Lengviau nusipirkti valstybės įmonę nei butą
Vy­riau­sy­bė pa­ga­liau nu­spren­dė par­duo­ti še­šias iki šiol vals­ty­bės val­do­mas veis­li­nin­kys­tės bend­ro­ves, ta­čiau pla­nuo­ja įsta­ty­mu nu­sta­ty­ti leng­va­ti­nes jų pri­va­ti­za­vi­mo są­ly­gas kon­kre­čių pir­kė­jų ra­tui. Sei­mui siū­lo­ma tvir­tin­ti Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos par­eng­tą įsta­ty­mo pro­jek­tą, kad veis­li­nin­kys­tės įmo­nes ga­lės įsi­gy­ti tik ūki­nin­kų koo­pe­ra­ty­vai – už 5 proc. pra­di­nį įna­šą, li­ku­sią kai­nos da­lį su­mo­kė­da­mi per 10 me­tų, kol bū­tų drau­džia­ma keis­ti įsi­gy­tų įmo­nių veik­los po­bū­dį.

Ekspertų nuomone, tokiomis lengvatinėmis sąlygomis net buto Lietuvoje nenusipirksi, o juo labiau įmonės. Keistas ir įstatymu nustatomas konkretus pirkėjų ratas. Manoma, jog parengtos valstybės įmonių privatizavimo sąlygos bei apribojimai neabejotinai sumažins įmonių pardavimo kainas.

Jeigu valstybė nenustatytų lengvatinių privatizavimo sąlygų bei apribojimų, žemdirbių teigimu, šias įmones įsigytų su žemės ūkiu nesusiję turtuoliai, o svarbi veislininkystės veikla nutrūktų.

Ūkininkai neva nepajėgūs iš karto sumokėti visos sumos už perkamas įmones. Antai valstybinės bendrovės „Šilutės veislininkystė“ pardavimo kaina gali siekti iki 2 mln. eurų – tiek ūkininkai esą „nesurinktų net ir susimetę“.

Jeigu valstybė nenustatytų lengvatinių privatizavimo sąlygų bei apribojimų, žemdirbių teigimu, šias įmones įsigytų su žemės ūkiu nesusiję turtuoliai, o svarbi veislininkystės veikla nutrūktų. Nuostolių esą patirtų ir valstybė, ir ūkininkai.

Žilvinas Šilėnas: „Kas nenorėtų įsigyti įmonės išsimokėtinai? Lietuvoje tokiomis sąlygomis net buto nenusipirksi. To neturėtų būti“ / LLRI nuotrauka

Valstybės valdomų veislininkystės įmonių privatizavimo įstatymo projektas numato, kad bus privatizuotos šiuo metu Žemės ūkio ministerijos valdomos veislininkystės bendrovės AB „Lietuvos veislininkystė“, UAB „Šilutės veislininkystė“, UAB „Panevėžio veislininkystė“, UAB „Lietuvos žirgynas“, UAB „Šeduvos avininkystė“ ir AB „Kiaulių veislininkystė“.

„Lietuvos žirgynas“ būtų privatizuojamas prieš tai nuo šios įmonės atskyrus genofondo saugojimo funkciją. Trys iš šešių valstybės valdomų veislininkystės įmonių saugo senąsias Lietuvos veisles pagal Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvenciją.

Neįžvelgia investuotojų diskriminavimo

Veislininkystės įmones pasaulyje dažniausiai valdo ūkinininkai, jie patys nustato jų valdymo struktūrą. Pavyzdžiui, Estijoje galvijų veisėjų asociacija yra ūkininkų nuosavybė. Jie turi nuosavą įmonę, patys nustato paslaugų kainas, tvarką, taigi patys ūkininkai visiškai savarankiškai valdo veislininkystę. Šios srities įmonės ūkininkų valdomos ir Skandinavijoje bei kitose Europos šalyse.

