Lietuvės baldai – pasaulio turtingiesiems
Ne­praė­jo nė me­tai, kai pir­mo­ji lie­tu­vių di­zai­ne­rė Eg­lė Mie­liaus­kie­nė sa­vo iš­skir­ti­nių bal­dų ko­lek­ci­ją pri­sta­tė Eu­ro­pos di­džiau­sio­je bal­dų par­odo­je „Sa­lo­ne del Mo­bi­le“ Mi­la­ne. Šian­dien me­no kū­ri­niais pri­pa­žįs­ta­mi bal­dai per At­lan­tą jau ke­liau­ja į Niu­jor­ko di­zai­no par­odą, o ge­gu­žės pra­džio­je bus pri­sta­ty­ti Par­yžiaus „Grand Pa­lais“ me­no bie­na­lė­je.

Lie­tu­viš­kas pre­kės ženk­las „Eg­li­de­sign“ gy­vuo­ja tik an­trus me­tus, ta­čiau E. Mie­liaus­kie­nės bal­dais-skulp­tū­ro­mis ir di­zai­no me­no kū­ri­niais ži­no­vų va­di­na­mus ga­mi­nius įver­ti­no pres­ti­ži­nių in­ter­je­rų kū­rė­jai. Prieš po­rą sa­vai­čių Eg­lė su sa­vo ko­man­dos na­riais grį­žo iš Šan­cha­jaus di­zai­no par­odos, kur Lie­tu­vo­je kur­ti bal­dai su­lau­kė mil­ži­niš­ko lan­ky­to­jų ir pro­fe­sio­na­lų dė­me­sio.

Azi­jai patiko

„Šan­cha­ju­je su­lau­kė­me iš­skir­ti­nio dė­me­sio, – grį­žu­si iš ke­lio­nės į Ki­ni­ją pa­sa­ko­jo Eg­lė. – Bu­vo­me la­bai iš­rek­la­muo­ti jų in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je, kai per Mi­la­no par­odą „Sa­lo­ne del Mo­bi­le“ mus at­ra­do šios par­odos at­sto­vas Lon­do­ne. Ki­ni­jo­je bu­vo­me pa­kvies­ti pri­sta­ty­ti sa­vo dar­bus ko­lek­ci­nių dar­bų sa­lė­je tarp la­bai žy­mių pa­sau­lio kom­pa­ni­jų, ku­rių te­bu­vo pa­kvies­ta apie pen­kio­li­ka. Ir or­ga­ni­za­to­rius, ir mus pa­čius nu­ste­bi­no, kad bū­da­mi be­veik ne­ži­no­mi pa­sau­ly­je su­lau­kė­me ne­įti­ki­mo lan­ky­to­jų su­si­do­mė­ji­mo. Nors nei aš, kaip au­to­rė, nei juo­lab kom­pa­ni­ja „Eg­li­de­sign“, ku­riai dar tik an­tri me­tai, nė­ra ži­no­ma šio­je sri­ty­je, mū­sų kū­ri­niais bu­vo la­bai do­mi­ma­si.“

Pa­sak Eg­lės, Azi­jos rin­kos at­sto­vai pa­pras­tai la­bai at­sar­giai žvel­gia į nau­jo­kus, ste­bi iš to­lo ir ne­lin­kę grei­tai reikš­ti pri­pa­ži­ni­mo. Ta­čiau lie­tu­vių dar­bai bu­vo la­biau­siai fo­tog­ra­fuo­ja­mi ir ko­men­tuo­ja­mi per vi­są ren­gi­nį. Par­odos or­ga­ni­za­to­riai pa­tys ste­bė­jo­si to­kiu lie­tu­vių po­pu­lia­ru­mu, iš ki­tų sten­dų į lie­tu­vių eks­po­zi­ci­ją už­su­kan­tys par­odos da­ly­viai ro­dy­da­vo mū­siš­kiams, kad in­ter­ne­ti­nė­je par­odos erd­vė­je ži­nios apie „Eg­li­de­sign“ kū­ri­nius, dar­bų nuo­trau­kos nuo­lat bu­vo pir­mo­je po­zi­ci­jo­je.

