Klimato kaitos politika naikina pramonę
Tarp di­džiau­sių pa­sau­lio ter­šė­jų ne­ra­si­te nė vie­nos Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bės, bet bū­tent ES la­biau­siai ko­vo­ja su vi­suo­ti­niu at­ši­li­mu. Rei­kė­tų pri­dur­ti, kad ir čia vie­ny­bės nė­ra – an­tai Len­ki­ja ne­ke­ti­na at­si­sa­ky­ti sa­vo elek­tri­nių kū­ren­ti ak­mens ang­li­mis. Len­ki­jos pre­zi­den­tas Andr­ze­jus Du­da pir­ma­die­nį par­eiš­kė, kad nuo ang­lių ka­sy­bos smar­kiai pri­klau­so­ma Len­ki­ja ne­pla­nuo­ja vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti šio iš­kas­ti­nio ku­ro, ku­rio tu­ri ga­na daug. Pa­sak jo, ak­mens ang­lys yra „stra­te­gi­nis iš­kas­ti­nis ku­ras“, už­ti­kri­nan­tis ša­liai ener­ge­ti­nį sau­gu­mą bei ne­prik­lau­so­my­bę, to­dėl „bū­tų su­nku jo ne­nau­do­ti“. Tuo me­tu Lie­tu­vos val­di­nin­kai klau­so ins­truk­ci­jų ir ra­gi­na vi­sus bėg­ti grei­čiau, nei rie­da pa­sau­lio trau­ki­nys.

Kovos su klimato kaita priemonės, kurias po dvejų metų pradės taikyti ES, itin neigiamai paveiks kai kurias Lietuvos pramonės įmones. Ypač sunkioje padėtyje gali atsidurti chemijos pramonė.

Kovos su klimato kaita priemonės, kurias po dvejų metų pradės taikyti Europos Sąjunga, itin neigiamai paveiks kai kurias Lietuvos pramonės įmones. Ypač sunkioje padėtyje gali atsidurti chemijos pramonė.

Dalis įmonių dėl žemesnių santykinių taršos rodiklių bei mažesnio skaičiaus nemokamų apyvartinių taršos leidimų (ATL) nuo 2021 metų patirs dvigubai daugiau išlaidų negu šiuo metu. Prognozuojama, kad kai kurios stambios šalies gamyklos ATL pirkti kasmet išleis triskart daugiau pinigų nei šiemet. Griežtėjantys aplinkosaugos ir ATL prekybos reikalavimai įmones vers rinktis iš dviejų blogybių: dirbti nuostolingai arba mažinti gamybą.

Pramonininkams nerimą kelia ir tai, kad ambicingi politikų tikslai neretai kertasi su įmonių galimybėmis drastiškai sumažinti anglies dioksido (CO2) išmetimą. Net ir investavusios didžiules lėšas į įrenginių modernizavimą, kai kurios gamybos šakos nepasiektų politikų nustatytų aplinkosaugos tikslų. Priežastis paprasta: tiesiog dar nėra sukurta technologijų, kurias taikant šie tikslai galėtų būti įgyvendinti.

Gamybos pajėgumų sumažėjimas gali neigiamai paveikti pramonės konkurencingumą Europos ir pasaulinėje rinkose.

Laikas spaudžia, naujos technologijos neatsiranda greitai, jų įdiegimas nuo idėjos iki įgyvendinimo trunka ne vienus metus. Tuo metu ATL įsigyti milžiniškas lėšas tenka mokėti jau dabar. Tad, svarsto pramonininkai, reikalinga ir valstybės pagalba šalies įmonėms prisitaikant prie griežtesnių reikalavimų ir didesnių finansinių išlaidų.

Aplinkos ministerija teigia, jog šalies įmonės turėtų nesnausti ir jau dabar rengtis pasinaudoti ES Modernizavimo bei Inovacijų fondų lėšomis, nes jos kaip tik ir skirtos įmonėms, kurios investuos į taršą mažinančias technologijas. Tai leistų bent iš dalies amortizuoti neigiamą aplinkosaugos priemonių poveikį įmonių konkurencingumui.

Griežtėja reikalavimai

Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ATL PS) yra ES politikos, kuria siekiama kovoti su klimato kaita, pagrindinė priemonė. Ja siekiama mažinti į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį. ALT prekybos sistema pradėjo veikti 2005 metais. Pirmuoju Kioto protokolo laikotarpiu – 2005–2007 metais ir antruoju – 2008–2012 metais, vadovaujantis europine direktyva 2003/87/EB, ATL prekybos sistema buvo taikoma tik kurą deginantiems įrenginiams, kurių įrengtasis galingumas viršija 20 megavatų. Nemokami ATL šiems įrenginiams buvo skirti vadovaujantis jų projektiniais pajėgumais.

