Kai turtus neša sliekai
Sli­dus, gli­tus, ne­šva­rus – to­kios min­tys ne­re­tam pra­de­da su­ktis pa­ma­čius po lie­taus ant šla­pio grin­di­nio iš­tį­su­sį slie­ką. Gra­žus, šva­rus, nau­din­gas ir idea­lus vers­lo pla­nas – kiek­vie­nam as­fal­to vai­kui ga­lė­tų pa­sa­ky­ti slie­kų fer­mos „Slie­ky­nė“ įkū­rė­ja Do­vi­lė Pa­dū­mie­nė.

Vers­lo pra­džia – ki­bi­ras sliekų

Sa­ko­ma, kad at­si­tik­ti­nu­mų ne­bū­na. Kau­no ra­jo­ne Stan­kū­nų kai­me slie­kų fer­mą įkū­ru­si D. Pa­dū­mie­nė sa­vo vers­lo pra­džią pri­si­me­na, kaip į vie­na krū­vą su­kri­tu­sių at­ski­rų ap­lin­ky­bių vir­ti­nę, pa­do­va­no­ju­sią jai vi­sai ge­rą vers­lo pla­ną. Mo­te­ris ne­sle­pia, kad kol į jos šei­mos gy­ve­ni­mą ne­įš­liau­žė slie­kai, ji dar­bų sto­ka ar pa­ja­mų dy­džiu ne­sis­kun­dė ir dėl kaž­ko­kių nuo­sa­vo vers­lo idė­jų gal­vos ne­su­ko. Ta­čiau, kai mo­ters nuo­sa­vus na­mus ap­lan­kė gand­rai ir di­des­nę lai­ko da­lį te­ko skir­ti dvie­jų ma­žy­lių prie­žiū­rai, mo­te­ris pra­dė­jo ieš­ko­ti bū­dų, kaip ir vai­kų prie­žiū­ros ne­ap­leis­ti, ir sau ko­kį ma­lo­nų už­siė­mi­mą ras­ti.

Pa­sku­ti­nis da­ly­kas, pa­dė­jęs ap­sisp­ręs­ti bu­vo tas, kad slie­kų fer­ma ne­rei­ka­la­vo itin di­de­lių in­ves­ti­ci­jų.

Vers­lo idė­ja – au­gin­ti slie­kus – at­ėjo vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai. „Gi­mus ma­žy­liams ne vie­nas tė­vas pra­de­da su­kti gal­vą dėl svei­kes­nių, eko­lo­giš­kai au­gin­tų ar pa­ga­min­tų pro­duk­tų. Že­mės plo­tą nuo­sa­vų dar­žo­vių au­gi­ni­mui mes tu­rė­jo­me, bet ta dir­va bu­vo la­bai ne­der­lin­ga... Man gi­mi­nai­tis pa­do­va­no­jo ki­bi­rą slie­kų, ku­riuos ap­gy­ven­di­nau kom­pos­to dė­žė­je. Kaž­ko la­bai ste­buk­lin­go ne­si­ti­kė­jau, ta­čiau tai ti­krai bu­vo ge­res­nis va­rian­tas, nei pirk­ti dirb­ti­nes trą­šas“, – pir­mą­ją pa­žin­tį su slie­kais 2011 me­tais pri­si­mi­nė D. Pa­dū­mie­nė.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad jau pir­ma­sis der­lius, įsi­lei­dus nau­juo­sius gy­ven­to­jus, juos ma­lo­niai nu­ste­bi­no – prie na­mų užau­gin­tas der­lius bu­vo ge­ro­kai di­des­nis nei iki tol. O vat ta­da ir pra­dė­jo Pa­dū­mių šei­mo­je kir­bė­ti min­tis, o gal ta žie­duo­to­ji kir­mė­lė vi­sai ne­blo­gas vers­las, juo­lab, kad min­tis dirb­ti sau ir ne­įsp­raus­ti sa­vęs į 8 va­lan­dų dar­bo die­ną vi­sai vi­lio­jo.