Tris­de­šim­ties kvad­ra­ti­nių me­trų sten­de Šan­cha­ju­je Eg­lė par­odė ne tik sa­vo kur­tus me­niš­kus ir funk­cio­na­lius bal­dus – krės­lus, sta­liu­kus, ko­mo­das, ori­gi­na­lius rau­do­na­jam vy­nui lai­ky­ti skir­tus ba­rus, bet ir nau­jus in­ter­je­ro ak­se­sua­rus – še­šis uni­ka­lius pa­dėk­lus, ku­riuos di­zai­ne­rė in­ten­sy­viai kū­rė pa­sta­ruo­ju me­tu. Šiuos ga­mi­nius ji va­di­na ge­ra do­va­na – jie ne tik ori­gi­na­lūs, pa­to­gūs, bet ir pa­tei­kia­mi gra­žiai įpa­kuo­ti, tin­ka do­va­no­ti.

Pa­si­ro­dy­ti pasauliui

Kal­bi­na­ma Eg­lė lei­do­si į pri­si­mi­ni­mus. Pir­ma­sis jos uni­ka­lių bal­dų ko­lek­ci­jos ga­mi­nys bu­vo pri­sta­ty­tas tik pra­ėju­sių me­tų sau­sį. „E­sa­me la­bai jau­na kom­pa­ni­ja, ta­čiau ne­tu­ri­me lai­ko dels­ti ir pa­ma­žu iš­si­ko­vo­ti po­zi­ci­jas pa­sau­lio rin­ko­je. Gal mū­sų už­mo­jai ir per di­de­li, ta­čiau tik taip, ma­nau, ga­li­me tap­ti ži­no­mi. Pa­sau­lis la­bai grei­tai pa­mirš­ta ga­min­to­jus ir kū­rė­jus: pa­si­bai­gus vie­nai par­odai ta­vęs ne­pri­si­me­na jau po mė­ne­sio. Tad mes nuo­lat šmė­žuo­ja­me, vos tik at­si­ran­da ga­li­my­bė pa­si­ro­dy­ti“, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vė.

Kaip tei­gė Eg­lė, dar tik kur­da­ma vers­lo pla­ną ji su ko­man­da nu­ta­rė ne­si­ten­kin­ti vien Lie­tu­vos rin­ka, ro­dy­ti ir skleis­ti sa­vo su­kur­tus bal­dus ir Eu­ro­po­je, ir už At­lan­to, ir Azi­jos ša­ly­se. Ne­tru­kus di­zai­ne­rė pla­nuo­ja įsi­reng­ti nuo­la­ti­nį sa­vo kū­ri­nių sa­lo­ną sos­ti­nė­je, ta­da vi­si no­rin­tie­ji ga­lė­tų pa­ma­ty­ti jos ga­mi­nius. Mo­te­ris ti­ki, kad jos bal­dai ga­li bū­ti įdo­mūs ir mū­sų rin­kai, tie­siog mū­sų kraš­te ma­žo­ka ga­li­my­bių par­ody­ti juos. „E­sa­me da­ly­va­vę par­odo­se Mi­la­ne, Sin­ga­pū­re, Par­yžiu­je Luv­re vy­ku­sio­je me­no par­odo­je bu­vo­me kvies­ti­niai sve­čiai, da­bar ne­tru­kus – ge­gu­žės 3–8 die­no­mis – da­ly­vau­si­me tarp­tau­ti­nė­je me­no bie­na­lė­je Par­yžiu­je, ku­ri vyks­ta se­niau­sia­me eks­po­zi­ci­jų pa­vil­jo­ne „Grand Pa­lais“. Ban­dy­si­me pri­sis­ta­ty­ti ir ko­mer­ci­nė­je Niu­jor­ko par­odo­je ICFF, nors ji skir­ta la­biau pra­mo­ni­niam di­zai­nui. Ba­lan­suo­ja­me ties ga­na sli­džia ri­ba tarp me­no ir pra­kti­nio ga­mi­nio, to­dėl ren­ka­mės skir­tin­gų kryp­čių par­odas – tiek me­no, tiek ko­mer­ci­nes. Bet esa­me ma­ži, ga­mi­nių ne­daug, jie tu­ri sa­vo ser­ti­fi­ka­tus, tad mus tar­si sa­vai­me pri­sky­rė prie me­no sri­ties. To­dėl ke­ti­na­me šiai rin­kai ir skir­ti dau­giau­sia dė­me­sio“, – tei­gė E. Mie­liaus­kie­nė.