Nuo 2013 metų prasidėjo trečiasis Kioto protokolo laikotarpis, kuris truks iki 2020 metų. Šiuo metu į ATL prekybos sistemą įtraukta daugiau pramonės gamybos įrenginių: daugiau kaip 11 tūkst. – ES, Lietuvoje – apie 100.

2017 metais peržiūrint minėtą ES direktyvą ir rengiantis ketvirtajam (2021–2030 metų) Kioto protokolo laikotarpiui, Europos Komisija pasiūlė įvesti sugriežtinimų: mažinti santykinius taršos rodiklius bei išduodamų nemokamų ATL skaičių.

Dienraščio „Lietuvos žinios“ duomenimis, su Kioto protokolo ketvirtojo periodo pradžia finansinių sunkumų gali patirti kelios stambios Lietuvos įmonės, tarp jų –Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“, „Orlen Lietuva“, „Akmenės cementas“, Klaipėdos PET granulių gamykla.

Kai kurioms įmonėms nuo 2021 metų gali tekti pirkti dvigubai daugiau ATL negu šiuo metu. Negana to, ATL kasmet brangsta ir, kaip prognozuojama, ateityje ši tendencija išliks. 2015 metų pradžioje 1 ATL kaina rinkoje buvo apie 7 eurus. Tarptautiniai ekspertai prognozuoja, kad 2019 metais ATL kaina turėtų siekti vidutiniškai 18,59 euro už vienetą. Remiantis „Reuters“ analitikų pateikta informacija, 2020 metais ATL vidutiniškai kainuos 20,76 euro, o 2021 metais kaina sieks 21,88 euro – beveik 30 proc. viršys dabartinį kainų lygį (dabar –17–18 eurų už1 ATL).

Europos Komisijos ekspertai vertina, kad ATL turėtų kainuoti ne mažiau nei 25–30 eurų, nes tik tokia kaina skatintų veiklos vykdytojus diegti ŠESD išmetimo mažinimo priemones.

Jeigu nebus imtasi šalies pramonės įmonių išlaidų ar investicijų į modernizavimą kompensavimo priemonių, 2021–2030 metais kai kurios jų turės dirbti nuostolingai arba mažinti gamybą. Bet kuriuo atveju tai neigiamai paveiks šalies pramonę, mažins biudžeto įplaukas ir didins nedarbą. Galima prognozuoti ir kitokį neigiamą poveikį šalies ekonomikai.

Net ir investavusios didžiules lėšas į įrenginių modernizavimą, kai kurios gamybos šakos nepasiektų politikų nustatytų aplinkosaugos tikslų. Priežastis paprasta: tiesiog dar nėra sukurta technologijų, kurias taikant šie tikslai galėtų būti įgyvendinti.

ATL prekybos sistemoje dalyvaujančios įmonės 2013 metais gavo 80 proc. nemokamų ATL, bet šis skaičius kiekvienas metais mažėja, o 2020-aisiais tik 30 proc. ATL bus suteikiama nemokamai. Trūkstamus leidimus įmonės turi įsigyti aukcionuose. Tokiu būdu įsigyjamų ATL kasmet daugės.

Kita problema yra ta, kad šiuo metu nėra sukurta technologijų, kurios leistų iš esmės sumažinti šiltnamio dujų išmetimą kai kurių produktų gamyboje. Net investavus didžiules lėšas į tyrimus, nėra jokių garantijų, kad šios investicijos atsipirks. Be to, ir laiko iki 2021 metų liko labai mažai.

Investicijų į gamybos modernizavimą kompensavimo mechanizmo, pasak pramonininkų, nėra sukurta. Tuo metu įmonės lengviau atsikvėptų, jeigu iš ATL prekybos į tam tikrus fondus kaupiamų lėšų būtų kompensuojama bent penktadalis tokio pobūdžio investicijų.

Įvairūs pramonės sektoriai nevienodomis sąlygomis veikia rinkoje. Antai chemijos ar cemento pramonė priversta ATL sąnaudas įtraukti į produkto kainą ir nukenčia konkurencinėje kovoje, o energetikos įmonės šias sąnaudas įtraukia į paslaugų tarifą ir išvengia finansinių sunkumų.

