Lietinga vasara subrandino gerą riešutų derlių
Kai ki­ti žem­dir­biai skun­džia­si pra­ėju­sia lie­tin­ga va­sa­ra ir der­liaus su­rink­ti ne­lei­džian­čiu ru­de­niu, di­džiau­sio­je Kau­no re­gio­no rie­šut­me­džių plan­ta­ci­jo­je drėg­mė lei­do užau­gin­ti di­de­lius pil­na­vi­du­rių rie­šu­tų bran­duo­lius. Tie­sa, rie­šu­tus te­ko rink­ti per lie­tų, ta­čiau jų ko­ky­bė dėl to nė kiek ne­nu­ken­tė­jo.

„Žinoma, tai nėra patys derlingiausi metai, tačiau po 3 tonas iš vieno hektaro priskynėme, – sakė Kauno rajono Alšėnų seniūnijoje ūkininkaujantis Rimas. – Kelerių metų derlingumo vidurkis siekė 2,5 tonos riešutų iš hektaro. Kekėje kol kas tebūna 2–3 riešutai, nors pasirinktos veislės gali subrandinti ir 5–6. Gal kada bus ir 5 ar net 6 tonos, nes šis riešutynas dar jaunas, tik 5 metų.“

80 proc. ūkininko derliaus jau džiūsta specialiai įrengtose gerai ventiliuojamose saugyklose, kuriose palaikoma tokia pati temperatūra kaip ir lauke. Ūkininkas spėja, kad aruodai ištuštės dar prieš Naujuosius metus. Nors viskas kaip ant mielių brangsta, Kaune, ūkininkų turgeliuose, prekiaujantis R. Norus stengiasi palaikyti tokias pat kainas, kaip ir pernai.

Riešutyno priežiūra palyginti mechanizuota, bet derlių surenkant didžiausias pagalbininkas yra grėblys ir vyrauja rankų darbas.

Šešiolika hektarų užimančioje giraitėje Alšėnų seniūnijoje stiebiasi beveik 9 tūkst. lazdynų. R. Noraus riešutmedžiai nepramečiuoja, didesnį ar mažesnį derlių subrandina kasmet. Paslaptis paprasta – sodinukai padauginti ne iš riešutų, 12 rūšių medeliai pirkti veislynuose.

„Svarbiausia – pasodinti ne malką, o „gryną kraują“. Negalima lėšų taupyti ir gailėti pirminei investicijai. Kokybiški sodinukai po kelerių metų atsilygina puikiu derliumi“, – įsitikinęs pašnekovas.

Rimo medeliai veda skirtingus riešutus: apvalius, bukus, pailgus. Vienų branduolys susitraukia, kitų užima tik pusę kevalo, treti turi storoką luobelę. Dar vieną riešutyną Dzūkijoje turintis R. Norus sako, kad pakaunėje auginamos perspektyviausios veislės, kurių riešutai pilnaviduriai ir be luobelės.

Didžiausias pagalbininkas – grėblys

Norėdamas surinkti švaresnius ir sausesnius branduolius Dzūkijoje ūkininkas tarpueiliuose klojo geotekstilės plėvelę: kadangi plantacija užima 5 ha, šios nutiesta 10 kilometrų.

Riešutyno priežiūra palyginti mechanizuota, bet derlių surenkant didžiausias pagalbininkas yra grėblys ir vyrauja rankų darbas. „Turiu pirminio valymo kombainą, kuris atskiria riešutus nuo šiukšlių ir lapų, kūlimo mašiną, išlukštenančią juos iš kekių. Porą kartų riešutus perleidus per kombainą ir kartą per kūlimo mašiną, ketvirtąsyk riešutai dar perrenkami rankomis“, – pasakojo riešutmedžių plantacijos savininkas.

Lietinga vasara tokio profilio ūkyje tik dar padidino darbų skaičių – dažniau teko pjauti žolę tarpueiliuose. Anot Rimo, šienauti žoliapjove riešutyne – nemažų įgūdžių reikalaujantis darbas: „Kai jį patikiu kam nors kitam, nemažai medelių tenka atsodinti, mat jeigu užkliudo traktoriumi ar benzininės žoliapjovės valu, po kelerių metų sužalotas augalas miršta.“ Šešiolikos hektarų ūkyje prie Kauno R. Norus išsiverčia su vienu traktoriuku ir keliais skirtingais padargais.

Konkurencijos nesibaimina

Surinkus paskutinius riešutus, darbai plantacijoje nesibaigs, mat R. Norus daugina ir sodinukus, jais prekiauja. „Ši prekyba pastaraisiais metais yra ypač pagyvėjusi. Anksčiau niekas netikėjo, kad Lietuvoje galima užauginti riešutus, todėl ir nepirko sodinukų“, – tvirtino pašnekovas. Ar Rimas nesibaimina, kad pats auginasi konkurentus? „Konkurencijos nebuvo ir nebus. Maniškius riešutus valgo tik Dzūkija ir Kaunas, kitur neprekiaujame. O juk dar yra Vilnius, Aukštaitija, Žemaitija ir Suvalkija. Kol kas neužauginame tiek, kad būtų galima pradėti prekybą kitur“, – teigė R. Norus.

