Kaip padažai tapo pagrindiniu verslo patiekalu
So­kra­tas yra pa­sa­kęs „Al­ka­nas žmo­gus ne­ty­ri­nė­ja pa­da­žo“. Su­nku pa­sa­ky­ti, kas šian­dien į sa­vo lėkš­tę daž­niau „Dau­man­tai LT“ par­uoš­tus pa­da­žus de­da – al­ka­nie­ji ar gur­ma­nai – ta­čiau aiš­ku vie­na – abe­jin­gų ne­pa­lie­ka. Šian­dien tai vie­na di­džiau­sių Lie­tu­vos įmo­nių, ku­rio­je kas­dien pa­ga­mi­na­ma 60 to­nų įvai­riau­sių pa­gar­dų, čia dir­ba dau­giau nei 80 žmo­nių, o apy­var­ta sie­kia 15 mln. eu­rų per me­tus. O vis­kas pra­si­dė­jo prieš ket­vir­tį am­žiaus, kai ke­li drau­gai nu­spren­dė im­tis vers­lo. Įmo­nės ak­ci­nin­kai yra trys – Sau­lius Grin­ke­vi­čius, Ro­ber­tas Ne­imon­tas ir Ro­ma­nas Se­lia­va.

„Ne vie­nas iš mū­sų dar so­viet­me­čiu dir­bo ką nors pa­pil­do­mai, pvz., au­gi­no gė­les, agur­kus, bul­ves. Kai Lie­tu­va ta­po lais­va, su­si­dė­ję po ke­lis šim­tus rub­lių, įkū­rė­me už­da­rą­ją ak­ci­nę bend­ro­vę ir ėmė­mės vi­sų sa­vo veik­lų stip­riau, drą­siau ir pil­nu tem­pu. Bu­vom jau­ni, avan­tiū­ris­tai, įsi­vaiz­da­vo­me, kad vis­kas mums pa­vyks, net ne­gal­vo­jo­me, apie jo­kias grės­mes“, – pa­sa­ko­ji­mą pra­de­da di­rek­to­rius Ro­ber­tas Ne­imon­tas.

Vers­lo pra­džia – deficitas

Vers­lo en­tu­zias­tai ne­sle­pia, kad tais lai­kais biznio ni­šų bu­vo nors ve­ži­mu vešk – vis­kas bu­vo de­fi­ci­tas, o vers­lo gys­le­lę sa­vy­je ban­dė at­ras­ti ko­ne kiek­vie­nas. Su­me­tę į krū­vą kuk­lų iki tol už­dirb­tą ka­pi­ta­lą veik­lie­ji kė­dai­niš­kiai 1992 me­tais ati­da­rė pir­mą mais­to pre­kių par­duo­tu­vę, ne­tru­kus to­kių par­duo­tu­vė­lių tink­las ėmė plės­tis ir ap­lin­ki­niuo­se mies­te­liuo­se.

Dar po me­tų vers­li­nin­kai kė­dai­niš­kius ir mies­to sve­čius pa­kvie­tė į res­to­ra­no „Pirk­liai“ ati­da­ry­mą, kur pa­grin­di­nius pa­tie­ka­lus ruo­šė ku­li­na­ras Al­gis Kai­rys, vė­liau ir ta­pęs tuo, ku­ris su­mai­šė pir­mą­jį „Dau­man­tų“ ma­jo­ne­zą, bet ne­už­bė­ki­me įvy­kiams už akių.

Pre­ky­ba se­kė­si ne­blo­gai, res­to­ra­no lan­ky­to­jų ir­gi ne­trū­ko, tai­gi jau­nie­ji vers­li­nin­kai 1994 me­tais ati­da­rė dar ir sil­kių per­dir­bi­mo fab­ri­ką.

„Ga­mi­no­me sil­kių ir žu­vies pre­zer­vus. Juos gar­din­da­vo­me už­gar­dais su ma­jo­ne­zu ir dar­žo­vė­mis, kad žmo­nės sil­kę pirk­tų par­duo­tu­vė­je jau par­uoš­tą. Apie 1995 me­tus vis spar­čiau au­go šių ga­mi­nių par­da­vi­mai. Lie­tu­vo­je ma­jo­ne­zo nuo­lat trū­ko, o tie­ki­mas iš kai­my­ni­nės ša­lies ne vi­sa­da vy­ko sklan­džiai. Bū­da­vo, kad ne­ma­ži jo kie­kiai su­ges­da­vo lau­kiant ei­lė­se pa­sie­ny­je, tai­gi nie­ko ne­be­li­ko, kaip tik pa­tiems pa­ban­dy­ti ga­min­ti ma­jo­ne­zą“, – dar vie­ną sa­vo vers­lo avan­tiū­rą pri­si­me­na R. Ne­imon­tas.

