Lietuviškam verslui išlikti padėjo nepriklausomybės genas
Dur­pi­nin­kys­tė – se­na ir itin spe­ci­fi­nė Lie­tu­vos vers­lo ša­ka. Nau­din­gų­jų iš­ka­se­nų ga­vy­bai tu­ri įta­kos se­zo­niš­ku­mas – ža­lia­va iš­gau­na­ma per pa­ly­gin­ti trum­pą va­sa­rą, me­tų sėk­mę le­mia ge­ros ar pra­stos oro są­ly­gos. Dur­py­nai pa­tvins­ta, dar daž­niau juos siau­bia gais­rai.

Kai ku­rio­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se dur­pės nau­do­ja­mos ener­gi­jos ga­my­bai, ta­čiau di­džiu­ma Lie­tu­vo­je iš­gau­na­mos dur­pių ža­lia­vos per­dir­ba­ma į su­bstra­tus so­di­nin­kys­tės ir dar­ži­nin­kys­tės pra­mo­nei ir eks­por­tuo­ja­ma. Dėl iš­skir­ti­nių sa­vy­bių dur­pės yra pa­grin­di­nė kul­tū­ri­nių su­bstra­tų ir že­mių au­ga­lams su­dė­ti­nė da­lis, tad pro­duk­ci­ja iš Lie­tu­vos yra la­bai pa­klau­si Eu­ro­pos Są­jun­gos rin­ko­je ir už jos ri­bų.

Vis dėl­to už­dirb­ti iš pel­kės dar rei­kia su­ge­bė­ti.

Lie­tu­viš­ko ka­pi­ta­lo įmo­nei „Dur­pe­ta“ – jau per 80 me­tų. Tai vie­na se­niau­sių ša­ly­je šiuo me­tu vei­kian­čių dur­pių ga­vy­bos ir per­dir­bi­mo bend­ro­vių. Įmo­nė per­dir­ba švie­sias ga­ba­li­nes, ru­das ir juo­das dur­pes, iš jų ga­mi­na pro­fe­sio­na­lius su­bstra­tus. Šian­dien bend­ro­vė eksp­loa­tuo­ja ke­le­tą dur­py­nų Lie­tu­vo­je, iš ku­rių per me­tus iš­gau­na apie 500 tūkst. ku­bi­nių me­trų dur­pių. Įmo­nė – di­de­lė kai­miš­kų­jų ra­jo­nų darb­da­vė, ypač žy­mios įta­kos tu­rin­ti Ku­piš­kio ra­jo­no eko­no­mi­kai. Trys ket­vir­ta­da­liai bend­ro­vės pro­duk­ci­jos eks­por­tuo­ja­ma į dau­giau nei 40 pa­sau­lio ša­lių.

Ne­prik­lau­so­my­bė. Tai rak­ti­nis žo­dis, ge­riau­siai nu­sa­kan­tis per ket­vir­tį am­žiaus sėk­min­gai iš­au­gu­sio dur­pi­nin­kys­tės vers­lo es­mę. Nors dau­gu­mą Lie­tu­vos dur­pių iš­tek­lių šiuo me­tu val­do už­sie­nio įmo­nės – už­da­ro­ji ak­ci­nė bend­ro­vė „Dur­pe­ta“ iš­li­ko lie­tu­viš­ko ka­pi­ta­lo bend­ro­vė.

Ne­prik­lau­so­my­bės sie­kis – tiek bend­ro­vės „Dur­pe­ta“ val­dy­bos pir­mi­nin­ko Gin­ta­ro Rap­kaus­ko as­me­ni­nė sa­vy­bė, tiek ir pa­ma­tas, ant ku­rio jis kū­rė sa­vo vers­lą. Kaip pats sa­ko, gal­būt ne­prik­lau­so­my­bės ge­nas ir po­lin­kis į vers­lą – pa­vel­dė­ti: vie­nas vers­li­nin­ko pro­tė­vių – žy­miau­sias Lie­tu­vos knyg­ne­šys, vers­lus vals­tie­tis Jur­gis Bie­li­nis.