Žilvinas Šilėnas: „Kas nenorėtų įsigyti įmonės išsimokėtinai? Lietuvoje tokiomis sąlygomis net buto nenusipirksi. To neturėtų būti.“

Lietuvos žemės ūkio ministerija (ŽŪM) „Lietuvos žinioms“ atsiųstame rašte pabrėžė, jog valstybė yra įsipareigojusi išsaugoti genetinius išteklius, bet šių bendrovių paslaugomis daugiausia naudojasi gyvulių augintojai, todėl įmones ir rengiamasi jiems perduoti specialiomis sąlygomis. Bendrovių akcijos už jų nominalią vertę būtų parduotos kooperatyvams, kurių narių skaičius yra ne mažesnis kaip 50 proc. visų bendrovės paslaugų gavėjų.

„Geriausiai užtikrinti tolesnę bendrovių veiklą gali susikooperavę ūkininkai, kurie šiuo metu ir naudojasi veislininkystės bendrovių teikiamomis paslaugomis, o ne pavieniai ūkininkai“, – teigiama ŽŪM rašte „Lietuvos žinioms“.

Kad privatizuotų bendrovių veislininkystės veikla nenutrūktų, naujiesiems savininkams įstatymas draustų 10 metų keisti veiklą ir tiek pat laiko neleistų perleisti įsigytų akcijų kitiems asmenims.

Kooperatyvai už įsigyjamas valstybės įmonių akcijas galėtų mokėti dalimis per 10 metų, prieš tai sumokėję vos 5 proc. pradinį įnašą.

ŽŪM duomenimis, valstybinės veislininkystės bendrovės dirba pelningai, bet pelningumas nedidelis – daugeliui jų reikia didelių investicijų norint atnaujinti turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. „Atsižvelgiant į tai ir skatinant kooperaciją, įstatymo projekte numatytos specialios privatizavimo sąlygos“, – tvirtino ŽŪM. Ir pabrėžė, jog valstybės valdomų veislininkystės bendrovių privatizavimo įstatymo projekte nėra nurodytas nė vienas diskriminaciją sukuriantis reikalavimas.

Lengvatos diskredituoja privatizavimą

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentą Žilviną Šilėną stebina tai, kad valstybė iki šiol valdo šešias veislininkystės bendroves: tam nėra jokios priežasties, nes strateginės veiklos (kaip stambios energetikos ar strateginę infrastruktūrą valdančios bendrovės) šios įmonės nevykdo, o užsiima paprasčiausia ūkine veikla.

„ŽŪM aiškinamajame rašte Seimui teigiama, kad trys iš tų įmonių saugo senąsias labai svarbias Lietuvai gyvulininkystės rūšis. Dėl to nesiginčiju. Bet veislininkystės įmonių Lietuvoje – šešios. Kad ir kuo tos įmonės užsiimtų – veislių išsaugojimu ar selekcija, tai yra ūkinė veikla, kurioje valstybei nėra ką veikti“, – įsitikinęs pašnekovas.

Tačiau Ž. Šilėnas kritikuoja pasirinktą įmonių pardavimo būdą, nes įstatymas užkirstų kelią jas privatizuojant dalyvauti ūkininkams, kurie nėra kooperatyvo nariai. „Visiškai neprotinga riboti galimų pirkėjų skaičių. Kai mažinamas pirkėjų ratas, krinta pardavimo kaina“, – aiškino LLRI prezidentas.

Ž. Šilėnui keista nuostata privatizuojant leisti dalyvauti tik kooperatinėms bendrovėms, bet labiausiai jį stebina siauram pirkėjų ratui teikiama lengvata – už akcijas temokėti pradinį įnašą, o vėliau išsimokėtinai dalimis. „Kas nenorėtų įsigyti įmonės išsimokėtinai? Lietuvoje tokiomis sąlygomis net buto nenusipirksi. To neturėtų būti“, – pažymėjo ekspertas.