Iš kairės į dešinę: Romanas Seliava, Saulius Grinkevičius ir Robertas Neimontas / "Daumantai LT" nuotrauka

Pir­mo­sios ma­jo­ne­zo „par­ti­jos“ ga­my­ba po il­gų įkal­bi­nė­ji­mų ėmė­si A. Kai­rys. Šian­dien „Dau­man­tų LT“ pro­duk­ci­ją ga­mi­na mo­der­niau­si ge­rai ži­no­mų už­sie­nio ga­min­to­jų, to­kių kaip „Man­zi­ni“, „Mo­to­va­rio“, „Sie­mens“, „Wil­let“, „Sa­to“, „Beil“, tech­no­lo­gi­niai įren­gi­mai, per par­ą įmo­nė­je pa­ga­mi­na­ma 45 to­nos ma­jo­ne­zo ir 15 to­nų po­mi­do­rų pa­da­žų, o ta­da kiau­ši­nių try­niai, ac­tas ir alie­jus bu­vo su­mai­šy­ti ga­ra­že įsi­kū­ru­sia­me im­pro­vi­zuo­ta­me ce­che.

„Rei­kė­jo mik­se­rio – tai ant gręž­tu­vo pri­mon­ta­vo­me spar­nuo­tę ir pa­pras­ta­me ema­liuo­ta­me ki­bi­re su­pla­kė­me pir­mą­jį „Dau­man­tų“ ma­jo­ne­zą. Tie­sa, šį var­dą jis ga­vo tru­pu­tį vė­liau, o pa­va­di­ni­mą pa­sis­ko­li­no­me iš ne­to­lie­se bu­vu­sio Dau­man­tų dva­re­lio. Juk bū­tent dva­rai se­no­vė­je gar­sė­jo sa­vo šei­mi­nin­kė­mis, ku­li­na­ri­niu pa­vel­du, tra­di­ci­jo­mis ir nau­jo­vė­mis, nau­jos mais­to ma­dos gim­da­vo bū­tent ten“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si Sau­lius Grin­ke­vi­čius, da­bar uži­man­tis Kė­dai­nių ra­jo­no me­ro par­ei­gas.

Kė­dai­nie­čio mai­šy­ti pa­da­žai ir ant Pre­zi­den­tės stalo

Eks­pe­ri­men­tai vis di­dė­jan­čia­me „ki­bi­re“ su pir­muo­ju „Dau­man­tų“ ma­jo­ne­zu tru­ko pu­san­trų me­tų. 1996 me­tų pa­bai­go­je bend­ro­vė „Ve­si­ga“ sa­vo veik­lą pra­dė­jo kaip už­gar­dų ir pa­gar­dų ga­myk­la. Pra­si­dė­jo uni­ka­lių eu­ro­pie­tiš­ko ma­jo­ne­zo sko­nio re­cep­tū­rų kū­ri­mas, bu­vo to­bu­li­na­mas ga­my­bos pro­ce­sas, per­ka­mi įren­gi­mai.

Be­veik iš kar­to – 1997 me­tais – bend­ro­vė ėmė­si ga­min­ti ke­ču­pą, po 3 me­tų pra­si­dė­jo ir po­mi­do­rų pa­da­žų ga­my­ba. 2001 me­tais įmo­nė iš ma­žu­čio ce­cho per­si­kė­lė į nau­ją, šiuo­lai­kiš­ką ir kom­pak­tiš­ką pa­sta­tą, tie­sa bend­ro­vė „Ve­si­ga“ sa­vo var­dą į „Dau­man­tai LT“ pa­kei­tė tik 2013 me­tais.

Pra­de­dan­tiems vers­lą no­riu pa­sa­ky­ti, kad vers­le lai­mi ne tas, ku­ris stip­riau­sias, o grei­čiau­sias.

Sil­kių ga­my­ba bu­vo nu­trauk­ta ir res­to­ra­nas už­da­ry­tas apie 1999 me­tus. Bu­vo nu­spręs­ta ne­sib­laš­ky­ti ir su­si­kon­cen­truo­ti į pa­gar­dų ruo­ši­mą. Įmo­nės tech­no­lo­gas A. Kai­rys sa­ko, kad per 20 me­tų var­to­to­jams bu­vo pa­siū­ly­ta 415 pa­va­di­ni­mų ga­mi­nių. Iki šiol pa­grin­di­nis „Dau­man­tų LT“ asor­ti­men­to mai­šy­to­jas iš­li­ko A. Kai­rys.