Gal­būt su­si­dė­jo vis­kas: tė­vų iš­gy­ven­ta Si­bi­ro trem­tis, nie­ko ne­bi­jo­ti ir ne­veng­ti ri­zi­kos iš­mo­kiu­si tar­ny­ba So­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, pa­sku­ti­nės so­viet­me­čio gri­ma­sos Lie­tu­vo­je, ta­čiau nuo pat pir­mų­jų at­gau­tos ne­prik­lau­so­my­bės me­tų į vers­lą nė­ręs vy­ras už­sib­rė­žė tiks­lą nuo nie­ko ne­prik­lau­sy­ti ir nie­kam ne­tar­nau­ti.

Pir­mie­ji me­tai bu­vo su­dė­tin­gi. Pra­di­nį ka­pi­ta­lą vers­lui už­dir­bo Ru­si­jo­je: pre­kia­vo che­mi­nė­mis me­džia­go­mis, naf­tos pro­duk­tais, o už­dirb­tas lė­šas pa­laips­niui in­ves­ta­vo į ap­leis­tą Še­pe­tos dur­py­ną Ku­piš­kio ra­jo­ne.

„Vis dėl­to už­dirb­ti iš pel­kės dar rei­kia su­ge­bė­ti“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas. Pro­tin­gai, ap­dai­riai in­ves­tuo­jant lė­šas, per pa­ly­gin­ti trum­pą lai­ką dur­pių ga­vy­bos įmo­nė­je bu­vo su­kur­ta ir per­dir­ba­mo­ji pra­mo­nė, pra­dė­ti ga­min­ti pro­fe­sio­na­lūs dur­pių su­bstra­tai.

Po de­šim­ties veik­los me­tų „Dur­pe­ta“ jau bu­vo ša­ly­je ži­no­ma bend­ro­vė, ap­do­va­no­ta kaip spar­čiau­siai au­gu­si ša­lies įmo­nė. 2010 m. pa­sta­čius mo­der­nią su­bstra­tų ga­myk­lą su kom­piu­te­ri­zuo­to­mis ga­my­bos ir ko­ky­bės kon­tro­lės li­ni­jo­mis, įmo­nė ta­po itin kon­ku­ren­cin­ga tarp­tau­ti­niu mas­tu.

„Pas­ta­rai­siais 25-eriais sa­vo vers­lo me­tais esu la­bai pa­ten­kin­tas. Tai – bend­ro­vės auk­so am­žius. Gal­būt se­kė­si, gal­būt klai­dų ne­da­riau, bet šian­dien ma­no pra­mo­nė yra stip­ri“, – džiau­gia­si „Dur­pe­tos“ val­dy­bos pir­mi­nin­kas.

Ir šiuo me­tu, kai va­do­vau­ja jau vie­nai stip­riau­sių ša­lies dur­pi­nin­kys­tės bend­ro­vių, G. Rap­kaus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad sa­vo že­mė­je tu­ri bū­ti pats sau šei­mi­nin­kas, nuo nie­ko ne­prik­lau­sy­ti. Tad va­do­vau­ja įmo­nei ge­le­ži­ne ran­ka: le­mia­mus spren­di­mus pri­ima pats vie­nas, at­sa­kin­gai ir su at­odai­ra tvar­ko tu­ri­mus gam­tos iš­tek­lius. Ir nė aki­mir­kos ne­pa­liau­ja ieš­ko­jęs silp­nos gran­dies vi­so­je sa­vo vers­lo pro­ce­sų gran­di­nė­je. Mat lai­ko­si pri­nci­po: „Kai vis­kas ra­mu ir ge­rai, at­si­sė­dęs pa­gal­vok, kad ry­toj bus blo­gai, ir pa­da­ryk, kad to ne­bū­tų.“

Lie­tu­va – kaip avi­lys, į ku­rį tu­ri­me su­neš­ti medų

– Ne­prik­lau­so­my­bė šiuo­lai­ki­nia­me vers­le, ma­žo­je Lie­tu­vos rin­ko­je jau ne­re­tai su­nkiai įsi­vaiz­duo­ja­ma. Kaip iš­sau­go­jo­te ne­prik­lau­so­mą vers­lą?

