Lietus išplovė derlingą dirvožemio sluoksnį
Moks­li­nin­kai spė­ja, kad šį pa­va­sa­rį Lie­tu­vo­je, kaip ir vi­so­je lie­taus, šal­čių ir snie­go nu­alin­to­je Eu­ro­po­je, mi­ne­ra­li­nio azo­to dir­vo­že­my­je bus la­bai ma­žai. Tai lė­mė ke­le­tas su­ta­pu­sių ne­pa­lan­kių veiks­nių: itin lie­tin­gas ru­duo ir pa­ly­gin­ti šil­ta bei drėg­na žie­ma.

Tyrimai rodo, jog 2017 metų rudenį mineralinio azoto dirvožemyje visoje Lietuvoje buvo labai mažai arba mažai. Tiek nedaug šios derliui derėti svarbios medžiagos nebuvo nustatyta nė vienais metais nuo 2005-ųjų, kai Lietuvoje pradėta vykdyti reguliarią mineralinio azoto dirvožemyje stebėseną.

Kiek azoto dirvožemyje liko po žiemos, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Agrocheminių tyrimų laboratorija žada tirti maždaug po mėnesio. „Šiemet žiema užsitęsė, matyt, tyrimus atliksime kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Kai tik pašalas išeis“, – „Lietuvos žinioms“ sakė LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius prof. habil. dr. Gediminas Staugaitis.

Rudenį dirvožemyje rastas labai mažas tirpaus azoto kiekis rodo, kad žiemkenčių ir žieminių rapsų pavasarinį tręšimą azotu reikės atlikti kuo skubiau, mažesnėmis normomis ir daugiau kartų.

Tačiau jis jau dabar spėja, kad greičiausiai mineralinio azoto dirvožemyje bus nemažas trūkumas. „Jeigu rudenį nedaug nustatyta, pavasarį neturėtų padaugėti“, – svarstė jis. Profesorius atkreipė dėmesį, kad visą gruodį ir pusę sausio buvo šlapia, upės patvinusios, vanduo daug kur prasisunkė gilyn, todėl dalis azoto galėjo būti išplauta. Tikslesnį vaizdą laboratorija galės pateikti, kai atliks tyrimus ankstyvą pavasarį išėjus pašalui.

Kokią tręšimo azotu strategiją žemdirbiams teks pasirinkti šį pavasarį? Laboratorijos specialistų nuomone, rudenį dirvožemyje rastas labai mažas tirpaus azoto kiekis rodo, jog žiemkenčių ir žieminių rapsų pavasarinį tręšimą azotu reikės atlikti kuo skubiau. Tačiau patį pavasarinį tręšimą azotu reikėtų atlikti mažesnėmis normomis, bet daugiau kartų.

Dirvožemio mikroorganizmų veikla ir organinių medžiagų mineralizacija vyks silpnai, ir lengvai augalams prieinamu azotu iš savo atsargų dirvožemis pasipildys lėtai. Todėl tikėtina, kad dirvožemio sąskaita azoto trąšų sutaupyti nepavyks.

Rudenį azoto dirvožemyje buvo ypač mažai

Žemdirbiai jau praėjusį rudenį nerimavo, kad neaišku, kiek mineralinio azoto, baigiantis itin lietingam rudeniui, dar galėjo likti dirvožemyje ir kaip reikės tręšti augalus pavasarį. Tyrimų rezultatai nebuvo džiuginantys, tačiau tai, mokslininkų nuomone, galima buvo prognozuoti. Mat tris mėnesius – liepą, rugsėjį ir spalį – kritulių šalyje iškrito dvigubai ar net daugiau negu daugiametė mėnesio norma.

Žemės ūkio ministerijos užsakymu LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorija 2017 metų lapkričio pradžioje atliko dirvožemio mineralinio azoto stebėsenos tyrimus. Dirvožemio ėminiai buvo paimti iš 0–30, 30–60 ir 60–90 cm dirvožemio sluoksnių įvairiose šalies vietose įrengtų 220 aikštelių.

Tyrimai parodė, kad mineralinio azoto šį rudenį dirvožemyje buvo labai mažai arba mažai. Toks mažas mineralinio azoto kiekis nebuvo nustatyta nė vienais metais nuo 2005-ųjų, kai kasmet pradėta vykdyti tokią stebėseną.