Eg­lė Mie­liaus­kie­nė: „E­sa­me la­bai jau­na kom­pa­ni­ja, ta­čiau ne­tu­ri­me lai­ko dels­ti ir pa­ma­žu iš­si­ko­vo­ti po­zi­ci­jas pa­sau­lio rin­ko­je, nes pa­si­bai­gus vie­nai par­odai ta­vęs ne­pri­si­me­na jau po mė­ne­sio.“

Sau­do Ara­bi­ja, Ki­ni­ja, Niu­jor­kas – vie­tos, kur Eg­lės kur­ti iš­skir­ti­nio di­zai­no bal­dai jau ran­da šei­mi­nin­kus. Bal­dų kū­rė­ja daž­nai net ne­ži­no, kur kon­kre­čiai at­si­durs jos dar­bai, nes per par­odas juos įsi­gy­ja ki­ti in­ter­je­ro di­zai­ne­riai, ar­chi­tek­tai. Vė­liau tuos dar­bus jie pri­tai­ko kur­da­mi pra­ban­gius in­ter­je­rus.

Anot Eg­lės, su­si­do­mė­ju­sie­ji jos kur­tais bal­dais daž­nai ste­bi­si, kad skulp­tū­ras, įspū­din­gus me­džio pa­veiks­lus ar pa­no pri­me­nan­tys jos bal­dai yra la­bai funk­cio­na­lūs, pri­tai­ky­ti nau­do­ti pa­gal pa­skir­tį. Daž­nas šiuo­lai­ki­nis eks­tra­va­gan­tiš­kų bal­dų kū­rė­jas ne­ski­ria daug dė­me­sio bal­do funk­cio­na­lu­mui, su­si­tel­kia į jo di­zai­no su­bti­ly­bes. Lie­tu­vo­je ga­mi­na­mi E. Mie­liaus­kie­nės bal­dai vien ran­kų dar­bo, tik iš na­tū­ra­lių me­džia­gų, tad jų kai­na ga­li siek­ti ir ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių eu­rų. „Mū­sų bal­dai yra vi­siš­kai iš­baig­ti ir pri­tai­ky­ti nau­do­ti. Ga­mi­na­me juos Šir­vin­to­se, meis­trų ko­man­dą su­da­ro pen­kio­li­ka pro­fe­sio­na­lių sta­lių, dro­žė­jų, ku­rie pa­gal ma­no su­kur­tą di­zai­ną šiuos bal­dus ir pa­ga­mi­na. Lie­tu­vių meis­trams dėl ko­ky­bės ne­tu­riu jo­kių prie­kaiš­tų“, – pa­si­džiau­gė di­zai­ne­rė.

Azi­jos rin­kos at­sto­vai pa­pras­tai la­bai at­sar­giai žvel­gia į nau­jo­kus, ne­lin­kę iš­kart reikš­ti pri­pa­ži­ni­mo, ta­čiau lie­tu­vių dar­bais su­si­ža­vė­jo.

Eg­lė pri­si­pa­ži­no, kad su­pro­jek­ta­vu­si bal­dą nie­ka­da ne­su­lau­kian­ti iš meis­trų aik­čio­ji­mo, kad to ne­įma­no­ma įgy­ven­din­ti. Su šiuo sta­lių ko­lek­ty­vu ji dir­ba dau­ge­lį me­tų, anks­čiau jie yra ga­mi­nę vie­ne­ti­nius jos kur­tus ga­mi­nius už­sa­ko­vams, su ku­riais Eg­lė dir­bo kaip in­ter­je­ro di­zai­ne­rė. Mo­te­ris vi­sa­da įsik­lau­so į spe­cia­lis­tų nuo­mo­nes, dis­ku­tuo­ja su jais kur­da­ma tech­ni­nį brė­ži­nį.

Se­ne­lio dirb­tu­vių kvapas

Ais­trą kur­ti iš­skir­ti­nio di­zai­no bal­dus Eg­lė, ko ge­ro, ga­vo iš sa­vo se­ne­lio. „Va­sa­ras lei­dau pas se­ne­lius kai­me, ten ma­no se­ne­lis tu­rė­jo dirb­tu­vę ir ga­mi­no smui­kus. Juos ir par­duo­da­vo, ir pats griež­da­vo vi­sur – ves­tu­vė­se, lai­do­tu­vė­se, kai­mo šven­tė­se. Iki ke­tu­rio­li­kos me­tų va­sa­rą su­kio­da­vau­si jo dirb­tu­vė­je tarp jo pa­ga­min­tų smui­kų de­ta­lių, me­džio skied­rų ir drož­lių kva­pas man iki šiol vie­nas ma­lo­niau­sių“, – pri­si­mi­nė Eg­lė.

