Lietuviai – žinoti trokštanti tauta
Jau be­veik de­šimt­me­tį Lie­tu­vo­je ne­rims­ta prot­mū­šių aud­ra. Kiek­vie­ną sa­vai­tę įvai­riuo­se ba­ruo­se, ka­vi­nė­se ar mo­kyk­lų sa­lė­se or­ga­ni­zuo­ja­mi in­te­lek­ti­niai žai­di­mai pri­trau­kia šim­tus žmo­nių, no­rin­čių su­ži­no­ti ką nors nau­ja. Šį kar­tą #Šimt­me­čioI­no­va­ci­jos kal­bė­jo­si su Ug­niu­mi An­ta­na­vi­čiu­mi, ku­ris su drau­gais nu­spren­dė pa­mė­gin­ti pa­so­tin­ti lie­tu­vių troš­ki­mą ži­no­ti.

Jų su­kur­tas tink­la­la­pis ir „Fa­ce­book“ pus­la­pis „Šian­dien su­ži­no­jau“ nuo­lat pa­sa­ko­ja ma­žai gir­dė­tas įdo­mių žmo­nių is­to­ri­jas, pa­tei­kia nau­jus fak­tus bei at­ra­di­mus. Ne­se­niai jie per­žen­gė vir­tua­lios erd­vės slenks­tį ir iš­lei­do kny­gą „Pa­sau­lio lie­tu­viai. Šlo­vė ir gė­da“. Jo­je ap­ra­šo­mi įvai­rių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ar su mū­sų ša­li­mi su­si­ju­sių žmo­nių di­din­gi ir ne vi­sai gar­bin­gi pa­sie­ki­mai.

Idė­jos gimimas

Lie­tu­viš­ko in­ter­ne­to tink­la­la­pio „Šian­dien su­ži­no­jau“ kon­cep­ci­ja ne­bu­vo pir­mo­ji. So­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ jau ku­rį lai­ką vei­kia gru­pė „To­day I lear­ned“ (angl. „Šian­dien aš iš­mo­kau“), ku­rio­je nuo­lat skel­bia­mi įra­šai ang­lų kal­ba apie moks­li­nius at­ra­di­mus, su­kur­tus nau­jus įren­gi­nius, iš­aiš­kin­tas is­to­ri­jos įdo­my­bes. Gru­pės įra­šus šiuo me­tu se­ka be­veik 70 tūks­tan­čių žmo­nių.

„Kaž­ka­da su drau­gu su­si­ra­šė­me ir pa­gal­vo­jo­me, ko­dėl mums ne­su­kū­rus to­kios gru­pės lie­tu­viš­ko ati­tik­mens, ku­ris bū­tų apie Lie­tu­vą ir lie­tu­vius“, – veik­los pra­džią pri­si­me­na U. An­ta­na­vi­čius.

Pa­ste­bė­jo­me, jog kai pus­la­py­je ra­šy­da­vo­me apie pa­sau­lio lie­tu­vius, šie įra­šai bū­da­vo la­bai po­pu­lia­rūs. Tai na­tū­ra­lu, lie­tu­viams įdo­mu ži­no­ti, ką pa­sau­ly­je vei­kia jų tau­tie­čiai.

Taip 2015 me­tais gi­mė pus­la­pis „Šian­dien su­ži­no­jau“, ku­rį da­bar se­ka virš 35 tūkst. „Fa­ce­book“ var­to­to­jų. U. An­ta­na­vi­čius tei­gia, kad idė­ja su­lau­kė po­pu­lia­ru­mo la­bai grei­tai, to­dėl ne­tru­kus pra­sip­lė­tė ir kū­ry­bi­nė gru­pė, ku­rią da­bar su­da­ro 6 žmo­nės.