Pirmaujanti Danijos konsultavimo kompanija „Ecofys“, atliekanti ekspertizes atsinaujinančios energetikos, energijos taupymo, energetikos sistemų ir rinkų bei klimato kaitos klausimais, ES institucijų užsakymu atliko ATL prekybos sistemos tyrimą. 2017 metais paskelbtoje šio tyrimo ataskaitoje įvertinamas skirtingų pramonės sektorių nemokamų ATL balansas iki 2030 metų.

„Ecofys“ ekspertai padarė išvadą, kad trąšų ir metalo sektoriams jau dabar trūksta nemokamų ATL, taigi jie kiekvienais metais turi papildomų išlaidų jiems įsigyti.

Ataskaitoje prognozuojama, kad tik trąšų ir plieno sektoriams nemokamų ATL trūks Kioto protokolo ketvirtojo periodo pradžioje – 2021 metais. O kiti sektoriai dėl technologijų tobulėjimo bei gamybos struktūros pokyčių turės nemokamų ATL perteklių iki periodo pabaigos – 2030 metų.

Leidimams išleis dvigubai daugiau

Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“ eksploatuoja 2 stambiatonažius amoniako agregatus, šie per metus vidutiniškai pagamina 1,1 mln. tonų amoniako. Tai gamtinių dujų – garo reformingo technologijos agregatai, kurie pagal aplinkosaugos parametrus pirmauja pasaulyje.

Net ir investavusios didžiules lėšas į įrenginių modernizavimą, kai kurios gamybos šakos nepasiektų politikų nustatytų aplinkosaugos tikslų. / Scanpix/Reuters nuotrauka

Per trečiąjį Kioto protokolo laikotarpį (2013–2020 metais) į ATL prekybos sistemą buvo įtraukti amoniako ir azoto rūgšties gamybos įrenginiai. Nuo šio periodo pradžios ES direktyvos pakeitimais buvo nustatytas griežtas santykinis taršos rodiklis (angl. benchmark) amoniako gamybai – 1,619 tonos anglies dioksido 1 tonai amoniako (t CO2/t amoniako).

Šiuo metu ES amoniako gamintojų emisijų vidurkis yra 1,92 t CO2/t amoniako, o „Achemos“ įrenginių – 2,05 t CO2/t amoniako. Todėl įmonei tenka per metus pirkti 500–600 tūkst. ATL ir tam papildomai kasmet išleisti 8,5–9,5 mln. eurų.

„Achema“ skaičiuoja, kad vien ATL įsigyti jos išlaidos nuo 2021 metų išaugs kone dvigubai – nuo maždaug 10 iki 20 mln. eurų per metus, o jeigu ATL brangs iki 30 eurų už vienetą, – iki 27 mln. eurų.

Ketvirtuoju Kioto protokolo periodu (2021–2030 metais) ne tik mažės nemokamai išduodamų ATL skaičius, bet ir leidžiamo išmesti CO2 amoniako gamyboje kiekis (apie 0,2 proc. per metus), nors ir dabartinis rodiklis iš esmės yra nepasiekiamas. Tačiau ir šis griežtesnis rodiklis būtų taikomas tik tuo atveju, jeigu gamyklos dirbtų 85,1 proc. našumu. Gamybai traukiantis išduodamų nemokamų ATL skaičius dar labiau mažėtų.

Kaip laikraščiui aiškino „Achemos“ technikos direktorius Juozas Tunaitis, šiuo metu technologijų, leidžiančių gerokai sumažinti CO2 išmetimą gaminant amoniaką, iš esmės nėra. „Turėtume užsiimti tyrimais, kurių rezultatas nežinia koks. Į tyrimus galima investuoti didžiules lėšas, bet nėra garantijų, kad šios investicijos atsipirks. Be to, ir laiko iki 2021 metų liko labai mažai“, – kalbėjo jis.

Net ir naudojant esamas rinkoje technologijas, kurios nedaug sumažintų išmetamų ŠESD amoniako gamyboje, „Achemai“ reikėtų papildomai investuoti apie 12 mln. eurų. Šių investicijų bent dalies kompensavimo mechanizmo, pasak pramonininkų, nėra sukurta.

Siūlo naudotis ES paramos fondais

Romualdas Brazauskas, Aplinkos ministerijos Klimato kaitos politikos skyriaus vyr. specialistas, „Lietuvos žinioms“ teigė, kad Lietuvos pramonės įmonės, siekdamos neprarasti konkurencingumo ar nemažinti gamybos, pirmiausia turi naudotis naujai įsteigtais ES paramos fondais ir nacionalinėmis valstybės pagalbos priemonėmis.