Šių tyrimų duomenimis, 2017 metų rudenį mineralinio azoto 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje šalies vidurkis sudarė 35,5 kilogramo hektare (kg/ha). Galima palyginti: 2016 metų rudenį jo buvo 47,2, 2015 metais – 50,8, 2014 metais – 61 kg/ha.

Mažiausiai mineralinio azoto nustatyta lengvuose dirvožemiuose ir mažesnėmis trąšų normomis tręšiamuose plotuose, kur buvo augintas vasarojus ar auga daugiametės žolės. Čia mineralinio azoto kiekis nesiekė 30 kg/ha.

Rytų Lietuvoje daug aikštelių jo turėjo mažiau kaip 20 kg/ha. Tik sunkesnėse dirvose ir intensyviuose auginimo plotuose (o tai daugiausia buvo Vidurio Lietuvos šiaurinė dalis) mineralinio azoto kiekis svyravo tarp 40 ir 50 kg/ha, o kai kuriuose azotu patręštuose žiemkenčių plotuose jo rasta ir daugiau.

Mažai mineralinio azoto buvo ir podirvyje. Jo vidurkis 0–30 cm dirvožemio sluoksnyje buvo 22,0, o 30–60 ir 60–90 cm sluoksniuose – atitinkamai 13,5 ir 11,7 kg/ha.

Žemesnėse vietose dirvožemis buvo labai įmirkęs, kai kur gilesni sluoksniai apsemti, todėl mokslininkai pronozavo, kad nuslūgus vandeniui kartu gilyn pasitrauks ir jame ištirpę nitratai. Todėl ten mineralinio azoto turėtų dar sumažėti.

Mineralinis azotas Lietuvos dirvožemyje 2017 metų rudenį. Šaltinis: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorija.

Kokią tręšimo azotu strategiją taikyti pavasarį?

LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos specialistai prognozavo, kad labai įmirkusios dirvos gali džiūti ilgai, ypač ten, kur gruntinis vanduo aukštai pakilęs. Todėl didelė tikimybė, kad žemės dirbimo darbai pavasarį vėluos, o ir dirvų rudenį dėl gausaus lietaus daug liko neartų ir neapsėtų.

Remiantis prieš 3 mėnesius atliktais tyrimais, labai mažas tirpaus azoto kiekis dirvožemyje 2017 metų lapkritį rodo, kad žiemkenčių ir žieminių rapsų pavasarinį tręšimą azotu reikės atlikti kuo skubiau, nes jau ir tuomet buvo matyti pageltę užmirkusių pasėlių plotai.

Specialistų nuomone, pavasarinį tręšimą azotu, ypač skirtingai džiūstančiuose laukuose, reikėtų atlikti mažesnėmis normomis, bet daugiau kartų. Jeigu pavasaris bus vėsus, o dirvos dar per drėgnos, tai dirvožemio mikroorganizmų veikla ir organinių medžiagų mineralizacija vyks silpnai, ir lengvai augalams prieinamu azotu iš savo atsargų dirvožemis pasipildys lėtai.

„Tikėtina, kad dirvožemio sąskaita azoto trąšų sutaupyti nepavyks, o svarbiausias tikslas bus jas teisingai ir proporcingai paskirstyti augalų vegetacijos metu“, – remdamasi LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos tyrimais teigė Žemės ūkio ministerija.

Laukia daug netikėtumų

Nuo 2005 metų Žemės ūkio ministerijos užsakymu šalyje vykdomi mineralinio azoto dirvožemyje stebėsenos tyrimai rodo, kad žiemos eiga gali daryti nemažą įtaką jo kiekiui. Jau įsitvirtino taisyklė, kad po šiltų žiemų mineralinio azoto dirvožemyje būna mažiau. Taip buvo 2014-ųjų pavasarį, tokie patys rezultatai gauti 2015 metų pavasarį.

Aleksandro Stulginskio universiteto prof. habil. dr. Gvidas Šidlauskas pažymėjo, kad praėjusį rudenį ir žiemą – gruodį ir sausio pradžioje – kritulių kiekis gerokai viršijo vidutinę metinę normą. Jis priminė, kad 2017 metų lapkritį mineralinio azoto iki 60 cm dirvožemio sluoksnyje rasta apie 35 kg/ha, kai vidutinė norma siekia apie 45–50, o kai kuriais metais – iki 60 kg/ha.

