Kaip mamos pagamintas verslas
„Mar­ma­lu­zi“ – var­das, ku­rį ži­no, tur­būt, kiek­vie­na ma­ma, ku­ri dar vi­sai ne­se­niai au­gi­no ar da­bar sū­puo­ja ant sa­vo ran­kų kū­di­kį. Šio kū­di­kių mais­te­lio is­to­ri­jo­je per­si­pi­na du pa­sa­ko­ji­mai – pra­džia, ku­rią pa­da­rė žin­gei­di šei­ma, ir au­gi­mas, ku­rį sėk­min­gai su­ka vers­las.

Gi­mę kū­di­kiai at­ne­šė vers­lo idėją

Kai gand­rai pra­dė­jo su­ktis virš vie­nos vil­nie­čių šei­mos ar­ti­mų­jų na­mų, jiems gi­mė idė­ja pra­dė­ti ruo­šti mais­te­lį pa­tiems ma­žiau­siems. Tuo­met bend­ro­vė „Ka­niu“ bu­vo vie­nin­te­liai Lie­tu­vo­je, ku­rie ėmė­si to­kios vers­lo idė­jos, ne­šda­mi iki šiol puo­se­lė­ja­mą na­tū­ra­lu­mo tra­di­ci­ją. Ir da­bar iš­li­ku­si pir­mi­nės pa­kuo­tės vi­zi­ja – ne­di­de­lis stik­li­nis in­de­lis, ant ku­rio už­maukš­lin­ta bal­ta dro­bi­nė „ke­pu­rė­lė“, žais­min­ga it vai­ko ran­ko­mis nu­tep­lio­ta eti­ke­tė ir iki au­sų go­džiai val­giu­sį ter­liu­ką pri­me­nan­tis pa­va­di­ni­mas „Mar­ma­lu­zi“.

Prieš 7 me­tus pra­dė­tam ga­min­ti mais­te­liui te­ko ne­leng­va už­duo­tis – pra­sib­rau­ti tarp už­sie­nio gi­gan­tų „Hipp“, „Sem­per“, „Mi­lu­pa“ pro­duk­ci­jos.

Lie­tu­vai­čių kū­di­kiui se­kė­si iš­ties ge­rai – sėk­min­gas vers­las au­go be­veik aky­se, to­dėl at­ėjo die­na, kai „Mar­ma­lu­zi“ pra­dė­jo rei­ka­lau­ti di­des­nių in­ves­ti­ci­jų. Tuo­met ho­ri­zon­te pa­si­mai­šė nau­jas žai­dė­jas, jau iki tol ver­tę­sis dar­žo­vių iš Lie­tu­vos ūki­nin­kų su­pir­ki­nė­ji­mu ir tie­ki­mu į di­džiuo­sius pre­ky­bos cen­trus.

„Mes kaip tik ir­gi sto­vė­jo­me ant pa­si­rin­ki­mo slenks­čio, ieš­ko­jo­me kur nu­kreip­ti sa­vo in­ves­ti­ci­jas. Mes la­bai rim­tai gal­vo­jo­me apie mais­te­lio kū­di­kiams ga­my­bą ir ta­da pa­si­mai­šė „Mar­ma­lu­zi“ ženk­las“, – pa­žin­tį su vai­kiš­ko­mis ko­šy­tė­mis pri­si­me­na vers­li­nin­kas Gin­ta­ras Di­džio­kas, šian­dien ir va­do­vau­jan­tis bend­ro­vei „Ka­niu“.

„Marmaluzi“ archyvo nuotrauka

Ge­riau­si dar­buo­to­jai – su­si­lau­kę kūdikio

Vers­lo pla­nas ga­min­ti kū­di­kių mais­tą bu­vo iš­mąs­ty­tas ir su­dė­lio­tas lo­giš­kai, jo­kių ro­man­tiš­kų mo­ty­vų, pa­sak pa­šne­ko­vo, ti­krai ne­bu­vo.

