Kodėl britų ūkininkai po „Brexito“ bijo prarasti darbuotojus iš Rytų Europos?
Do­ku­men­ti­nia­me fil­me, par­ody­ta­me BBC, tei­gia­ma, kad Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos dar­žo­vių lau­kuo­se dir­ban­tys emig­ran­tai iš Ry­tų Eu­ro­pos ša­lių tuos pa­čius dar­bus at­lie­ka 10 kar­tų grei­čiau nei pa­tys bri­tai. Bri­tai, da­ly­va­vę eks­pe­ri­men­te, sa­ko, kad ju­to skaus­mą, nors ir yra pra­tę bėg­ti ma­ra­to­nus, la­bai grei­tai su­ša­lo, ir tei­gė, kad ne­ga­lė­tų rink­ti dar­žo­vių il­giau nei vie­ną die­ną.

Emigrantai iš Rytų Europos dirba 10 kartų greičiau nei britai

Pirmadienį britų transliuotojas BBC parodė dokumentinį filmą, kuriame atliktas eksperimentas. Jo rezultatai rodo, kad žmonės iš Rytų Europos daržoves renka greičiau nei patys britai.

BBC parodė, kaip būtų sunku žemės ūkiui, jeigu jame nedirbtų migrantai iš Rytų Europos, taip pat ir Lietuvos.

BBC parodė, kaip būtų sunku žemės ūkiui, jeigu jame nedirbtų migrantai iš Rytų Europos, taip pat ir Lietuvos.

Dokumentiniame filme teigiama, kad Didžiosios Britanijos daržovių laukuose dirbantys emigrantai iš Rytų Europos šalių tuos pačius darbus atlieka 10 kartų greičiau nei patys britai.

BBC pakvietė 18–23 metų amžiaus britus prisijungti prie dirbančių emigrantų ūkyje ir parodyti, kaip jie gali susitvarkyti su tokiomis pačiomis užduotimis. Praėjus tik valandai, britai pradėjo skųstis, kad rankos sušalo, o viena tyrime dalyvavusi anglė, beje, baigusi Kembridžo universitetą, jau po valandos pasiprašė pertraukos.

Daržovių ūkio savininkas dažniausiai įdarbina 500 daržovių rinkėjų. Dauguma jų būna iš Rytų Europos. BBC jis teigė nerimaujantis, kad po „Brexito“, kai šalis pasitrauks iš ES, jam bus sunkiau rasti pakankamai darbininkų. Jis teigė, kad mielai įdarbintų britų darbininkus, bet jau patyrė, kad jauni tautiečiai greitai palieka šį darbą ir nedirba taip sunkiai, kaip rytų europiečiai.

Eksperimentas parodė, kad rytų europiečiai per keturias darbo valandas surinko 10 kartų daugiau daržovių nei jų bendraamžiai britai, kuriems sunku buvo pasiekti nustatytą minimumą – 2 tūkst. dėžių.

Britai, dalyvavę šiame eksperimente, sako, kad juto skausmą, nors ir yra pratę bėgti maratonus. Tačiau labai greitai sušalo ir privalėjo lipti į traktorių pasišildyti. Taip pat jie teigė, kad negalėtų rinkti daržovių ilgiau nei vieną dieną, ir po šio eksperimento sakė daugiau niekada nerinksiantys daržovių, nes tiesiog taip švaisto laiką ir darbdavių pinigus.

Lygybę moterys pasieks tik po 200 metų

Jungtinė Karalystė vasario 6 d. mini 100 metų, kai moterims buvo leista balsuoti. O kaip atrodo moterų ekonominė padėtis pasaulyje?

Jis teigė, kad mielai įdarbintų britų darbininkus, bet jau patyrė, kad jauni tautiečiai greitai palieka šį darbą ir nedirba taip sunkiai, kaip rytų europiečiai.

Pasaulio ekonomikos forumas sako, kad reikia dar 100 metų, kad nelygybė tarp vyrų ir moterų išnyktų. Tiesą sakant, pajamų atotrūkis didėjo nuo pat 2006 m. Skaičiuojama, kad moterys realiai gali uždirbti tik apie 70 proc. to, ką uždirba vyrai.