„Azoto dirvožemyje tarsi ir mažiau, bet neaišku, ar tas azotas išsiplovė, – sakė profesorius. – Tai rodo kai kurių mokslininkų atlikti lizimetriniai tyrimai. Todėl dar sunku pasakyti, kas bus pavasarį. Tačiau azoto sutaupyti niekam nepavyks. Reikės dirvai atiduoti tą kiekį, kuris reikalingas. Tręšti būtinai reikės.“

Mūsų šalyje, pasak G. Šidlausko, vyrauja mažai mineralinio azoto turinčios žemės. Jos sudaro apie 60 proc. viso Lietuvos dirvožemio. Dar maždaug 25 proc. žemių būdingas labai mažas kiekis azoto. Tik 10–15 proc. dirvožemio pasižymi vidutiniu ir didesniu kiekiu azoto.

Mikroelementų trąšos efektyvios būna tada, kai dirvožemyje augalams yra pakankamai azoto, fosforo ir kalio, tai yra kai tręšiama subalansuotai, o augalams prieinamų mikroelementų dirvožemyje yra mažiau.

„Mums būtina naudoti azoto trąšas, nes be šito neužauginsime derliaus. Lietuvos dirvožemyje nedaug fosforo ir kalio. Juodžemio zonose maisto medžiagų yra daugiau, o mes, norime to ar ne, privalome naudoti mineralines ir organines trąšas. Bet organinių trąšų, nykstant gyvulininkystei, beveik nebeturime. Organinių medžiagų lietuviškoje dirvoje taip pat nėra daug. Todėl be mineralinių trąšų užauginti gausų geros kokybės derlių yra sudėtinga, praktiškai – neįmanoma“, – sakė prof. G. Šidlauskas.

Prof. G. Staugaičio nuomone, pavasarį mineralinio azoto kiekio dirvožemyje padidėjimo laukti nereikėtų, nes žiemą iš augalinių liekanų mineralizuojasi tik labai maža azoto dalis arba mineralizacija visai nevyksta. O jeigu žiema lietinga ir be pašalo, tai mineralinio azoto kiekis dirvožemyje gali dar labiau sumažėti.

Visų darbų pradžioje – dirvožemio tyrimai

Svarbiausi mineralai, užtikrinantys pagrindines augalo funkcijas, yra N (azotas), P (fosforas), K (kalis). Jų augalui viso augimo periodu reikia daugiausia, o pagrindinis jų kiekis įnešamas su NPK trąšomis pagrindinio tręšimo metu. Visų žemdirbio darbų pradžių pradžia yra dirvožemio tyrimai ir tik po jų – tręšimo planai, augalų apsaugos priemonių planavimas.

Mineralinio azoto kiekis dirvožemyje kinta visus metus, priklausomai nuo dirvožemio savybių, klimatinių veiksnių – temperatūros, kritulių, tręšimo, naudojamos agrotechnikos. Kuo dirvos temperatūra didesnė, tuo greičiau vyksta mineralizacija, daugiau suyra augalinių liekanų, daugiau atsipalaiduoja mineralinio azoto.

Mineralizacijos procesas suaktyvėja, kai dirvos temperatūra pakyla iki 10 laipsnių, o intensyviausiai vyksta vasaros metu. Sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai, turintys daugiau molio ir dulkių dalelių, kaupia daugiau mineralinio azoto nei lengvos dirvos. Tuo tarpu didesnis kritulių kiekis šį azotą išplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius, ypač kai per trumpą laiką iškrenta 30 mm kritulių ir daugiau.

Įvertinti visus vienu metu vykstančius veiksnius ir turinčius įtakos mineralinio azoto kiekiui dirvožemyje yra sunku, todėl vykdomi mineralinio azoto stebėsenos tyrimai, kurie duoda atsakymą apie jo kiekį dirvožemyje ir būtinumą augalus tręšti azoto trąšomis.

Tręšimas azotu daugiausia iš visų maisto medžiagų didina augalų derlių, todėl žemės ūkyje sparčiai didėja azoto trąšų naudojimas. Kai trūksta azoto ir kitų mineralinių medžiagų, augalai prastai auga, nesivysto, – uždera prastos kokybės ir negausus derlius.