Pasak jo, kartu su griežtesniais aplinkosaugos reikalavimais ir ATL prekybos sąlygomis pagal atnaujintą Direktyvą 2003/87/EB 2021–2030 metų laikotarpiui yra įsteigiamas Modernizavimo fondas. „Jis skirtas paramą gaunančių valstybių narių pasiūlytoms investicijoms ir investicinių projektų finansavimui, energetikos sistemų modernizavimui ir energijos vartojimo efektyvumui gerinti valstybėse narėse, kurių BVP vienam gyventojui rinkos kainomis 2013 metais buvo mažesnis kaip 60 proc. Europos Sąjungos vidurkio“, – teigė R. Brazauskas.

Chemijos ar cemento pramonė priversta ATL sąnaudas įtraukti į produkto kainą ir nukenčia konkurencinėje kovoje, o energetikos įmonės šias sąnaudas įtraukia į paslaugų tarifą ir išvengia finansinių sunkumų.

Pagal šiuos standartus Modernizavimo fondo lėšomis galėtų pasinaudoti 10 ES valstybių narių, tarp jų ir Vidurio Europos bei Baltijos šalys. ES Modernizavimo fondas bus finansuojamas iš pajamų, gautų pardavus ATL aukcione, o vėliau pagal tam tikras proporcijas lėšos paskirstomos valstybėms narėms.

„Bet yra tam tikrų išlygų. Jeigu Lietuva iki 2025 metų nepasinaudos Modernizavimo fondo lėšomis, jos atiteks šalims, kurios savą dalį iki to laiko išnaudos. Ir priešingai, jeigu kitos šalys laiku nepasinaudos fondo lėšomis, į neišnaudotą krepšelio dalį galės pretenduoti Lietuva. Todėl svarbu nesėdėti sudėjus rankų ir jau dabar tam rengtis“, – pabrėžė R. Brazauskas.

Iš Modernizavimo fondo remiamos investicijos turi derėti su direktyvos tikslais, taip pat su ES 2030 metų klimato ir energetikos politikos strategijos tikslais bei Paryžiaus susitarime nurodytais ilgalaikiais tikslais.

„Pažymėtina, kad parama iš Modernizavimo fondo neteikiama elektros energijos gamybos įrenginiams, kuriuose naudojamas kietasis iškastinis kuras (pavyzdžiui, akmens anglys kaip Lenkijoje), išskyrus veiksmingą ir tvarų centralizuotą šilumos tiekimą valstybėse narėse, kurių BVP vienam gyventojui rinkos kainomis 2013 metais buvo mažiau kaip 30 proc. ES vidurkio“, – aiškino R. Brazauskas.

Be to, 70 proc. Modernizavimo fondo finansinių išteklių naudojama remti investicijoms į elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų išteklių ir tokios energijos vartojimą, energijos vartojimo efektyvumo gerinimą, išskyrus energijos vartojimo efektyvumą, susijusį su energijos gamyba iš kietojo iškastinio kuro, energijos kaupimą ir energetikos tinklų modernizavimą, įskaitant centralizuoto šilumos tiekimo vamzdynus, elektros perdavimo tinklus ir valstybių narių tarpusavio jungčių skaičiaus didinimą.

Lietuvos įmonės taip pat galėtų pretenduoti į ES Inovacijų fondo, formuojamo pagal minėtą europinę direktyvą, lėšas. Tačiau jos skirtos ne tyrimams finansuoti, o į šių tyrimų rezultatų praktinį įgyvendinimą. Kitaip tariant, finansuoti naujų technologijų diegimui. „Fondo lėšos skirtos inovatyvioms technologijoms, kurios nėra plačiai naudojamos. Pavyzdžiui, kuri nors technologija gali būti žinoma dešimtmečius, bet nenaudojama, o koks nors patobulinimas leidžia ją diegti ir pasiekti didelį efektą“, – paaiškino pašnekovas.

R. Brazauskas nesutiko su „Lietuvos žinių“ pastaba, kad nuo 2021 metų griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai ir ATL prekybos sąlygos pramonei palieka tik dvi išeitis: dirbti nuostolingai arba mažinti gamybą. „Manome, kad yra ir kita išeitis – naudotis ES paramos fondais bei nacionalinės valstybės pagalbos priemonėmis ir atnaujinti, keisti bei diegti mažo ŠESD išmetimo technologijas“, – teigė specialistas.

R. Brazauskas prieštaravo ir teiginiui, jog Lietuvoje neegzistuoja nacionalinis paramos mechanizmas didėjančioms ATL pirkimo ir gamybos modernizavimo išlaidoms bent iš dalies kompensuoti. „Nacionalinis paramos mechanizmas yra, bet visas paramos schemas reikia suderinti su Konkurencijos taryba ir Europos Komisija“, – pabrėžė specialistas.