„Pas­ku­ti­nis da­ly­kas, pa­dė­jęs ap­sisp­ręs­ti bu­vo tas, kad slie­kų fer­ma ne­rei­ka­la­vo itin di­de­lių in­ves­ti­ci­jų. Mums rei­kė­jo pa­tal­pų (jo­mis ta­po ap­leis­tos fer­mos) ir slie­kų“, – prieš 5 me­tus pra­dė­tą vers­lą pri­si­me­na mo­te­ris.

Ir vie­nas slie­kas ne­ša pelną

Pir­mo­sios die­nos, pa­sak „Slie­ky­nės“ šei­mi­nin­kės ne­bu­vo leng­vos, bet ir ne­bu­vo to­kios bai­sios, kaip kar­tais lin­kę dra­ma­ti­zuo­ti pir­muo­sius vers­lo me­tus lie­tu­viai. Mo­te­ris tik pri­si­me­na, kad pir­mai­siais me­tais ne­ma­žai lai­ko te­ko pra­leis­ti ieš­kant li­te­ra­tū­ros ir sie­kiant „ar­ti­miau“ pa­žin­ti šį dir­vos gy­ven­to­ją. Lie­tu­viš­kai apie Ka­li­for­ni­jos slie­kus ga­li­ma bu­vo ras­ti tik Edi­tos Ab­rai­ty­tės ir Vla­dis­la­vo Rū­sio par­ašy­to­je kny­go­je „Ka­li­for­ni­jos slie­kų au­gi­ni­mas“, ku­ri ta­po mo­ters „bib­li­ja“.

„Lie­tu­vo­je gy­ve­na 15 rū­šių slie­kų, ta­čiau mū­sų pri­glaus­ta veis­lė Ame­ri­ko­je bu­vo iš­ras­ta spe­cia­liai pra­mo­ni­nei slie­ki­nin­kys­tei – jei tik jiems ge­ros gy­ve­ni­mo są­ly­gos, ėde­sio daug ir šil­ta tai, ro­dos, kad jie dau­gi­na­si aky­se“, – juo­kia­si slie­kų au­gin­to­ja Do­vi­lė, ne­sle­pian­ti, kad iš­ves­tie­ji slie­kai pa­si­žy­mi ki­to­kio­mis sa­vy­bė­mis, nei na­tū­ra­liai gam­to­je gy­ve­nan­tys gy­viai. Štai Ka­li­for­ni­jos slie­kai ga­li pa­kel­ti iki 40°C laips­nių karš­tį, o tem­pe­ra­tū­ra, vyks­tant pu­vi­mo ir per­dir­bi­mo pro­ce­sui bios­kai­džio­se at­lie­ko­se na­tū­ra­liai pa­ky­la. Gam­to­je slie­kai pa­ke­lia dau­giau­sia iki 20°C laips­nių pa­ki­lu­sią tem­pe­ra­tū­rą.

Šiuo me­tu fer­mo­je gy­ve­na apie 2–4 to­nas slie­kų. Vi­sas ši­tas prie­aug­lis at­si­ra­do per 5 me­tus iš tų pa­čių par­si­vež­tų 250 kg au­gin­ti­nių. Mo­te­ris skai­čiuo­ja, kad kiek­vie­nas jų jai už­dir­ba maž­daug po 0,25 cen­to per me­tus.

Pri­klau­so­mai nuo au­ga­lo rū­šies, der­lius pa­di­dė­ja nuo 20 iki 80 pro­cen­tų. Ne­vel­tui bio­hu­mu­sas dar kar­tais pa­va­di­na­mas juo­du auk­su.

„Už­ten­ka ir duo­nai, ir svies­tui“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vė, ne­sle­pian­ti, kad pa­sta­ruo­ju me­tu slie­kų ir bio­hu­mu­so pa­klau­sa au­ga kaip ant mie­lių. