Koučingo pokalbio pabaiga: ko nori paklausti manęs?
Jau se­niai ra­šiau apie kou­čin­go tech­ni­kas ar kou­čin­go po­kal­bio val­dy­mą. Bu­vau nu­nė­ręs į dar­bo su va­do­vais gy­lius, tad ir pa­sku­ti­niai teks­tai bu­vo šiek tiek nu­to­lę nuo kla­si­ki­nės kou­čin­go pra­kti­kos. Da­bar grįž­tu su nau­jau­siu pa­to­bu­li­ni­mu, ku­rį pa­sta­ruo­ju me­tu nau­do­ju kou­čin­go po­kal­biuo­se.

Koučingo pokalbio pabaigoje užduodu vieną paprastą klausimą. Kai pašnekovas apibendrina sesiją, susidėlioja, ką darys toliau ir mudu aptariame, kaip čia viskas šiandien vyko, aš jo paklausiu, pavyzdžiui: gerą valandą klausinėjau tavęs, o gal tu turi man kokių nors klausimų? Dar turime laiko ir galime pasikalbėti.

Tokio klausimo nesulaukdavau iš koučingo specialistų, pas kuriuos lankiausi, jo neužduodavo ir mano psichoterapeutas. Nepasakyčiau, kad pasigesdavau šios pokalbio dalies, nes man net nedaeidavo, kad galima taip imti ir apsukti pokalbį 180 laipsnių kampu. Ir dabar dar keista – aš juk skatinu žmogų mąstyti, jis dėliojasi mintis, o staiga imu ir pradedu atsakinėti į jo klausimus. Tačiau šis klausimas manęs kol kas nenuvylė, nes pašnekovai tuojau pat atgydavo ir paklausdavo ko nors panašaus, pavyzdžiui: o kaip tau, Tomai, pasirodė mano klausimas, ar čia normalu turėti tokią problemą? Arba: galbūt kiti žmonės turėjo panašių problemų, ką darė jie?

Tokia aktyvi pašnekovo reakcija man sako, kad jam reikia palaikymo ar pasitikslinimo – neužtenka jo klausyti, parodyti jam supratimą. Jis nori mano įsitraukimo, jam reikia šiokio tokio grįžtamojo ryšio. Jis nenori jaustis keistai su savo dalykais ir jam galbūt reikia patvirtinimo, kad jo keliamas klausimas rūpi ne jam vienam.

Taip pat čia atsiranda gera proga man pačiam pasidalinti savo įžvalgomis. Dažniausiai žmonių klausimai ar jų įžvalgos aidi panašiai ir konkrečiam pašnekovui gali labai padėti kitų klientų patirtis, kurią esu sukaupęs.

Pratęsus pokalbį pastebiu, kokius papildomus akcentus deda pašnekovas ir kartais paaiškėja temos, kurių nespėjome aptarti. Jeigu turime laiko, pokalbį pratęsiame, o jeigu ne, tai priparkuojame temą kitam susitikimui.

Kartais pokalbį papildau ir tokiu klausimu: kol kalbėjome, galbūt dar kažkas perbėgo mintysi ir tu nespėjai to pasakyti? Dažnai pašnekovai susimąsto ir pasidalina kokia nors smulkmena, kuri kaip paaiškėja vėliau, turi ir prasmę, ir esmę.

Apibendrinant, labai rekomenduoju koučingo specialistams būti aktyvesniems pokalbiuose – nepalikti nutylėtų vietų ir paskatinti klientą išsakyti savo savijautą bei pasiteiravimu po pokalbio. Taip pasieksite pokalbio išbaigtumo jausmą ir suprasite, kas pašnekovui rūpi jūsų trumpos kelionės pabaigoje.