Vis tik, pa­sta­ruo­ju me­tu pus­la­pis at­nau­ji­na­mas kiek re­čiau. Tai na­tū­ra­lu, nes idė­jos au­to­riai iš to ne­gau­na jo­kių pa­ja­mų, o pus­la­pis vei­kia tik iš jų pa­čių en­tu­ziaz­mo, to­dėl kar­tais pri­trūks­ta lai­ko jį tin­ka­mai pil­dy­ti. Vis dėl­to U. An­ta­na­vi­čius už­si­me­na, kad šiuo me­tu pla­nuo­ja­ma in­ter­ne­ti­nio pus­la­pio veik­lą at­nau­jin­ti ir plės­ti.

Ugnius Antanavičius / Asmeninio archyvo nuotrauka

Iš in­ter­ne­to į knygą

Pra­dė­ję sa­vo veik­lą in­ter­ne­te „Šian­dien su­ži­no­jau“ en­tu­zias­tai grei­tai su­si­lau­kė po­pu­lia­ru­mo ir nu­spren­dė pa­ban­dy­ti iš­leis­ti kny­gą, ku­ri su­pa­žin­din­tų skai­ty­to­jus su įvai­riais įdo­miais fak­tais. „Pas­te­bė­jo­me, jog kai pus­la­py­je ra­šy­da­vo­me apie pa­sau­lio lie­tu­vius, šie įra­šai bū­da­vo la­bai po­pu­lia­rūs. Tai na­tū­ra­lu, lie­tu­viams įdo­mu ži­no­ti, ką pa­sau­ly­je vei­kia jų tau­tie­čiai“, – kny­gos gi­mi­mo pra­džią pri­si­me­na U. An­ta­na­vi­čius.

Kai ku­rie kny­gos he­ro­jai gal­būt nė ne­ži­no apie sa­vo lie­tu­viš­ką kil­mę ar jos per daug ne­ak­cen­tuo­ja, ta­čiau skai­ty­to­jams jų is­to­ri­jos dėl to nė kiek ne ma­žiau įdo­mios.

Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je pa­si­ro­džiu­sio­je kny­go­je „Pa­sau­lio lie­tu­viai: šlo­vė ir gė­da“ su­rink­ta dau­gy­bė is­to­ri­jų apie gar­sius ir mums be­veik ne­ži­no­mus pa­sau­ly­je iš­si­bars­čiu­sius lie­tu­vius, daug pa­sie­ku­sius sa­vo sri­ty­je. Kny­gos au­to­riai ne­no­rė­jo pa­sa­ko­ti vi­siems jau gir­dė­tų is­to­ri­jų, to­dėl ieš­ko­jo ma­žiau ži­no­mų tau­tie­čių, apie ku­riuos in­for­ma­ci­ją te­ko rink­ti in­ter­ne­to pla­ty­bė­se bei en­cik­lo­pe­di­jo­se.

Pa­grin­di­nis as­me­ny­bių at­ran­kos kri­te­ri­jus bu­vo jų lie­tu­viš­ku­mas, ku­rį au­to­riai su­vo­kė ga­na pla­čiai. „Jei tai bu­vo lit­va­kai ar Bal­ta­ru­si­jos lie­tu­viai, jei jų pro­tė­viai sie­jo sa­ve su Lie­tu­va, mums to už­te­ko. No­rė­jo­me žvelg­ti pla­čiau, o ne tik per tau­tiš­ku­mo pri­zmę“, – sa­ko U. An­ta­na­vi­čius. Jis tei­gia, kad kai ku­rie kny­gos he­ro­jai gal­būt nė ne­ži­no apie sa­vo lie­tu­viš­ką kil­mę ar jos per daug ne­ak­cen­tuo­ja, ta­čiau skai­ty­to­jams jų is­to­ri­jos dėl to nė kiek ne ma­žiau įdo­mios.