Jo neįtikino argumentas, kad Lietuvos žemdirbiai neturtingi ir neturi „laisvų“ pinigų: „Jeigu neturi pinigų, – neperki. O jeigu nusiperki įmonę neturėdamas pinigų, – ką su ja veiksi?“

Ž. Šilėnas nurodė, kad įmonių susijungimas ar pirkimas yra normali verslo praktika. Jeigu pavienis žmogus nepajėgia sumokėti visos kainos, susiranda partnerį, arba buriasi žmonių grupė ir bendromis lėšomis perka geidžiamą įmonę. „Žmonės „susimeta“ arba susiranda fondą, kuris finansuoja įsigijimą. Leisti investuotojui už valstybės turtą mokėti 5 procentus ir visą sumą išsimokėti yra labai didelė lengvata. Kas pirks, tam bus labai naudinga“, – svarstė pašnekovas.

Ž. Šilėno teigė, jog privatizavimas galėtų vykti gerokai paprasčiau: ūkininkai ar ūkininkų kooperatyvai turėtų viešame aukcione varžytis su kitais investuotojais, tada valstybė gautų maksimalią naudą. „Protingiausia būtų tiesiog šias įmones parduoti aukcione, kad jas galėtų įsigyti bet kas: ir kooperatyvas, ir ūkininkas, ir šiaip bet kuris investuotojas. Šias įmones parduoti reikia, bet normaliomis, skaidriomis sąlygomis, o ne kuriant visokias išlygas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pasak jo, nepriimtinos ir sąlygos, kad naujieji savininkai negalės keisti įmonės veiklos, kol išsipirks įmones per 10 metų. „Jeigu įmonė iš tikrųjų vykdo kokią nors labai svarbią valstybei veiklą, protingiau būtų ne liepti savininkams ją išlaikyti, o valstybei reikalingą paslaugą pirkti – galbūt iš šių, galbūt iš kitų įmonių“, – svarstė Ž. Šilėnas.

Ar šiuo metu neefektyviai dirbančias įmones įsigijus neturtingiems savininkams, verta tikėtis didelių pokyčių? Gal šio privatizavimo tikslas toks ir yra: ne surasti rimtą investuotoją, o tiesiog pakeisti savininkus? „Sutinku. Jeigu vietoj ministerijos įmones valdys kooperatyvas, esminių pokyčių neatsiras“, – aiškino Ž. Šilėnas.

Nori valdyti, bet neturi pinigų

Šveicarijos bendrovės „Vianco“ dukterinės įmonės UAB „Baltic Vianco prekyba“ direktorius ir UAB „Šilutės veislininkystė“ valdybos pirmininkas Darius Dzekčiorius sakė, kad ūkininkai nebūtų pajėgūs iš karto sumokėti visos sumos už šią įmonę.

„Įmonės įstatinis kapitalas sudaro 615 tūkst. eurų, ilgalaikis turtas – apie 750 tūkst. eurų, bet jos kaina gali siekti iki 2 mln. eurų. Mėsinių galvijų sektoriui tai didelė suma, ūkininkai, be abejo, net ir susimetę iš karto tiek nesurinktų“, – tikino D. Dzekčiorius.

Jo nuomone, jeigu ūkininkams nebus suteikta „valstybės pagalba“, tai „Šilutės veislininkystę“ nupirktų „kokia nors transporto serviso ar logistikos įmonė“ ir galiausiai jos dabartinė veikla nutrūktų, o nuostolių esą patirtų ir valstybė, ir ūkininkai.

„Šilutės veislininkystė“ teikia paslaugas Lietuvos mėsinių galvijų augintojams, o pagrindinė jos funkcija – mėsinių galvijų produktyvumo gerinimas ir kontrolė. Nors pagrindiniai įmonės naudos gavėjai yra ūkininkai, šiuo metu iš 7 valdybos narių nepriklausomi yra 3. Vienas jų – D. Dzekčiorius, deleguotas į valdybą kaip Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos tarybos narys, – išrinktas valdybos pirmininku. Bet balsų daugumą valdyboje turinti ministerija vis tiek groja pirmu smuiku.