– Vi­są lai­ką ma­niau ir da­bar te­be­ma­nau, kad sa­vo že­mė­je pats tu­ri bū­ti šei­mi­nin­kas, o ne kas nors sve­ti­mas. Dėl to at­kak­liai sie­kiau, kad ir dur­pės Lie­tu­vo­je bū­tų įtrauk­tos į bio­ku­ro ka­te­go­ri­ją, nes bet koks sa­vas ener­ge­ti­nis šal­ti­nis stip­ri­na eko­no­mi­nę ša­lies ne­prik­lau­so­my­bę, o ji ne ma­žiau svar­bi nei po­li­ti­nė. Ne­re­tai Lie­tu­vo­je to­ji už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų svar­ba per­ver­ti­na­ma. Lie­tu­vis pats yra la­bai su­ma­nus ir la­bai darbš­tus. Dėl to prieš kiek­vie­ną Lie­tu­vos vers­li­nin­ką ga­lė­čiau nu­kel­ti ke­pu­rę.

Be­je, dur­pi­nin­kai bu­vo vie­ni pir­mų­jų, ku­rie pra­dė­jo į Lie­tu­vą vež­ti va­liu­tą. Pri­si­me­nu, koks pa­si­ten­ki­ni­mas apė­mė, kai, įkū­ręs pir­mą­jį sa­vo vers­lą, iš Ru­si­jos į Lie­tu­vą at­si­ve­žiau pir­muo­sius pi­ni­gus. Man Lie­tu­va bu­vo it avi­lys, į ku­rį to­kios bi­tės kaip aš tu­rė­jo­me ne­šti me­dų. Ver­čiau­si pre­ky­ba naf­tos pro­duk­tais: ga­be­nau juos iš Ru­si­jos į Azer­bai­dža­ną, iš Azer­bai­dža­no į Ru­si­ją, ta­čiau pi­ni­gai at­ke­liau­da­vo į Lie­tu­vą.

Di­džio­sioms kom­pa­ni­joms pra­dė­jus su­pir­ki­nė­ti ener­ge­ti­kos įmo­nes, smul­kes­nius vers­li­nin­kus ėmė stum­ti iš rin­kos, ne­re­tai ir fi­ziš­kai pa­ša­lin­da­vo, dirb­ti ta­po itin pa­vo­jin­ga, tad iš Ru­si­jos te­ko pa­si­trauk­ti. Už­dirb­tą pra­di­nį ka­pi­ta­lą po tru­pu­tį pra­dė­jau in­ves­tuo­ti į dur­pių ga­vy­bą ir nuo­sek­liai ją plė­to­jau.

Ne­re­tai pas mus to­ji už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų svar­ba per­ver­ti­na­ma. Lie­tu­vis pats yra la­bai su­ma­nus ir la­bai darbš­tus. Dėl to prieš kiek­vie­ną Lie­tu­vos vers­li­nin­ką ga­lė­čiau nu­kel­ti ke­pu­rę.

Ta­čiau iš es­mės aš ir da­bar esu ta pa­ti bi­tė: bū­da­mas di­džiau­sias dur­pi­nin­kas Lie­tu­vo­je, šį gam­tos iš­tek­lių dar ir per­ku iš Ru­si­jos, Lat­vi­jos. Ga­mi­nu pro­duk­tą, ku­ris eks­por­tuo­ja­mas į ki­tas vals­ty­bes, o va­liu­ta, ku­ri šian­dien rei­ka­lin­ga kaip krau­jas, vėl­gi at­ke­liau­ja į Lie­tu­vą.

Iš­lai­ky­ti šį vers­lą ne­prik­lau­so­mą pa­dė­jo nuo­sek­lu­mas ir šios pra­mo­nės šva­ru­mas.