„Bu­vo pa­klau­sa, at­si­ra­do ir pa­siū­la“, – tei­gia pa­šne­ko­vas, ir pri­si­pa­žįs­ta, kad vis­gi lo­giš­ką vy­riš­ką pla­ną ko­re­ga­vo ir ma­mų įgei­džiai, nes bū­tent joms pir­miau­sia ir rei­kia įtik­ti.

Nors „Mar­ma­lu­zi“ var­to­ja ma­žiau­si šei­mų na­riai, ta­čiau pa­si­rin­ki­mą pir­miau­sia da­ro ma­mos ir tė­čiai, bū­tent jie yra pir­mie­ji ra­gau­to­jai ir ver­tin­to­jai. Dirb­da­mi vie­na pa­mai­na per mė­ne­sį bend­ro­vės dar­buo­to­jai pa­ga­mi­na apie 200 tūks­tan­čių įvai­rių ty­re­lių ir ko­še­lių. Ka­dan­gi ga­my­bos pro­ce­są ban­do­ma da­ry­ti mak­si­ma­liai na­tū­ra­lų, ven­giant įvai­rių sta­bi­li­za­to­rių, tai tė­vams, pa­sak pa­šne­ko­vo, kar­tais kliū­va, kad to pa­ties pa­va­di­ni­mo pro­duk­tas vie­ną kar­tą yra skys­tes­nis, ki­tą tirš­tes­nis ar šiek tiek spal­va ski­ria­si.

Gra­žų vaiz­dą, pri­sod­rin­tą dirb­ti­niais sta­bi­li­za­to­riais, mes au­ko­ja­me var­dan na­tū­ra­lu­mo.

„Tur­būt kiek­vie­na ma­ma tu­ri sa­vo bul­vių ko­šės re­cep­tą, ta­čiau, net ir ga­mi­nant vi­siš­kai taip pat, ko­šė gau­na­si skir­tin­ga, nes tai ga­li nu­lem­ti net ir tai, kiek pa­čio­je bul­vė­je bu­vo van­dens. Taip ir mes pra­dė­ję vir­ti ko­šę, ne­ži­no­me kiek tirš­ta ji bus, o ta­da jau ga­ri­nam van­de­nį ar juo skie­džia­me... To­dėl ti­kė­tis vi­siš­kai to pa­ties re­zul­ta­to ne­įma­no­ma. Gra­žų vaiz­dą, pri­sod­rin­tą dirb­ti­niais sta­bi­li­za­to­riais, mes au­ko­ja­me var­dan na­tū­ra­lu­mo“, – sa­ko G. Di­džio­kas.

Vis­gi bet ku­ri ko­šė ar ty­re­lė prieš at­si­dur­da­ma ant ma­žy­lių sta­lo nu­ei­na itin il­gą už­gi­mi­mo ke­lią. Pir­mie­ji ing­re­dien­tus mai­šy­ti pra­de­da Kau­no kli­ni­kų gas­troen­te­ro­lo­gas Liu­tau­ras La­ba­naus­kas ir kū­di­kių bei ma­žų vai­kų die­to­lo­gė Rū­ta Ro­kai­tė. Gy­dy­to­jai pir­miau­sia su­dė­lio­ja pa­gal am­žių tin­ka­mus pro­duk­tus, ta­da per­žiū­ri jų mais­ti­nę ver­tę, ba­lan­są, su­de­ri­na­mu­mą, kon­sis­ten­ci­ją ir, ži­no­ma, sko­nį. Vi­si nau­ji su­kur­ti re­cep­tai ke­liau­ja į „Mar­ma­lu­zi“ vir­tu­vę. Tes­tuo­ja nau­jus pro­duk­tus kom­pa­ni­jo­je dir­ban­čių dar­buo­to­jų at­ža­los, dir­ban­čių­jų drau­gų vai­kai ir t.t.

„Mes, pri­ima­da­mi, žmo­nes į dar­bą, nuo­šir­džiai ti­ki­mės, kad jie kuo grei­čiau iš­eis mo­ti­nys­tės ar tė­vys­tės at­os­to­gų. Jei­gu ki­tiems vers­li­nin­kams tai bū­na ne­men­kas kliu­vi­nys, mums tai vie­nas džiaugs­mas. Štai tu­ri­me dar­buo­to­ją, ku­ri jau 3 kar­tą iš­ei­na kū­di­kio au­gin­ti“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas.

