Kaip mamos linkėjimai iš kaimo tapo dukros verslu
„Kaip pa­sik­lo­si, taip iš­mie­go­si“ sa­ko se­na lie­tu­vių pa­tar­lė. Su­nku pa­sa­ky­ti, ar ti­krai apie tai gal­vo­jo aly­tiš­kė Dai­na Zen­ke­vi­čie­nė, pra­dė­ju­si na­tū­ra­lios vil­nos pa­ta­lų ga­my­bos pro­ce­są, bet šian­dien ji vi­siems sa­vo klien­tams lin­ki „La­bos nak­ties“. „O vis­kas pra­si­dė­jo ga­li­ma sa­ky­ti vi­sai at­si­tik­ti­nai, kai ma­no ma­mos įvai­rių gė­ry­bių „lin­kė­ji­mai iš kai­mo“ pa­si­pil­dė na­mi­niais vil­no­niais ga­mi­niais“, – nu­si­šyp­so pa­šne­ko­vė.

Pa­ti­kę lin­kė­ji­mai iš kaimo

Il­gus me­tus D. Zen­ke­vi­čie­nė bu­vo sam­do­ma dar­buo­to­ja fi­­nan­­sų sek­to­riu­je, vė­liau dir­bo va­dy­bi­nin­ke. Vie­no po­kal­bio su po­ten­cia­liu darb­da­viu me­tu šis jos pa­klau­sė, ko­dėl ji pa­ti ne­sii­man­ti nuo­sa­vo vers­lo. „Bu­vau gy­ve­ni­mo kryž­ke­lė­je. Re­ce­si­jos me­tu ne­te­kau dar­bo. Tu­rė­jau ne­ma­žai pa­tir­ties ak­ty­viuo­se par­da­vi­muo­se ir fi­nan­sų sri­ty­je, o apie nuo­sa­vą vers­lą daž­nai pa­gal­vo­da­vau. Tuo­met ir pra­si­dė­jo vers­lo idė­jos „sme­ge­nų štur­mas“, – įvy­ku­sį po­kal­bį prieš 7 me­tus pri­si­mi­nė aly­tiš­kė.

Dau­giau nei 15 me­tų dir­bu­si ki­tiems D. Zen­ke­vi­čie­nė pra­dė­jo nau­jo sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio pa­ieš­kas. „Ieš­­ko­­da­ma ga­­li­­mos veik­los sri­­ties daug skai­čiau, lan­kiau pa­skai­tas ir se­mi­na­rus. Vers­lo idė­jų bu­vo ti­krai ne vie­na. Do­mė­jau­si srai­gių, slie­kų, triu­šių au­gi­ni­mu. Ana­li­za­vau vy­ni­nės po­rei­kį Aly­taus rin­ko­je. Da­riau di­de­lės apim­ties tė­ve­lių apk­lau­są dėl pri­va­taus dar­že­lio po­rei­kio Aly­tu­je. Ta­čiau vis su­abe­jo­da­vau ar­ba vers­lo sėk­me, ar­ba sa­vo pa­čios ga­li­my­bė­mis įgy­ven­din­ti vie­ną ar ki­tą idė­ją“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Po ke­le­rius me­tus tru­ku­sių pa­ieš­kų at­sa­ky­mą ji su­ra­do tė­vų kai­mo so­dy­bo­je. Mo­te­ris pri­si­me­na, jog jos il­gą lai­ką mies­te gy­ve­nę tė­vai, su­lau­kę sen­jo­rų am­žiaus įsi­gi­jo so­dy­bą vien­kie­my­je ir įkū­rė na­tū­ri­nį ūkį. Čia jie au­gi­no dar­žo­ves, pul­kus įvai­riau­sių pa­ukš­čių, triu­šius, ož­kas. Į Aly­tų nuo­lat skrie­jo „lin­kė­ji­mai iš kai­mo“ obuo­lių, dar­žo­vių, bal­to­sios mė­sos ir įvai­rių ki­tų ma­mos ska­nės­tų pa­vi­da­lu.

Daina Zenkevičienė

„Ma­­mai vi­sa­da knie­tė­jo iš­­mė­­gin­­ti ką nors nau­­ja, tad kai at­­si­­bo­­do ož­­kos me­­ke­­ni­­mas, ji už­­si­­vei­­sė avių. Il­­gą lai­­ką ne­­nu­­ma­­niau, kad na­­mi­­nė vil­­na pa­­virs ver­s­lo idė­­ja. Bet ma­mu­lės megz­ti vil­no­niai dra­bu­žiai šil­dė, o anū­kai mie­go­jo po mo­čiu­tės pa­siū­to­mis na­mi­nių vil­nų antk­lo­dė­mis. Ga­­liau­­siai su­pra­­tau, kad bū­­tent to­­kiais vil­­no­­niais lin­­kė­­ji­­mais iš kai­­mo ga­­lė­­čiau pa­­si­­da­­ly­­ti su ki­­tais“, – ne­ti­kė­tai apie ma­mos tro­bo­je gi­mu­sią idė­ją pa­sa­ko­ja įmo­nės „La­bos nak­ties“ įkū­rė­ja.

Vers­lo pra­džia – be paskolų

Pra­dė­ju­si ke­den­ti vers­lo idė­ją aly­tiš­kė nu­spren­dė ei­ti ma­žais žings­ne­liais. Ne­ieš­ko­jo fi­nan­si­nių in­jek­ci­jų iš šo­no, ban­kų du­rų ne­vars­tė. Pir­mo­ji in­ves­ti­ci­ja į bū­si­mą vers­lą bu­vo iš as­me­ni­nių šei­mos lė­šų. Ta­čiau to­kio dy­džio, kad pa­ty­rus fiasco šei­mai tek­tų at­si­sa­ky­ti tik vie­nų ge­rų at­os­to­gų. „Va ta­da ir pra­si­dė­jo! Su­kū­riau pre­ki­nį ženk­lą „La­bos nak­ties“, nes tai man aso­ci­ja­vo­si su ko­ky­biš­ku mie­gu. Iš Lie­tu­vos ūki­nin­kų na­mo par­si­ve­žiau ke­lis mai­šus vil­nos ir ėmiau­si dar­bo“, – pri­si­me­na D. Zen­ke­vi­čie­nė.

Pir­mo­sios die­nos nau­ja­me vers­le bu­vo dau­giau im­pro­vi­za­ci­ja, pa­ska­tin­ta in­tui­ci­jos ir ma­mos pa­tir­ties. Mo­te­ris ne­sle­pia, kad iki šiol vil­ną ap­dir­ba tik ran­ko­mis ir nau­do­ja pa­pras­to ūkiš­ko mui­lo lakš­tus.

„Skal­biu ir ska­lau­ju vil­ną kaip va­tą vo­nio­je, po 10 ki­log­ra­mų pen­kis kar­tus ne­nau­do­da­ma jo­kios che­mi­jos. Taip ap­dirb­tos vil­nos plau­kas iš­sau­go­ja ban­guo­tu­mą ir la­no­li­ną. Be to, iš vil­nos rei­kia iš­rink­ti la­bai daug ša­pų. Pra­mo­nė­je tam nau­do­ja­ma ati­tin­ka­ma rūgš­tis, ku­ri su­grau­žia įvai­rius spyg­lius, va­ba­lus ir pan. Iš­plo­vus, iš­rin­kus įvai­rias šiukš­les, vil­ną dar rei­kia iš­džio­vin­ti“, – antk­lo­džių gi­mi­mo pro­ce­są nu­pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Vos po 10 mė­ne­sių dar­bo Lie­tu­vos rin­ko­je sa­vo pro­duk­ci­ja pra­dė­jau pre­kiau­ti Ame­ri­ko­je. Pra­ėju­sių me­tų eks­por­tas su­da­rė 70 proc. ma­no pa­ja­mų.

Iki šiol tie­siai iš tvar­to at­vež­ta vil­na skal­bia­ma mo­ters nuo­sa­vo na­mo rū­sy­je pa­sta­ty­to­je spe­cia­liai pa­kel­to­je vo­nio­je, džio­vi­na­ma sve­tai­nė­je šir­mo­mis at­skir­ta­me plo­te. Vė­liau ran­ko­mis iš­skalb­ta vil­na ke­liau­ja į kar­šyk­lą, iš kur grįž­ta jau par­uoš­ti siu­vi­mui kar­ši­niai.