Ga­min­ti su­bstra­tą – vi­sų pir­ma juo­da­dar­bio dar­bas, ta­čiau šia­me vers­le nė­ra to­kių vi­lio­nių, ga­li­my­bės pikt­nau­džiau­ti, kaip ki­to­se sri­ty­se. Tai­gi ta­ve pa­ti sis­te­ma iš­auk­lė­ja. Ne pa­slap­tis: dur­py­nuo­se ir skęs­ta­me, ir de­ga­me, ki­taip ta­riant, yra kaip pa­sa­ko­je – vis­ką ten­ka pe­rei­ti: ug­nį, van­de­nį ir va­ri­nes triū­bas.

– Ar šia­me vers­le įma­no­ma nuo­la­ti­nė plė­tra?

– Dur­pi­nin­kai tar­pu­sa­vy­je juo­kau­ja: leng­viau Lie­tu­vo­je tap­ti pre­zi­den­tu, ne­gu ati­da­ry­ti nau­ją dur­py­ną. Bet taip ir yra. Per vi­są at­gau­tos ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pį Lie­tu­vo­je ne­bu­vo ati­da­ry­ta nė vie­no nau­jo dur­py­no. Nė vie­no!

Tad ten­ka blai­viai ver­tin­ti pa­dė­tį. Mū­sų dur­py­nai jau ati­da­vė pa­grin­di­nes jė­gas šiam vers­lui įkur­ti: iš ža­lia­vos iš­ga­vė­jų ta­po­me per­dir­bė­jais. Ta­čiau šian­dien dur­pių ga­vy­ba jau gęs­ta. Tai tar­si užp­rog­ra­muo­ta ir vals­ty­bės po­li­ti­ko­je: iš­au­go ap­lin­ko­sau­gos, eko­lo­gi­jos rei­ka­la­vi­mai, ir tai ge­rai. Ki­ta ver­tus, tūks­tan­čiai hek­ta­rų iš­eksp­loa­tuo­tų dur­py­nų Lie­tu­vo­je yra ap­leis­ti, be­šei­mi­nin­kiai. Juos de­rė­tų grą­žin­ti gam­tai: pa­ša­li­nus žmo­gaus veik­los pėd­sa­kus, me­die­ną, užt­venk­ti ir pa­lik­ti pa­laips­niui pel­kė­ti. Ten, kur gi­mė pel­kė, ir tu­rė­tų lik­ti pel­kė. Mes tai ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti: kas gi ge­riau su­pran­ta pel­kę, jei ne dur­pi­nin­kas. De­ja, ne­ga­li­me to pa­da­ry­ti, nes ne­su­si­kal­ba­me su ins­ti­tu­ci­jo­mis, at­si­ra­do įvai­rių in­te­re­sų.

Tad jau šiuo me­tu apie treč­da­lį ža­lia­vos įsi­ve­ža­me iš ki­tų vals­ty­bių, o po pen­ke­rių me­tų ga­li tek­ti įsi­vež­ti ir pu­sę rei­kia­mo kie­kio. Tai eko­no­miš­kai su­nku, ne­nau­din­ga, bet taip aš tau­pau sa­vo re­sur­sus. Jei taip dirb­siu – dur­py­nų už­teks dar 25-eriems me­tams, o at­ei­ty­je ne­iš­ven­gia­mai teks pirk­ti dur­py­nų Lat­vi­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je.

– Kaip sa­vo vers­le spren­džia­te prob­le­mas? Ko­kių pri­nci­pų lai­ko­tės iš­ti­kus kri­zei?