R. Brazauskas nurodė, kad Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo 2018 metų birželio 30 dienos pakeitimu papildomai įtvirtintos valstybės pagalbos priemonės ir tam skirti iki 25 proc. pajamų, gautų pardavus aukcione ATL. „Šios priemonės leistų veiklos vykdytojams sumažinti finansinę naštą įgyvendinant europinius įsipareigojimus dėl klimato kaitos“, – mano R. Brazauskas.

Europos Sąjungos ŠESD emisijos sudaro tik apie dešimtadalį pasaulyje išmetamo ŠESD kiekio. Pavyzdžiui, 10 didžiausių valstybių teršėjų, tarp kurių nėra nė vienos iš 27 ES šalių narių, išmeta daugiau kaip 60 proc., o vien Kinija ir JAV – daugiau kaip 40 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų pasaulyje.

Lietuvos pramonininkai svarsto, kad Europai, siekiančiai būti pavyzdžiu likusiam pasauliui, svarbu neprarasti konkurencingumo tarptautinėje rinkoje. Mat esant dabartinei klimato kaitos politikai, dalis pramonės įmonių bus priverstos laviruoti tarp gamybos pajėgumų mažinimo ir išlaidų ATL įsigyti didinimo arba perkels gamybą į trečiąsias šalis, kuriose aplinkosaugos reikalavimai nėra tokie griežti.

10 valstybių, išmetančių daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų, proc.*

Kinija26,6
JAV13,1
Indija7,1
Rusija4,6
Japonija2,9
Brazilija2,4
Iranas1,8
Indonezija1,8
Kanada1,6
Meksika1,5

*10 didžiausių „teršėjų“ išmeta daugiau kaip 60 proc., o vien Kinija ir JAV – daugiau kaip 40 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų pasaulyje.

Šaltinis: EC Joint Research Center/PBL Netherlands Environmental Assessment Agency

Nerimas dėl klimato kaitos padarinių

Gruodžio pradžioje mokslininkai ir vyriausybių atstovai iš daugiau kaip 200 valstybių dalyvavo Jungtinių Tautų klimato konferencijoje Katovicuose, Lenkijoje. Renginyje akcentuota, kad naujausių tyrimų šviesoje Paryžiaus klimato kaitos konferencijos susitarimai, pasiekti 2015 metais, jau atrodo per mažai ambicingi.

Plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje sulaukė žinomo Didžiosios Britanijos gamtininko ir TV laidų vedėjo sero Davido Attenborough konferencijos atidarymo ceremonijoje išsakyta mintis, kad klimato kaita kelia didžiausią grėsmę žmonijai per pastaruosius kelis tūkstančius metų bei gali sukelti civilizacijos griūtį ir sunaikinti didelę dalį natūralios gamtos.

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas pareiškė, jog klimato kaita daugelyje šalių jau yra tapusi „gyvenimo ir mirties klausimu“.

Paryžiaus konferencijos dalyvės, tarp jų ir Lietuva, Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konferencijoje 2015 metais priimtu nutarimu išsikėlė tikslą, kad vidutinė pasaulio temperatūra, palyginti su priešindustriniu laikotarpiu, kiltų ne daugiau nei 2 laipsniais Celsijaus, o idealiu atveju – 1,5 laipsnio.

Skeptikų nuomone, net ir prisiėmus griežtus įsipareigojimus, artimiausiu metu nepavyks pasiekti ryškesnių rezultatų. Skaičiuojama, kad jau 2030 metais atmosfera atšils daugiau kaip 3 laipsniais. Todėl Paryžiaus klimato konferencijos susitarimus susitarta peržiūrėti kas penkerius metus.

Tačiau neseniai Jungtinės Tautos perspėjo, kad 2015 metais pasirašyto Paryžiaus susitarimo užsibrėžti tikslai liks neįgyvendinti, nes pagrindinės pasaulio ekonomikos, įskaitant JAV ir ES, nevykdo prisiimtų įsipareigojimų.

Pasaulio lyderiai Paryžiaus konferencijoje įsipareigojo neturtingoms šalims, neturinčioms finansinių išteklių prisidėti prie klimato kaitos tikslų, 2020–2025 metais skirti mažiausiai 100 mlrd. JAV dolerių. Lietuvai prie šios tarptautinės pagalbos kol kas prisidėti nereikės.

Paryžiaus klimato kaitos nutarimai neišvengiamai paveiks Lietuvos pramonę, vėliau ir žemės ūkį, transportą, viešąjį sektorių, ir gyventojus.