Pa­pra­šy­tas pri­si­min­ti ke­lis jį su­do­mi­nu­sius pa­vyz­džius, U. An­ta­na­vi­čius pa­pa­sa­ko­jo apie Aus­tra­li­jos lie­tu­vį krep­ši­nin­ką Edą Pa­lu­bins­ką, ku­ris pa­sie­kė ke­le­tą re­kor­dų ir bau­das mes­ti mo­kė pa­tį Sha­quil­le'ą O’­Nea­lą. Ki­tas iš­skir­ti­nis žmo­gus – Po­vi­las Mar­cin­kus – va­do­va­vo Va­ti­ka­no ban­kui XX a. pra­džio­je, o su var­du sie­ja­ma ke­le­tas fi­nan­si­nių afe­rų. Dar vie­nas pa­sau­li­nio mas­to lit­va­kas – ar­chi­tek­tas Her­man­nas Kal­len­ba­chas, ku­ris pa­da­rė įta­ką gar­siam In­di­jos po­li­ti­niam vei­kė­jui Ma­hat­mai Gand­hiui.

Ži­nių iš­troš­ku­si tauta

Mil­ži­niš­kas įvai­raus po­bū­džio prot­mū­šių, vik­to­ri­nų ir tur­ny­rų po­pu­lia­ru­mas mū­sų ša­ly­je ro­do, kad lie­tu­viai ne tik pa­tys ku­ria ino­va­ci­jas, bet ir mėgs­ta aky­lai sek­ti nau­jus at­ra­di­mus. Gal­būt to­kį lie­tu­vių su­si­do­mė­ji­mą įdo­miais fak­tais le­mia tai, jog esa­me ma­ža tau­ta, ir no­ri­me di­džiuo­tis kiek­vie­nu sa­vo sri­ty­je su­ži­bė­ju­siu lie­tu­viu, ku­rių pa­sau­ly­je nė­ra tiek daug, pa­ly­gi­nus su gy­ven­to­jais skai­tin­ges­nė­mis ša­li­mis.

Dvi tra­di­ci­jos su­si­jun­gė į tar­pi­nį va­rian­tą, kai žai­di­mas vyks­ta ba­ruo­se, ta­čiau di­des­nis dė­me­sys ski­ria­mas mąs­ty­ti rei­ka­lau­jan­čių at­sa­ky­mų pa­ieš­kai ir klau­si­mų ko­ky­bei.

U. An­ta­na­vi­čius pa­brė­žia, jog Lie­tu­vos prot­mū­šių fe­no­me­nas yra iš­skir­ti­nis. „Lie­tu­vo­je yra su­si­jun­gu­sios dvi tra­di­ci­jos. Va­ka­rie­tiš­ka pop-quiz tra­di­ci­ja, kai drau­gų kom­pa­ni­jos su­si­ren­ka ba­ruo­se iš­ger­ti alaus ir pa­spė­lio­ti ir vis­kas yra gan pa­pras­ta – ži­nai ar­ba ne­ži­nai – ir nė­ra jo­kių skaid­rių, bend­rų ly­gų su šim­tais ko­man­dų. Ir kar­tu yra ru­siš­ka tra­di­ci­ja „Kas? Kur? Ka­da?“ po­bū­džio žai­di­mų. Šios dvi tra­di­ci­jos su­si­jun­gė į tar­pi­nį va­rian­tą, kai žai­di­mas vyks­ta ba­ruo­se, ta­čiau di­des­nis dė­me­sys ski­ria­mas mąs­ty­ti rei­ka­lau­jan­čių at­sa­ky­mų pa­ieš­kai ir klau­si­mų ko­ky­bei. Tai yra pa­kan­ka­mai įdo­mu“, – tei­gia vie­nas iš kny­gos au­to­rių. U. An­ta­na­vi­čius su drau­gais taip pat jau ke­le­tą me­tų or­ga­ni­zuo­ja prot­mū­šius vie­na­me iš Vil­niaus ba­rų.

Šiuo me­tu kom­pa­ni­ja taip pat pla­nuo­ja tęs­ti pus­la­pio „Šian­dien su­ži­no­jau“ veik­lą bei gal­būt iš­leis­ti nau­ją kny­gą at­ei­ty­je.