– Ne­lau­kiu, kol kri­zė iš­tiks. Gal­būt ma­no cha­rak­te­ris toks: jei vers­le vis­kas ge­rai – ne­rims­tu, dras­kau­si, ieš­kau silp­nų gran­džių. O štai kai įtam­pa, kai vaikš­tau ko­ne ant skus­tu­vo aš­me­nų – vis­kas ge­rai. Ma­no nuo­sta­ta to­kia: kri­zėms rei­kia bū­ti pa­si­ren­gus, to­dėl, kai vis­kas ra­mu ir ge­rai, at­si­sė­dęs pa­gal­vok, kad ry­toj bus blo­gai, ir da­ryk taip, kad to ne­bū­tų. Esu ga­min­to­jas, va­di­na­si, kaip „Tė­ve mū­sų“ tu­riu ži­no­ti, kad pri­klau­sau nuo ža­lia­vos, ku­ria tu­riu ap­si­rū­pin­ti pir­miau­sia. An­tro­ji gran­dis – per­dir­bi­mas. Iš­nar­šė­me vi­są pa­sau­lį, su­si­pir­ko­me mo­der­niau­sias tech­no­lo­gi­jas. Su­nkiau­sia bu­vo įren­gi­nius su­de­rin­ti tar­pu­sa­vy­je, nes vi­sos kom­pa­ni­jos tu­ri sa­vų per­liu­kų – su­rin­ko­me juos, su­po­ra­vo­me, jie dir­ba, vei­kia kom­piu­te­ri­nė pro­ce­sų val­dy­mo ir ko­ky­bės kon­tro­lės sis­te­ma. Tre­čio­ji gran­dis – rin­ka. Rei­kia bū­ti kaip vo­rui – su daug ko­jų, kad, ku­rią nors nu­kir­tus, vis vie­na pa­jėg­tum ro­po­ti. Tad iš­sklei­dė­me rin­ką po vi­są pa­sau­lį. Dar vie­na gran­dis – trans­por­tas, dar ki­ta – pi­ni­gai ir taip to­liau. Štai ši­taip dau­gy­bę me­tų gran­dis po gran­dies žval­gau ir ti­kri­nu sa­vo vers­lą, nes iš­li­ko vi­di­nis sie­kis nuo nie­ko ne­prik­lau­sy­ti. To­kiu at­ve­ju pa­čiam ieš­ko­ti sa­vo silp­nų vie­tų bū­ti­na. Ir nors per tuos de­šimt­me­čius bū­ta įvai­riau­sių kri­zių, nė vie­na mū­sų vers­lo ne tik ne­parb­loš­kė – mes net ant ke­lio ne­prik­lau­pė­me.

Be to, pats ma­no vers­lo mo­de­lis la­bai ge­ras – iš es­mės spren­džiu vie­nas. Spren­di­mų grei­čiu mes len­kia­me sa­vo kon­ku­ren­tus už­sie­nio ša­ly­se. Kol jie su­si­ren­ka, kol ta­ria­si ir spren­džia, kol nu­ei­na iki ak­ci­nin­kų... O aš pats ak­ci­nin­kas ir pats va­do­vas, tad spren­di­mas bū­na grei­tas. Ki­ta ver­tus, vers­le ne­va­lia bū­ti di­rek­to­riu­mi – rei­kia bū­ti dar­bi­nin­ku, vi­sus pro­ce­sus žiū­rė­ti nuo pat apa­ti­nės gran­dies, nes ten, vir­šu­je, pi­ni­gus tvar­ky­ti nė­ra su­nku – su­nku tik juos už­dirb­ti.

– Kaip su­kau­pė­te to­kios gy­ve­ni­miš­kos iš­min­ties?

– Ga­li­ma sa­ky­ti, tai – vals­tie­tiš­ka iš­min­tis, iš pro­tė­vių. Gi­mi­nė­je ir iš tė­vo, ir iš ma­mos pu­sės nuo pat XVIII am­žiaus bū­ta ir vals­tie­čių, ir žy­mių švie­suo­lių, kaip knyg­ne­šys Jur­gis Bie­li­nis. Kai klaus­da­vau ma­mos, koks gi tas Bie­li­nis bu­vo, sa­ky­da­vo: tin­gi­nys bu­vo, ne­no­rė­jo že­mės dirb­ti, tai kny­gas par­da­vi­nė­jo.

Bet juk knyg­ne­šys­tę anuo­met ska­ti­no ne tik tau­ti­nio są­mo­nin­gu­mo idė­ja – tai bu­vo ir sa­vo­tiš­kas, itin ri­zi­kin­gas, ta­čiau pel­nin­gas vers­las! Štai Mi­ka­lo­jus Kat­kus apie J. Bie­li­nį yra ra­šęs: „dėl pel­no ne­sis­kųs­da­vo, sa­ky­da­vo: „Kai iš­par­duo­du par­ti­ją, es­mu šil­tas.“ Pel­nu rė­mė na­mus ir lei­do sū­nų į moks­lus.“ O ki­tas J. Bie­li­nio bro­lis že­mę dir­bo. Bet štai vie­nas įėjo į is­to­ri­ją, o ki­to nie­kas ne­bep­ri­si­me­na. Ma­tyt, esu vi­sų šių ge­nų ir nuo­sta­tų mi­ši­nys.