„Vir­tu­vė­je su­kio­juo­si nuo ma­žų die­nų, iki šiol pa­me­nu tė­čio ruo­što avie­nos keps­nio kva­pą ir sko­nį. Skai­čiuo­ju, kad vien tik šio­je įmo­nė­je esu ban­dęs su­mai­šy­ti gal tūks­tan­tį pa­da­žų, dau­giau nei pu­sė jų bu­vo pra­dė­ti ga­min­ti. Ži­no­ma, ne vi­si įti­ko var­to­to­jų sko­niui, to­dėl nuo­lat ku­ria­me nau­jus“, – pa­sa­ko­ja A. Kai­rys.

Kulinaras Algis Kairys - žmogus, kuris sumaišė pirmąjį „Daumantų“ majonezą / "Daumantai LT" nuotrauka

Šiuo me­tu įmo­nė tie­kia par­da­vi­mui apie 100 skir­tin­gų pa­gar­dų, juos no­riai ska­nau­ja ne tik lie­tu­viai, bet ir skan­di­na­vai, vo­kie­čiai, da­nai, ang­lai, ai­riai, lat­viai, šve­dai, len­kai, ru­sai, ukrai­nie­čiai ir ki­tų ša­lių gy­ven­to­jai. Ry­tie­čiai taip pat bu­vo nu­ste­bin­ti lie­tu­vių kur­tu ma­jo­ne­zu „Man­go­Ma­jo“ ir „Co­co­Ma­jo“.

„Mū­sų fab­ri­ke vie­šė­jęs in­das bu­vo su­ža­vė­tas ir nu­ste­bin­tas šiais pa­da­žais. Nau­juo­sius ry­tie­tiš­ko sko­nio pa­gar­dus „A­sia“, „Thai“ ir „Chi­na“, kaip pui­kiai pa­ga­min­tus pro­duk­tus, gy­rė net ki­nai, nors eks­por­tuo­ti į sa­vo ša­lį jie no­rė­tų eu­ro­pie­tiš­ko sko­nio ga­mi­nius. Mū­sų ma­jo­ne­zas su čiob­re­liais la­bai ge­rai bu­vo įver­tin­tas Par­yžiu­je. Šiuo me­tu į ki­tas ša­lis iš­ke­liau­ja apie treč­da­lis vi­sos mū­sų pro­duk­ci­jos“, – sa­ko ku­li­na­ras, pa­gar­dus kū­ręs net pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės Ve­ly­kų sta­lui.

„Man tai kai­na­vo ne vie­ną ne­mi­go nak­tį... Kū­riau, mai­šiau, kei­čiau su­de­da­mą­sias ma­jo­ne­zo da­lis. Iš sep­ty­nių ori­gi­na­lių re­cep­tų bu­vo at­rink­ti trys: su ypa­tin­gu bū­du ma­ri­nuo­tais lie­tu­viš­kais ba­ra­vy­kais, la­biau­siai sa­vo sko­nį, at­sklei­džian­tis su vir­tais ar kep­tais bu­ro­kė­liais; an­tra­sis pa­gar­das – tai ma­jo­ne­zas su pa­skru­din­tais ir ran­ko­mis smul­kin­tais ked­ro rie­šu­tais bei mo­liū­gų alie­ju­mi, pui­kiai de­ran­tis prie kep­to ka­la­ku­to, o pus­ry­čiams ge­riau­siai ti­ko ypač kvap­nus eko­lo­giš­kas ma­jo­ne­zas su čiob­re­liais, ka­na­pių alie­ju­mi bei na­tū­ra­lio­mis ci­tri­nų su­lti­mis“, – pa­sa­ko­ja A. Kai­rys.

Rin­kos ly­de­riai lė­tin­ti ap­su­kų neketina

Su­tik­ti Lie­tu­vo­je šei­mi­nin­kę, ku­ri ne­bū­tų ban­džiu­si sa­vo pa­tie­ka­lus pa­to­bu­lin­ti bend­ro­vės „Dau­man­tų LT“ pro­duk­ci­ja, tur­būt, ne­įma­no­ma. Pir­mą kar­tą sa­vo pro­duk­tus kė­dai­niš­kiai pri­sta­tę „Ag­ro­Balt“ par­odo­je dar 1995 me­tais, be­veik kas­met įver­ti­na­mi „Me­tų ga­mi­nio“ ap­do­va­no­ji­mu (jų įmo­nės sąs­kai­to­je šian­dien yra 8), o 2009 me­tais bu­vo pri­pa­žin­ti „Po­pu­lia­riau­siais pa­gar­dų tie­kė­jais“.