„Turime pavyzdžių užsienyje – kai ūkininkai yra tokių įmonių akcininkai, yra visai kiti rezultatai“, – sakė „Šilutės veislininkystės“ valdybos pirmininkas. D. Dzekčioriaus manymu, įsigiję veislininkystės įmonę mėsinių galvijų augintojai išplėtotų ūkinę jos veiklą, kuri duotų didesnę pridėtinę vertę. Bendrovė esą galėtų užsiimti ir gyvulių penėjimu. Iš įmonės valstybė pirktų paslaugą – bulių reproduktorių vertinimą pagal palikuonių mėsines savybes.

Šiuo metu Lietuvoje nėra stipraus mėsinių galvijų augintojų kooperatyvo, tad būtų steigiama nauja kooperatinė bendrovė „Šiaulių veislininkystei“ privatizuoti ir valdyti.

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorė Vilma Živatkauskienė „Lietuvos žinioms“ teigė, kad asociacijos nariai nepajėgūs sutelkti didelių investicijų didesniam pirkiniui. „Įprastinėmis privatizavimo sąlygomis nusipirkti įmonės nepajėgtų net asociacija, vienijanti apie 500 narių. Bet kad reikia keisti įmonės valdymą ir gyvulių produktyvumo kontrolės funkciją perduoti ūkininkams, abejonių nekyla. O jeigu įmonę įsigytų „pašaliniai“, dar labiau susilpnėtų mėsinės gyvulininkės plėtra Lietuvoje“, – aiškino ji.

Faktai: Senųjų veislių saugojimas

Lietuva 1992 metais Rio de Žaneire pasirašė, o 1995 metais ratifikavo Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvenciją, įsipareigodama išsaugoti savo genetinius išteklius.

Lietuva įsipareigojo saugoti senąsias Lietuvos veisles: žemaitukų veislės arklius, vietines kiaules, šiurkščiavilnes avis, vištines žąsis, šėmus ir baltnugarius galvijus, Lietuvos vietines pienines ožkas, Lietuvos skalikus, vietines bites, taip pat nykstančias XX a. sukurtas lietuviškas veisles: Lietuvos sunkiųjų veislės arklius, stambiuosius žemaitukus, senojo genotipo Lietuvos baltąsias kiaules, Lietuvos juodmargius ir žaluosius galvijus, Lietuvos juodgalves avis, senojo lietuviško genotipo trakėnus.

Senąsias veisles saugo trys iš šešių valstybės valdomų veislininkystės įmonių:

UAB „Lietuvos žirgynas“ – žemaitukų, stambiųjų žemaitukų, Lietuvos sunkiųjų ir trakėnų veislių žirgų selekcinius branduolius;

UAB „Šeduvos avininkystė“ – Lietuvos juodgalvių ir Lietuvos šiurkščiavilnių veislių avių selekcinius branduolius;

AB „Lietuvos veislininkystė“ laikomi tikrinamieji, Lietuvoje atvesti veisliniai buliai (tarp jų retų veislių – Lietuvos baltnugarių ir šėmųjų galvijų bei Lietuvos juodmargių ir žalųjų veislių).

Šaltinis: ŽŪM, LŽ

Veislininkystė bendrovių nominalioji vertė ir pelningumas 2016 metais

BendrovėPelningumas, euraisAkcijų nominalioji vertė, eurais
AB „Lietuvos veislininkystė“75 9841 193 641,45
UAB „Šilutės veislininkystė“9 012593 127,43
UAB „Panevėžio veislininkystė“35 359212 155,01
UAB „Lietuvos žirgynas“25 3331 376 623,91
UAB „Šeduvos avininkystė“14 566624 846,47
AB „Kiaulių veislininkystė“1 8861 640 852,48

Šaltinis: ŽŪM