– Vers­las ir vi­suo­me­nė: ar jau­čia­te, kad vi­suo­me­nė pa­lai­ko vers­lą ir ką vers­las ga­li su­teik­ti vi­suo­me­nei?

– Jei apž­velg­tu­me, kiek per 20 me­tų vals­ty­bė­je vis­ko pa­siek­ta – tai juk vers­las per tuos de­šimt­me­čius daug ką, ga­li­ma sa­ky­ti, aukš­tyn ko­jo­mis ap­ver­tė. Taip, pir­mie­ji pen­ke­ri me­tai bu­vo grio­vi­mo: vie­ni me­ta­lą ve­žė, ki­ti vo­gė, tre­ti ver­tė­si, kaip su­ge­bė­jo. Su­dė­tin­gi bu­vo tie virs­mo lai­kai, vers­li­nin­kus ir šau­dė, ir sprog­di­no. Ma­no pir­mo­sios vers­lo pa­tir­tys ir­gi ne­bu­vo sau­gios: Ru­si­jo­je, pus­me­tį Če­čė­ni­jo­je, vė­liau – Azer­bai­dža­ne. Ta­čiau ka­dan­gi tai bu­vo smul­ku­sis vers­las, pra­sly­dau tar­si un­gu­rys.

Lie­tu­vis mo­ka kur­ti ir plė­to­ti vers­lą, jis lanks­tes­nis, at­spa­res­nis. Ir – nors par­adok­sa­lu – mums bū­ti­na dirb­ti su Ry­tų ša­li­mis: ta pa­tir­tis mus tre­ni­ruo­ja, grū­di­na, da­ro stip­res­nius. Bū­tų ge­rai, kad to iš­mok­tų ir jau­no­ji kar­ta.

Grįž­ki­me prie ana­lo­gi­jos su avi­liu. Pa­ly­gin­ti su bai­sio­mis Si­bi­ro pla­ty­bė­mis, Lie­tu­va – ma­žy­tė it tas avi­lys. Kuo dau­giau me­dų ne­šan­čių bi­čių – tuo avi­liui ge­riau. Bet šian­dien bi­tes du­si­na ai­bės tra­nų: įsta­ty­mais, aro­gan­ci­ja, šan­ta­žu, in­te­re­sų ka­rais. Šian­dien vers­li­nin­kui su­nku iš­bū­ti stip­riam, bet la­bai svar­bu ne­su­si­tep­ti. Nes štai kiek vers­lo at­sto­vų yra vie­naip ar ki­taip kri­tę, su­si­te­pę ge­rą var­dą. Ne­ga­liu jų teis­ti, man jų sa­vo­tiš­kai gai­la.

Dau­gy­bę me­tų gran­dis po gran­dies žval­gau ir ti­kri­nu sa­vo vers­lą, nes iš­li­ko vi­di­nis sie­kis nuo nie­ko ne­prik­lau­sy­ti.

Ma­no pa­ties ka­bi­ne­te – to­kia par­adok­sa­li de­ta­lė: ant sie­nos – nuo­trau­ka iš su­si­ti­ki­mo su Al­gir­du Bra­zaus­ku, o prie tos pa­čios sie­nos ka­dai­se sto­vė­jo Vy­tau­to Lands­ber­gio vai­kys­tės lo­ve­lė (bend­ro­vės bu­vei­nė įsi­kū­ru­si V. Lands­ber­gio-Žem­kal­nio tar­pu­ka­riu pro­jek­tuo­ta­me pa­sta­te, bu­vu­sia­me Lands­ber­gių šei­mos na­me Kau­ne, Do­ne­lai­čio g. – red. past.). Toks sa­vo­tiš­kas skir­tin­gų epo­chų san­ty­kis – 50 prie 50... Žvel­giant pla­čiau, tai juk vi­si mes to­kie. Svar­bu su­ras­ti pu­siaus­vy­rą.