Kuri sritis – prekyba riešutais ar juos auginančiais medeliais – yra pelningesnė, kol kas Rimas negalėjo pasakyti: „Pradėjęs verstis lazdynų dauginimu, kelerius metus nieko neuždirbau, teko įgyti įgūdžių. Esu savamokslis. Tai, kas parašyta knygose, konkrečiai situacijai ne visuomet tinka. Kai gerai nudegi, trejus metus kasi ir šaknų nerandi, kitais metais jau darai kitaip.“

Pradėjęs verstis sodinukų dauginimu ir prekyba vyriškis suprato, kad be papildomų investicijų ir automatizuotos laistymo sistemos ūkyje neišsivers. Riešutus auginantiems lazdynams, pasak R. Noraus, ji nėra būtina, tačiau gelbsti sausrų metu, o daigyne ji tiesiog būtina.

Kenkėjų daugiau nei draugų

„Daug kas pamato ir galvoja – koks geras verslas: rodos, riešutai auga patys, tik spėk juos raškyti. Iš tiesų pirmieji dveji metai naujai įveistame plote yra itin sunkūs. Negali sklypo užleisti piktžolėmis, jas tenka išravėti. Žinoma, būtų galima tiesti agroplėvelę, tačiau po ja veisiasi pelės ir kirstukai. Jie taip pat pridaro nemažai žalos“, – pasakojo pašnekovas.

Eksperimentuoti nevengiantis ūkininkas iš melioracijos vamzdžių pats pasigamino 250 gaudyklių šiems graužikams. „Originali gaudyklė kainuoja apie 10 eurų, o maniškių savikaina – apie 1 eurą. Norint, kad į tokį namelį eitų ne tik pelės, bet ir kirstukai, jį reikia šiek tiek įkasti į žemę. O štai kurmiai yra riešutyno draugai – jie išbaido kurklius, nugraužiančius medelių šaknis“, – aiškino jis.

Kenkėjų ir žaladarių lazdynų plantacijoje yra gerokai daugiau: amarai, kopūstinės kirmėlės nuėda jaunus lapus, varnos, kėkštai ir voverės vagia riešutus. R. Norus nepagailėjo investuoti ir visą sklypą aptvėrė vielos tvora, ji saugo nuo miško žvėrių. „Kiti ūkininkai įsikurti pradeda nuo namo, o aš – nuo medelių ir tvoros. Aplinkui pilna briedžių, elnių. Medžiotojai sakė, kad nelaikys ta tavo tvora, o ji penkeri metai stovi. Žvėris išbaido šunys“, – pasakojo ūkininkas.

Užkoduota genetiškai

R. Noraus ūkis – tai ne tik 16 ha riešutmedžių giraitė, bet ir daugiau kaip 120 šeimų bitynas. Apie šią veiklos sritį Rimas kalba nebe taip džiaugsmingai. Šiųmetis medunešis buvo prastas, medaus R. Norus prikopinėjo perpus mažiau nei ankstesniais metais. „Bitininkauju ketvirtį amžiaus, šie metai yra prasčiausi“, – neslėpė pašnekovas.

Lazdynus verslininkas augina keturiolikti metai, o štai bitininkystė, kaip jis tvirtina, yra užkoduota genuose. Mat bitininkavo Rimo senelis, šia veikla užsiima ir tėvai. „Nors jie dirbo valdiškus darbus, 17 val. uždarę duris skubėdavo į bityną ir čia užtrukdavo iki vėlumos. Sukdavo medų net laukuose ir mus visus tris savo vaikus visur vežiodavosi“, – prisiminė vyriškis.

Mama Onutė apie jauniausią sūnų Rimą yra pasakiusi, kad jis ir užaugo avilyje. „Jaunystėje, kai reikėdavo padėti tėvams, sakydavau, kad bitininku nebūsiu niekada gyvenime. Tie žodžiai sugrįžo bumerangu. Dabar bitininkystė tiek įaugusi į kraują, kad be jos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Bitelė yra šventas buželis. Be jų juk nieko nebūtų, nevalgytume tikro maisto, nebūtų obuolių, slyvų, kitų vaisių ir uogų. Tiesa, riešutus apdulkina vėjas, bet gal kokią žiedadulkę sparneliu nuneša ir bitė“, – įsitikinęs bitininkas.

Vyriškis neslėpė, kad šis amatas priimtinas ir tinkamas ne kiekvienam. „Prisipažinsiu, kad pats bitininkaudamas medaus valgyti negaliu, esu jam alergiškas“, – sakė ūkininkas R. Norus.