ma­ža­me­čiai. Tuo tar­pu su­au­gu­sie­ji, žai­džian­tys ne­mo­ka­mus žai­di­mus, ga­na grei­tai „už­si­ka­bi­na“ ir su­tin­ka mo­kė­ti už pa­pil­do­mas funk­ci­jas ar­ba są­mo­nin­gai spus­te­lė­ti rek­la­mi­nes nuo­ro­das.

Vis tik, kai ku­rio­se ša­ly­se toks pri­nci­pas ne­vei­kia. Kar­tais ne­tur­tin­gų ša­lių var­to­to­jai pra­šo, jog žai­di­mai bū­tų prie­ina­mi ne­mo­ka­mai ir su­tin­ka, jog juo­se bū­tų nau­do­ja­ma rek­la­ma. Ta­čiau „Pe­piP­lay“ kū­rė­jai nu­ta­rė įdieg­ti pa­pil­do­mą sau­gik­lį.

„Į­dė­jo­me vie­ną rek­la­mą, ku­rią pa­žiū­rė­jus ga­li­ma žais­ti 20 mi­nu­čių ne­mo­ka­mai, bet pa­da­rė­me už­rak­tą, jog žai­dė­jas tu­rė­tų at­sa­ky­ti į klau­si­mą, pa­vyz­džiui, kiek yra 20+7, tad at­ra­kin­ti rek­la­mą ga­li tik tė­vai“, – pa­sa­ko­ja A. Griš­ke­vi­čius.

Gra­žūs at­ei­ties planai

„Pe­piP­lay“ su­kur­ti edu­ka­ci­niai žai­di­mai pa­si­ro­dė itin nau­din­gi ir vai­kų su spe­cia­liais po­rei­kiais ug­dy­me. „Pra­dė­jo­me gau­ti laiš­kus, jog prog­ra­mė­lė la­bai ge­rai vei­kia mo­ky­to­jams, ku­rie už­sii­ma vai­kų su au­tiz­mu auk­lė­ji­mu.

Prieš me­tus kū­rė­jai pra­dė­jo bend­ra­dar­biau­ti su mo­ky­to­ja iš Grai­ki­jos, ku­ri ankš­čiau pa­ti įgar­sin­da­vo įvai­rias už­duo­tis prog­ra­mė­lė­je, taip leis­da­ma ja nau­do­tis spe­cia­lių po­rei­kių tu­rin­tiems vai­kams. Bu­vo iš­siaiš­kin­ta, jog pa­to­bu­lin­ta prog­ra­mė­lės ver­si­ja, ku­rio­je vi­sos už­duo­tys bū­tų įgar­sin­tos, leis­tų edu­ka­ci­ja už­siim­ti pa­tiems tė­vams, be spe­cia­lis­tų pa­gal­bos.

„Pe­piP­lay“ ko­man­da ti­ki­si at­ei­ty­je kur­ti žai­di­mus, ku­rie pa­dė­tų spe­cia­lių po­rei­kių tu­rin­čių vai­kų vys­ty­mui­si ir leis­tų į šį pro­ce­są la­biau įsi­trauk­ti jų tė­vams.

Šiuo me­tu vyks­ta pir­mie­ji pa­to­bu­lin­to žai­di­mo ban­dy­mai, o ne­tru­kus ti­ki­mą­si pa­leis­ti pil­ną ver­si­ją, skir­tą Grai­ki­jos rin­kai. „Pe­piP­lay“ ko­man­da ti­ki­si at­ei­ty­je kur­ti žai­di­mus, ku­rie pa­dė­tų spe­cia­lių po­rei­kių tu­rin­čių vai­kų vys­ty­mui­si ir leis­tų į šį pro­ce­są la­biau įsi­trauk­ti jų tė­vams.

Taip pat A. Griš­ke­vi­čius sa­ko, jog su mie­lu no­ru pa­dė­tų į žai­di­mų ir prog­ra­mė­lių kū­ri­mą no­rin­čiam įsi­lie­ti jau­ni­mui, pa­si­da­lin­da­mas su­kaup­to­mis ži­nio­mis ir rin­kos iš­ma­ny­mu.