Ki­ta ver­tus, esa­me są­ži­nin­ga ir at­sa­kin­ga įmo­nė. Pui­kiai su­vo­kia­me at­sa­ko­my­bę už mus su­pan­čią ap­lin­ką, tad die­gia­me nau­jus, tau­sius ga­my­bos bū­dus, lai­ko­mės vi­sų dur­py­nų įren­gi­mo ir eksp­loa­ta­vi­mo tai­syk­lių. Dur­pi­nin­kys­tė – šva­rus vers­las: čia nė­ra juo­dų pi­ni­gų, nė­ra juo­do­sios bu­hal­te­ri­jos, nė­ra vo­ke­lių. Bend­ro­vė tu­ri žy­mios įta­kos Ku­piš­kio kraš­to eko­no­mi­nei plė­trai, pir­miau­sia esa­me kai­mo žmo­nių darb­da­viai. „Dur­pe­tos“ įmo­nių sis­te­mo­je Ku­piš­kio, Šven­čio­nių, Tel­šių, Kre­tin­gos, Ak­me­nės, Anykš­čių, Kai­šia­do­rių ra­jo­nuo­se dir­ba apie 300 žmo­nių. Re­mia­me vie­tos bend­ruo­me­nių kul­tū­ri­nius, ug­dy­mo, ap­lin­kos tvar­ky­mo pro­jek­tus.

– Ko­kios di­džiau­sios prob­le­mos ky­la Lie­tu­vos vers­lui šian­dien?

– Vie­na di­džiau­sių bė­dų – iš­grobs­ty­ta, iš­taš­ky­ta dau­gia­mi­li­jo­ni­nė Eu­ro­pos Są­jun­gos par­ama. Į Lie­tu­vą tiek me­tų ke­lia­vo įspū­din­gi lė­šų srau­tai, ta­čiau mes, tai yra, vers­las pla­čią­ja pra­sme, tų lė­šų ne­ga­vo­me. Bai­si val­di­nin­kų aro­gan­ci­ja: su­jung­sim, ati­msim, su­nai­kin­sim... Vi­si jiems nu­si­kal­tė­liai, vi­si blo­gi.

Smul­kia­jam vers­lui, ku­ris pri­klau­so nuo dau­gy­bės veiks­nių, rin­ko­je iš­si­lai­ky­ti itin su­dė­tin­ga. Da­bar ma­no vers­las yra dau­gia­ly­pis – drau­ge vei­kia ke­le­tas skir­tin­gas funk­ci­jas at­lie­kan­čių bend­ro­vių. Tai ne­blo­gas, nu­si­se­kęs, jau pa­ti­krin­tas vers­lo mo­de­lis. Dėl pro­tin­gų ir lai­ku at­lik­tų in­ves­ti­ci­jų bend­ro­vė žen­gia ko­ja ko­jon su pa­sau­lio nau­jo­vė­mis ir yra kon­ku­ren­cin­ga tarp­tau­ti­nė­je rin­ko­je.

Ta­čiau ne­ti­kė­tą ir di­de­lį smū­gį mums kir­to įves­tas eu­ras. Jei anks­čiau kai­me at­ly­gi­ni­mai į ran­kas sie­kė 1 200–1 500 li­tų ir bu­vo lai­ko­mi pa­kan­ka­mais, tai šian­dien vi­sur pa­gei­dau­ja­mas ma­žiau­siai 1 000 eu­rų at­ly­gi­ni­mas! Toks fi­nan­si­nis šuo­lis itin jun­ta­mas, kai vers­le dir­ba šim­tai dar­buo­to­jų. Par­adok­sa­lu: kai­me už 600 eu­rų su­nkiai ran­du trak­to­ri­nin­ką – o juk pa­na­šią su­mą už­dir­ba uni­ver­si­te­to do­cen­tas! At­ly­gio iš­šū­kis Lie­tu­vos vers­lui ta­po vie­nu di­džiau­sių ir su­nkiai iš­spren­džia­mų gal­vo­sū­kių.