„Rink­tis leng­ves­nio ke­lio ir pirk­ti pra­mo­ni­niu bū­du ap­dirb­tą vil­ną ne­no­riu, nes ma­no su­ma­ny­mas da­lin­tis tei­sin­gais ir ti­krais „lin­kė­ji­mais iš kai­mo“ pra­ras pra­smę“, – pri­si­pa­žįs­ta pa­šne­ko­vė.

Aly­tiš­kės pa­ta­lai – pra­ban­gi prekė

Per mė­ne­sį D. Zen­ke­vi­čie­nė pa­siu­va vi­du­ti­niš­kai 50 vie­ne­tų įvai­rių ga­mi­nių: antk­lo­džių, pa­gal­vių, ple­dų, pa­ta­ly­nės. „La­bos nak­ties“ na­tū­ra­lios vil­nos ran­ko­mis ga­min­ti pa­ta­lai įkan­da­mi ne kiek­vie­nam tau­tie­čiui. Pa­vyz­džiui, va­sa­ri­nė vil­nos antk­lo­dė kai­nuo­ja apie 140 eu­rų, to­dėl sa­vo pir­kė­jo te­ko ieš­ko­ti ir sve­čio­se ša­ly­se. Šiuo me­tu dau­giau­sia aly­tiš­kės ga­mi­nių iš­ke­liau­ja į JAV.

„Vos po 10 mė­ne­sių dar­bo Lie­tu­vos rin­ko­je sa­vo pro­duk­ci­ja pra­dė­jau pre­kiau­ti Ame­ri­ko­je. Pra­ėju­sių me­tų eks­por­tas su­da­rė 70 proc. ma­no pa­ja­mų“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

No­rin­tiems pra­dė­ti nuo­sa­vą vers­lą mo­te­ris pri­me­na, kad „vis­kas pa­da­ro­ma da­ry­mo bū­du.

Ame­ri­ka bu­vo pa­si­rink­ta ga­li­ma sa­ky­ti at­si­tik­ti­nai: vie­na drau­gė D. Zen­ke­vi­čie­nei re­ko­men­da­vo in­ter­ne­ti­nę par­duo­tu­vę, ku­ri pre­kiau­ja ran­kų dar­bo ga­mi­niais. Pa­grin­di­nis pir­kė­jas šio­je plat­for­mo­je ir yra už At­lan­to gy­ve­nan­tys žmo­nės, to­dėl ir sa­vo ga­mi­nius aly­tiš­kei te­ko pri­tai­ky­ti bū­tent šiai rin­kai. Mo­te­ris ne­sle­pia, ame­ri­kie­čiai mėgs­ta mie­go­ti ka­ra­liš­ko dy­džio lo­vo­se, ku­rios kar­tais bū­na di­des­nės nei lie­tu­vių vi­sas mie­ga­ma­sis.

„Pa­vyz­džiui, ap­vilk­ti už­val­ka­lu 230x260 cm antk­lo­dę yra spor­ti­nė už­duo­tis. To­dėl antk­lo­džių kam­puo­se esan­čios kil­pos, prie ku­rių pri­ri­ša­mi už­val­ka­lų kam­puo­se esan­tys raiš­te­liai – yra ne už­gai­da, o bū­ti­ny­bė. Bū­tent to­kias su­bti­ly­bes te­ko aiš­kin­tis pra­džio­je“, – pri­si­me­na D. Zen­ke­vi­čie­nė.

Kol kas iš JAV at­ke­liau­ja tik in­di­vi­dua­lūs už­sa­ky­mai, bet ge­ro­ji ži­na, pa­sak pa­šne­ko­vės, ten jau sklin­da, par­tne­rių ieš­ko­ma ir ki­to­se ša­ly­se. O ir lie­tu­viai pra­de­da ver­tin­ti ran­kų dar­bo ga­mi­nius, to­dėl D. Zen­ke­vi­čie­nė net ne­abe­jo­ja – in­ves­ti­ci­ja į sa­vo poil­sį ir svei­ka­tą at­si­per­ka su kau­pu. No­rin­tiems pra­dė­ti nuo­sa­vą vers­lą mo­te­ris pri­me­na, kad „vis­kas pa­da­ro­ma da­ry­mo bū­du“.