Kodėl raginimas svajoti, tikėti ir sunkiai dirbti šiandien nebeveikia
Tai, kad su­nkiai dirb­si, ne­reiš­kia, kad gy­ve­ni­me tau pa­si­seks ir ne­rei­kės skurs­ti – prieš 50 me­tų ga­li­my­bės pa­tek­ti į vi­du­ri­nę kla­sę bu­vo ki­to­kios, sa­ko eko­no­mis­tas Jus­tas Mun­dei­kis. Tuo me­tu ki­ti spe­cia­lis­tai at­krei­pia dė­me­sį į tuos vai­kus, ku­rie skur­dui pa­smer­kia­mi nuo pat ma­žų die­nų. 

„Skurdas nėra pasirinkimas“, – šįmet skelbė filmų festivalio „Nepatogus kinas“ organizatoriai, pakvietę į diskusiją šia tema. 2016 m. Lietuvoje skurdo 650 tūkst. asmenų, kurie sudarė beveik ketvirtadalį (22,9 proc.) visų šalies gyventojų. Tai 1 procentiniu punktu daugiau nei 2015 metais.

Nepaisant gąsdinančių skaičių, pasigirsta balsų, kad žmonės dėl skurdo patys kalti – esą šiais laikais sudarytos visos galimybės dirbti ir užsidirbti.

„Turėjau tokį vadovą, kuris visą laiką sakydavo „Dream, believe, work hard, succeed“ (svajok, tikėk, sunkiai dirbk ir tau pasiseks). Tai toks tipinis amerikietiškos svajonės gyvenimo būdas, kad jei labai stengsies, daug dirbsi, tau tikrai pavyks. Taip, su tam tikra nedidele tikimybe, tau pavyks, tik ignoruojamas faktas, kad tos tikimybės kinta, galbūt prieš 50 metų jos buvo vienokios, anais laikais buvo lengviau patekti į vidurinę ar aukštesnę vidurinę klasę“, – Vilniuje, kino teatre „Pasaka“, vykusios diskusijos metu komentavo ekonomistas, Vilniaus universiteto doktorantas J. Mundeikis.

Ekonomisto teigimu, šį klišinį pasakymą pamėgę bankų analitikai ar libertarai, tačiau, sako jis, realybėje taip nėra.

„Jeigu žiūrėsime Lietuvos statistiką, galimybių nelygybė, kurią apibrėžia materialinis nepriteklius, jaunimo tarpe iki 16 metų pakankamai didelė ir viena didžiausių Europos Sąjungoje. Taigi galimybės, kad iš skurdo žmonės užaugs ir kažką pasieks, neegzistuoja, nes vaikai jau auga skurde, jie neturi galimybių lankyti geresnių mokyklų, papildomų kursų, samdyti korepetitorių, nueiti į universitetą ir ten kažką pasiekti. Nes mes juos uždarome jau pradžioje“, – dėstė J. Mundeikis.

Iš darbo Šventojoje liko karti patirtis

Dienos centro „Padėk pritapti“, veikiančio Vilniaus Naujininkų mikrorajone, vadovė Inga Kreivėnaitė papasakojo konkrečią istoriją, iliustruojančią, kaip dėl skurdo neužtikrinamos vaikų teisės.

Našlė mama augina tris vaikus. Ji dažnai keičia darbus, nes darbdaviai nesudaro galimybių leisti pakankamai laiko su vaikais, ypatingai tada, kad jie suserga. Šią vasarą mama pakviesta dirbti į piceriją Šventojoje, jai žadėtas geras atlygis ir galimybė užsidirbti visiems metams. Moteris pakviesta atvykti su visais trimis vaikais, kuriems žadėta galimybė laiką leisti prie jūros.

„Patikėjusi tuo, motina išvažiavo. Vasaros pradžioje mačiau šeimoje begalinį entuziazmą – jie tikėjo tuo, jie norėjo, vaikai buvo pasiruošę mamai padėti. Grįžę rudenį papasakojo visai kitą istoriją – šeima gyveno antrame picerijos aukšte 10 kvadratų kambarėlyje, visi miegojo ant vieno čiužinio, vaikai nuo ryto iki vakaro padėdavo mamai dirbti. Pavyzdžiui, 9 metų berniukas skaldė malkas, 12 ir 14 metų mergaitės prižiūrėjo krosnį, picas pašaudavo į krosnį ir ištraukdavo. Kai rugsėjo 1-ąją šventėme su picomis, patikėkit manim, niekas iš tų vaikų į picas negalėjo žiūrėti, sakė, kad jos gyvenime nenorės valgyti“, – pasakojo I. Kreivėnaitė.

Taigi vaikai nieko neužsidirbo, o iš Šventosios į Vilnių traukiniu grįžo iš turėtų santaupų.