Pa­šne­ko­vės tei­gi­mu, nei viš­čiu­kai, ku­riuos au­gi­no mo­čiu­tė, nei bi­tės, ku­rių taip pat tu­rė­jo se­ne­lis, jai vai­kys­tė­je ne­bu­vo to­kie pa­sa­kiš­ki, kaip se­ne­lio dirb­tu­vė­je vyks­tan­tis smui­ko kū­ri­mo pro­ce­sas. De­ja, nė vie­no se­ne­lio ga­min­to smui­ko Eg­lė sa­kė šian­dien ne­tu­rin­ti – šei­ma gy­ve­no ne­pa­si­tu­ri­mai, tad vi­sus smui­kus par­da­vė, kad tu­rė­tų lė­šų pra­gy­ven­ti. Pa­šne­ko­vė svars­tė, kad vai­kys­tės pa­tir­tis ją, ma­tyt, pa­ska­ti­no bai­gus mo­kyk­lą sva­jo­ti apie skulp­tū­ros stu­di­jas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je. „Ta­čiau tė­vai, ku­rie su me­nu ne­tu­ri jo­kio ry­šio, ma­ne per­kal­bė­jo, siū­lė ge­riau rink­tis dra­bu­žių mo­de­lia­vi­mą, nors tai ma­nęs vi­sai ne­trau­kė. Ra­do­me komp­ro­mi­są – įsto­jau mo­ky­tis gra­fi­kos“, – šyp­so­da­ma­si pri­si­mi­nė iš­skir­ti­nių bal­dų di­zai­ne­re ta­pu­si E. Mie­liaus­kie­nė.

Su­pro­jek­ta­vu­si bal­dą Eg­lė Mie­liaus­kie­nė nie­ka­da ne­su­lau­kian­ti meis­trų aik­čio­ji­mo, kad to ne­įma­no­ma įgy­ven­din­ti.

Tiek dar­be, tiek na­muo­se mo­te­ris vi­sa­da ap­sup­ta vy­riš­kos kom­pa­ni­jos. Links­mai nu­si­tei­ku­si Eg­lė pri­si­mi­nė vie­no vers­lo bi­čiu­lio pa­sa­ky­mą, esą jai bū­tų bu­vę ver­ta gim­ti vy­ru Par­yžiu­je ar Niu­jor­ke, tuo­met sėk­mė di­zai­no vers­le bū­tų bu­vu­si la­biau už­ti­krin­ta. Eg­lė pri­pa­žįs­ta, kad ku­rian­čių me­ni­nin­kų pa­sau­ly­je yra be­ga­li­nė dau­gy­bė, vi­si jie trokš­ta pa­tek­ti į pres­ti­ži­nes ga­le­ri­jas, reng­ti par­odas, siek­ti kar­je­ros, ta­čiau pa­si­se­ka ne vi­siems. Sa­vo sėk­me lie­tu­vė ti­ki ir iš vi­sų jė­gų sten­gia­si, kad tai tap­tų rea­ly­be.

Vi­so­ke­rio­po pa­lai­ky­mo ji su­lau­kia iš sa­vo vy­ro ir tri­jų sū­nų. Su vy­riau­siuo­ju dvi­de­šimt vie­nų me­tų sū­nu­mi, Ro­ter­da­me stu­di­juo­jan­čiu fi­nan­sus, ma­ma daž­nai kon­sul­tuo­ja­si, iš­klau­so jo pa­ta­ri­mų ir siū­ly­mų. Ma­žie­ji – de­šimt­me­tis ir de­vyn­me­tis – sū­nūs au­ga kū­ry­biš­ko­je ap­lin­ko­je, jie taip pat no­riai iš­sa­ko sa­vo min­tis ir idė­jas apie ma­mos ga­mi­nius. „Šei­mo­je esu vie­nin­te­lė me­ni­nin­kė, ta­čiau ir vy­ras, ir ber­niu­kai ma­ne pa­lai­ko, su­pran­ta ir ska­ti­na siek­ti sa­vo tiks­lo“, – šyp­so­da­ma­si pa­si­gy­rė mo­te­ris.