Po­pu­lia­ru­mo lau­rai ski­na­mi ir ki­to­se ša­ly­se jau dau­giau nei 10 me­tų. Įmo­nės va­do­vai skai­čiuo­ja, kad ypač eks­por­tas iš­au­go 2011 me­tais ir pa­sie­kė tuo­met 9 mi­li­jo­nų li­tų ri­bą.

„Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­jos kon­kur­se už šį pro­ver­žį Eu­ro­pos rin­ko­je įmo­nę pri­pa­ži­no „Me­tų eks­por­tuo­to­ju 2011“. Ga­li­me di­džiuo­tis, kad eks­por­tas nuo­lat au­ga, o štai par­da­vi­mai Lie­tu­vo­je yra šiek tiek ap­ri­mę. Tam įta­ką da­ro de­mog­ra­fi­nė kri­zė, ku­ri le­mia dras­tiš­kus var­to­ji­mo pa­si­kei­ti­mus. Ki­ta ver­tus, la­bai iš­ran­kus ir įno­rin­gas da­ro­si ir klien­tas – jis vi­sa­da no­ri bū­ti nu­ste­bin­tas, pa­ma­lo­nin­tas, ta­čiau tai yra įdo­mu, tai va­rik­lis keis­tis, ga­min­ti vis kaž­ką nau­jo, uni­ka­laus“, – sa­ko įmo­nės va­do­vas.

"Daumantai LT" nuotrauka

Šian­dien įgy­tos pa­tir­ties ir su­kaup­tų ži­nių pa­grin­du nuo­lat ku­ria­mi nau­ji pa­gar­dų re­cep­tai ir to­bu­li­na­ma tai, kas su­kur­ta, pa­nau­do­jant nau­jau­sius iš­ra­di­mus ir tech­no­lo­gi­jas. Pa­sak va­do­vo, įkvė­pi­mas iš­ban­dy­ti ir pri­tai­ky­ti vis­ką sa­vo fab­ri­ke at­ei­na vos tik su­ži­nai ką nors nau­jo ar­ba į gal­vą šau­na ko­kia idė­ja.

„Drą­siai kei­tė­me pa­kuo­tes. Iš tuo me­tu įpras­tų 250 gra­mų tal­pos in­de­lių per­py­lė­me ma­jo­ne­zą į ki­bi­rė­lius. Pir­mie­ji pa­tei­kė­me sa­vo pro­duk­ci­ją pa­to­giuo­se nau­do­ti mai­še­liuo­se, o kai ne tik mo­te­rys pra­dė­jo skai­čiuo­ti ka­lo­ri­jas, su­kū­rė­me ne­rie­baus ma­jo­ne­zo re­cep­tą, ku­ris po­pu­lia­rus iki šiol. Esa­me už­pa­ten­ta­vę tris iš­ra­di­mus. Net ne­abe­jo­ja­me – tai ti­krai ne pa­bai­ga“, – šyp­te­li R. Ne­imon­tas, ku­rio va­do­vau­ja­mos įmo­nės pro­duk­tai švei­ca­rų or­ga­ni­za­ci­jos „I­CER­TIAS“ (In­ter­na­tio­nal Cer­ti­fi­ca­tion Association) tarp­tau­ti­nio pro­jek­to „Best Buy Award“ me­tu pri­pa­žin­ti kaip ge­riau­si ko­ky­bės ir kai­nos san­ty­kio ga­mi­niai.

„Pra­de­dan­tiems vers­lą no­riu pa­sa­ky­ti, kad vers­le lai­mi ne tas, ku­ris stip­riau­sias, o grei­čiau­sias. Kar­tais ga­li pa­da­ry­ti ir šiek tiek blo­giau, bet jei pa­da­rei grei­tai – už­siė­mei rin­ką, po­zi­ci­ją, pro­duk­tą, pa­slau­gą, ga­mi­nį, idė­ją ga­li ir pa­vys­ty­ti, ir pa­to­bu­lin­ti. Va­do­va­vau­si to­kia pa­tar­le, to lin­kiu ir ki­tiems“, – sa­ko R. Ne­imon­tas.