Kai atėjo laikas atsiskaityti, mamai paaiškinta: pas mus gyvenote visa didelė šeima, vaikai maitinosi, galbūt juos reikėjo palikti Vilniuje. Nors mama priminė, kad ji ir kviesta atvykti su vaikais, nes negalinti nepilnamečių palikti vienų, ji nieko nepešė.

Pasak I. Kreivėnaitės, minėta moteris su vaikais dažnai filmuojasi masinėse filmų scenose. Nors tai iš pirmo žvilgsnio atrodo romantiškas užsiėmimas, kada vaikams tai nėra pasirinkimas, o gyvenimo būdas, kada net pamokas tenka iškeisti į filmavimą, klausimas, ar nėra pažeidžiamos vaikų teisės.

„Jos akivaizdžiai pažeidžiamos. Buvo tokia situacija, kad mama savaitei išvyko į Suomiją, filmavosi masinėse scenose. Tuo metu visi trys vaikai gyveno be mamos. Manau, šioje situacijoje ne mama kalta. Jai akivaizdžiai trūksta socialinių įgūdžių, skurdo ratas taip įsukęs, kad ji nebežino, ką daryti. Klausiau, ar ji tiki galinti turėti darbą, iš kurio pragyvens ir kada užteks laiko pabūti su vaikais, nereikės jiems vasaromis dirbti. Moteris sakė, kad šiai dienai tuo nebetiki“, – kalbėjo pašnekovė.

Tokie tėvai nepasitiki savimi, jiems gėda dėl to, kaip augina vaikus, kad jų vaikai neturi batų, striukių, mokyklinių priemonių. Visi dienos centrą lankantys 40 vaikų priklauso socialinės rizikos, nepasiturinčioms ir skurstančioms šeimoms.

Į skurdą įtraukia nuo mokyklos suolo

Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo vadovė Aistė Adomavičienė aiškina, kad skurdo priežasčių daug. Tai, visų pirma, lemia menkos pajamos, išsilavinimo stoka. „Kai kurie vaikai nuo pat mažens užprogramuoti skurdui, nes bazinis lygis, kurį gauna, kai kuriose mokyklose neatlaiko jokios kritikos. Tada vaikai automatiškai pasmerkiami skurdui. Iš to dažnai seka elementarių socialinių įgūdžių stoka“, – dėstė A. Adomavičienė.

Gerai, kada tokie vaikai patenka į dienos centrus, kur galima skyles užlopyti, bet, pastebi ji, dienos centrų labai trūksta.

A.Adomavičienė atkreipė dėmesį ir į paslaugų trūkumą. Štai Klaipėdoje gyvenanti šeima augina autistą sūnų, kuriam jau beveik 30 metų. Mama praktiškai visą šį laiką nedirba, nes negali sūnaus palikti vieno. Kartais jis tampa agresyvus, mama su juo fiziškai nebesusitvarko. Šeima neranda įstaigos, kur sūnų galėtų saugiai palikti.

„Problema užprogramuota, nes ši moteris nedirba, neturi pajamų ir negali užsidirbti pensijai. Taigi nuo to, kad šeima negauna visiškai elementarios paslaugos savo sūnui, užkuriamos kitos problemos. Kur besikreiptume, atsimušame kaip į sieną, niekam nerūpi šeimos problemos“, – kalbėjo Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo vadovė.

Skęsta skolose

Yra dar viena opi problema. Lietuvoje beveik 300 000 šalies gyventojų turi bent vieną skolą. Pusė jų – po dvi skolas ar daugiau. A. Adomavičienė papasakojo tik vieną iš daugybės žinomų liūdnų istorijų.

„Moteris šiuo metu neįgali, neįgalumą įgijo po dviejų ar trijų insultų. Ji neturi darbo stažo, reiškia, jos pajamos apie 120 eurų – gauna šalpos pensiją. Moteris neturėjo pajamų ir po pirmojo insulto pradėjo skolintis pragyvenimui. Jos sveikata pablogėjo, ji net drabužių rankomis nebegalėjo išsiskalbti. Todėl ji išsimokėtinai pasiėmė skalbimo mašiną, dar keletą buities prietaisų. Taip susikaupė milžiniška skola“, – kalbėjo A. Adomavičienė.

Niekas per daug netikrino neįgalios moters kreditingumo, labai lengvai dalijo paskolas. Šiuo metu moters byla perduota antstoliams, jos skolos siekis 9500 eur. „Be šansų. Be pagalbos iš šono, be skolų nurašymo ji neišsimokės“, – į klausimą, kiek metų gali prireikti norint grąžinti skolas, atsakė A. Adomavičienė. Pasak jos, pakliuvus į tokią situaciją, gali pakisti žmogaus psichika, jis jaučiasi nevilty.

Praėjusiais metais absoliutaus skurdo riba siekė 238 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 500 eurų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.