Vis dėl­to mes tu­ri­me tai, kas ir šiuo at­ve­ju bend­ro­vei pa­de­da iš­lik­ti stip­riai: pa­ti­ki­mą, ge­rai ži­no­mą pre­kės ženk­lą ir stra­te­gi­ją di­džiau­sią dė­me­sį skir­ti au­gin­to­jui. Ne­ski­ria­me lė­šų rek­la­mai. Ma­no pa­grin­di­nis kon­ku­ren­tas vo­kie­tis tu­ri 80 par­da­vė­jų – aš te­tu­riu vie­ną. Mat ma­no klien­tas – ne žmo­gus, ma­no klien­tas yra au­ga­las. Aš dir­bu au­ga­lui, ne žmo­gui. Jei­gu au­ga­las užau­go – pas ma­ne at­ėjo žmo­gus. Ir to­kia stra­te­gi­ja pa­sit­vir­ti­na.

Nors per tuos de­šimt­me­čius bū­ta įvai­riau­sių kri­zių, nė vie­na mū­sų vers­lo ne tik ne­parb­loš­kė – mes net ant ke­lio ne­prik­lau­pė­me.

– Ko­kia Jū­sų at­ei­ties vers­lo Lie­tu­vo­je vi­zi­ja?

– Lie­tu­va – pui­kus kraš­tas, tu­ri­me di­de­lę, gra­žią te­ri­to­ri­ją, ku­rio­je pa­kak­tų vie­tos ir 4–5 mi­li­jo­nams gy­ven­to­jų. Ma­nau, į Lie­tu­vą tu­rė­si­me įsi­vež­ti dar­bi­nin­kų iš Ukrai­nos, Bal­ta­ru­si­jos. Len­kai, iš ku­rių kaž­ka­da pa­si­šai­py­da­vo­me, jau iš­mo­ko efek­ty­viai dirb­ti – ir da­bar šios ša­lies eko­no­mi­nė plė­tra stai­gi, net ag­re­sy­vo­ka. Bet jų di­džiuo­siuo­se ūkiuo­se dar­buo­ja­si tūks­tan­čiai ukrai­nie­čių, o ar­ti­miau­si kai­mai už­dir­ba iš mai­ti­ni­mo ir ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­gų. Mes ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti tą pa­tį, gal net ge­riau. Tik rei­kia ati­da­ry­ti du­ris dar­bo jė­gai iš kai­my­ni­nių ša­lių. La­bai pa­si­gen­du svei­ko lie­tu­viš­ko na­cio­na­liz­mo – ge­rą­ja pra­sme: tau­ti­nės sa­vi­gar­bos ir vie­ny­bės.

– Kaip įvei­kia­te stre­są, kaip il­si­tės po su­nkios dar­bo die­nos?

– Yra įvai­rių bū­dų: štai ja­po­nai me­di­tuo­ja, ru­sai ge­ria... Rei­kia at­ras­ti sau tin­ka­miau­sią bū­dą. Aš pa­si­krau­da­vau ad­re­na­li­no eks­tre­ma­lia­ja­me spor­te: va­ži­nė­jau ke­tur­ra­čiu, jo­di­nė­jau. Ara­bų veis­lės žir­gas – karš­ta­krau­jis, lau­ki­nis... Bet, kaip sa­ko­ma, jei pa­si­ren­ki to­kį at­si­pa­lai­da­vi­mo bū­dą, tu­rėk ir drau­gą chi­rur­gą. Ta­čiau iš­si­dau­žai, ap­rims­ti ir pra­de­di vis­ką iš nau­jo.

Skel­bia­mas teks­tas yra šiuo me­tu ren­gia­mos kny­gos „100 Lie­tu­vos vers­lo ir as­me­ny­bių is­to­ri­jų“ da­lis. Lei­dy­bi­nį pro­jek­tą, skir­tą Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui, vyk­do VšĮ Lei­dy­bos idė­jų cen­tras.