Forumo tyrimai rodo, kad sveikatos ir švietimo srityje atskirtis mažiausia, bet, matuojant ekonominiais rodikliais, pasaulis gerų rezultatų nerodo. Dar įdomiau tai, kad moterims reikės ne tik laukti 100 metų, kad uždirbtų tiek pat, kiek vyrai, bet prireiks dar 100 metų, kad su jomis darbovietėje būtų elgiamasi taip pat.

Geriausiai su šia nelygybe tvarkosi Islandija, kur moterys uždirba dešimtadaliu mažiau nei vyrai. Taip pat į penketuką patenka Norvegija, Suomija ir Švedija. Taip pat į penketuką patenka Afrikos valstybė Ruanda. Tai, beje, valstybė, turinti didžiausią procentinį skaičių moterų parlamente. Jos užima tris iš penkių vietų.

Tyrimai rodo, kad moterys dažniausiai uždirba mažiau ne tik todėl, kad egzistuoja atlyginimų skirtumai tarp lyčių, bet ir todėl, kad yra labiausiai linkusios užsiimti neapmokamu arba „nepilnu“ darbu. Vyrai tokia veikla užsiima kur kas mažiau.

Moterys taip pat kur kas dažniau pačios pasirenka dirbti prastai apmokamus darbus – valytojos, siuvėjos ir t. t. O kai prie to pridedame procentą, kai moterų valdybose ir vadovaujamose pozicijose yra mažiau nei vyrų, štai ir turime ryškų skirtumą.

Kodėl perkame daiktus, kurių niekada nepanaudojame

Besaikis pirkimas Vakarų pusrutulyje tampa problema, nes maža dalis gyventojų nuperka didžiausią kiekį produktų ir dažniausiai ž tų prekių nenaudoja.

Statistika rodo, kad daugybė žmonių dažnai perka visai nereikalingus daiktus – maždaug 40 proc. europiečių kiekvieną savaitę įsigyja po daiktą, kurio niekada nepanaudoja. „Worldwatch“ instituto duomenimis, besaikis vartojimas itin išryškėja kai kuriuose žemynuose: daugiau kaip dešimtadaliui gyventojų iš Europos ir Šiaurės Amerikos priskaičiuojama 60 proc. visų pasaulio išlaidų, o Pietų Azijai ir Afrikai tenka tik 3 proc. išlaidų.

Į kompulsyvų pirkimą linkusiems vartotojams būdingas didesnis nepasitenkinimas gyvenimu, šių vartotojų gyvenimo kokybė prastesnė, jie patiria gerokai daugiau finansinių nuostolių, dažniau kenčia dėl prastesnių santykių šeimoje. Rezultatai rodo ryšį tarp polinkio į kompulsyvų pirkimą ir nerimo sutrikimų.

Kauno technologijos universiteto mokslininkai sako, kad kompulsyviai perka ir tie, kuriems labai svarbios materialinės vertybės.

Dar vienas paaiškinimas, kodėl vartotojai linksta į nesaikingą pirkimą, grindžiamas tam tikru pabėgimu. Tai reiškia, kad negebėjimas patenkinti pernelyg didelių sau keliamų reikalavimų kartais tampa toks nepakeliamas, kad žmonės ieško būdų, kaip išvengti šio psichologiškai ir emociškai skausmingo savęs priėmimo.

Vartotojai žiūri į save kritiškai, mato daug trūkumų. Būtent tada besaikis pirkimas tampa būdu priartinti save prie esą tokio žmogaus, kuriuo sieki būti.

Esmė ta, kad daug kas priklauso nuo emocinio intelekto. Pirkdami mes patiriame tam tikras emocijas. O kuo emocinis intelektas mažiau išsivystęs, tuo labiau esame linkę pirkti be sako. Be to, žmonės, kurie neturi saiko apsipirkdami, nesuvokia, kad tai problema.

O pirmas žingsnis yra pripažinti, kad kažkas vyksta ne taip, ir tada pamažu su tuo tvarkytis. Jei žmogus save priskiria kompulsyviam pirkėjui, ši problema gali savaime sumenkti vyresniame amžiuje.

Kai kurie tyrimai rodo, kad ir be specialaus ugdymo emocinis intelektas aukščiausią lygį pasiekia sulaukus 40–50 metų, o tai žmogui padeda sureguliuoti nemažai pačių įvairiausių gyvenimiškų problemų.