„Marmaluzi“ archyvo nuotrauka

Kai nau­ją ko­šę „pa­lai­mi­na“ tes­tuo­to­jai, „Ka­niu“ dar­buo­to­jai pra­de­da ieš­ko­ti ing­re­dien­tų tie­kė­jų. Daž­niau­siai jais tam­pa Lie­tu­vos ūki­nin­kai, ta­čiau dar­žo­vės ir vai­siai mū­sų kraš­te ne­de­ra iš­ti­sus me­tus, o kai ku­rie ir iš­vis čia ne­au­ga. „Ma­mos la­bai pa­gei­da­vo ty­re­lės su ba­na­nais. Lie­tu­vo­je esan­tys tie­kė­jai ne­ga­lė­jo ga­ran­tuo­ti at­vež­tų ba­na­nų ko­ky­bės, to­dėl te­ko pa­tiems Is­pa­ni­jo­je at­ras­ti au­gin­to­jus, ku­rie ruo­šia ba­na­nų ty­rę“, – vers­lo už­ku­li­sius at­sklei­džia G. Di­džio­kas.

Šian­dien ben­dor­vė „Ka­niu“ ne­to­li Vil­niaus įsi­kū­ru­sia­me fab­ri­ke ga­mi­na 40 skir­tin­gų ga­mi­nių, pa­žy­mė­tų „Mar­ma­lu­zi“ ženk­lu. Skai­čiuo­ja­ma, kad per mė­ne­sį pa­ga­mi­na­ma apie 200 tūk­san­čių vie­ne­tų ko­šy­čių, tu­re­lių ir su­lčių, maž­daug 40 tūks­tan­čių par­duo­da­ma Lie­tu­vo­je, o li­ku­si da­lis iš­ke­liau­ja į sve­čias ša­lis.

Lie­tu­viš­kos ko­šy­tės ant sve­ti­mų kraš­tų ma­žy­lių stalo

Kai nau­jie­ji sa­vi­nin­kai pe­rė­mė „Mar­ma­lu­zi“ ga­my­bą, ste­bi­mas maž­daug 30–40 proc. au­gi­mas kiek­vie­nais me­tais, di­džio­ji da­lis pro­duk­ci­jos iš­ke­liau­ja į sve­čias ša­lis. Pa­šne­ko­vas ne­sle­pia, kad nuo pir­mų­jų die­nų, pra­dė­jęs ga­min­ti kū­di­kiams mais­tą, jis gal­vo­jo dau­giau apie eks­por­tą nei apie vie­tos rin­ką.

„Lie­tu­vo­je „Mar­ma­lu­zi“ ženk­las jau bu­vo įsit­vir­ti­nęs ir jau­tė­si sta­bi­liai, li­ko ieš­ko­ti nau­jų ke­lių plė­trai“, – pa­sa­ko­ja G. Di­džio­kas, 2013 me­tais pe­rė­męs „Mar­ma­lu­zi“ au­gi­ni­mo rū­pes­čius.

Pir­miau­sia žvilgs­nis pra­dė­jo kryp­ti į Ru­si­jos ir Ukrai­nos rin­kas. Tuo­se kraš­tuo­se vis dar bu­vo ga­jus ti­kė­ji­mas Lie­tu­viš­ka pro­duk­ci­ja, to­dėl pir­mo­ji ke­lio­nė į Ry­tus ne­bu­vo su­dė­tin­ga. „Taip, mū­sų nie­kas ten ne­lau­kė iš­skės­to­mis ran­ko­mis, bet ir pa­ga­lių į ra­tus ne­kai­šio­jo. Ma­žais žings­ne­liais mes drą­siai žen­gė­me į tą rin­ką, pra­dė­jo­me gal­vo­ti ir apie nau­jo fab­ri­ko sta­ty­bas, pa­sta­rą­jam pro­jek­tui ga­vo­me Eu­ro­pos Są­jun­gos par­amą“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.

Kai jau at­ro­dė, kad nie­kas ne­ga­li su­stab­dy­ti pui­kiai pra­dė­ju­sios rie­dė­ti vers­lo ma­ši­nos, no­rus ir nuo­tai­kas per­dė­lio­jo geo­po­li­ti­nė si­tua­ci­ja Ry­tuo­se. Ka­ri­nis konf­lik­tas tarp Ru­si­jos ir Ukrai­nos, ge­ro­kai pa­ko­re­ga­vo ne vie­no Lie­tu­vos vers­li­nin­ko plė­tros pla­nus tuo­se kraš­tuo­se, ne­re­tam iš jų te­ko aps­kri­tai ieš­ko­ti nau­jų eks­por­to ke­lių, kai Ru­si­ja pa­skel­bė lie­tu­viš­kų pre­kių em­bar­gą.

„Kū­di­kių mais­tas ne­bu­vo užd­raus­tas, iki šiol mes tie­kia­me „Mar­ma­lu­zi“ į Ru­si­ją, ta­čiau sa­vo plė­tros pla­nus ku­riam lai­kui ap­kar­pė­me, ne­tgi grą­ži­no­me Eu­ro­pos Są­jun­gos par­amą, ku­ri bu­vo skir­ta nau­jo fab­ri­ko prie­sta­to sta­ty­bai“, – pri­si­pa­žįs­ta G. Di­džio­kas.

Gintaras Didžiokas / „Marmaluzi“ archyvo nuotrauka

Bend­ro­vės „Ka­niu“ va­do­vas pa­ste­bi, kad nuo 2014 me­tų, kuo­met bu­vo pra­dė­tas tiek­ti lie­tu­viš­kas kū­di­kių mais­te­lis į Ru­si­ją, pre­ky­bos taš­kų skai­čius pa­di­dė­jo 3 kar­tus, ta­čiau par­duo­tos pro­duk­ci­jos apim­tys ne­pa­di­dė­jo. „Tai sig­na­li­zuo­ja, kad Ru­si­jos ma­mos, net ir no­rė­da­mos ko­ky­biš­ko mais­to sa­vo ma­žy­liams, jo jau ne­beį­per­ka... Mū­sų pra­ra­di­mus šiai die­nai kom­pen­suo­ja eks­por­tas į Ukrai­ną, kur kū­di­kių mais­to po­rei­kis au­ga, kai ten ne­be­pa­ten­ka pre­kės iš Ru­si­jos. Ve­ria­si mums ir Ki­ni­jos var­tai, ti­ki­mės už­ka­riau­ti Lat­vi­jos ir Es­ti­jos rin­kas, sa­vo pro­duk­ci­jos asor­ti­men­tą plės­ti ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Da­bar­ti­nis „Ka­niu“ va­do­vas ne­sle­pia, kad kiek­vie­ni be­si­ve­rian­tys var­tai ki­tų ša­lių par­duo­tu­vių len­ty­no­se, at­ne­ša ir nau­jus iš­šū­kius. Va­ka­rų Eu­ro­po­je vis dar ten­ka dėl ga­li­my­bės at­si­dur­ti ant au­gan­čių ma­žy­lių sta­lo ko­vo­ti su di­džiai­siais kon­cer­nais, o Ry­tuo­se plė­trai įta­ką da­ro ten esan­čios tra­di­ci­jos.

„Mū­sų in­de­lių „ke­pu­ry­tės“ ir eti­ke­tės vi­sa­da bu­vo bal­tos. Ki­ni­jo­je ši spal­va – ge­du­lo, to­dėl ten da­bar iš­ke­liau­ja stik­lai­niai puo­šti auk­si­nė­mis eti­ke­tė­mis ir rau­do­no­mis „ke­pu­rė­lė­mis“. Bū­tent šios spal­vos ki­nams sim­bo­li­zuo­ja lai­mę ir tur­tus“, – pa­sa­ko­ja G. Di­džio­kas.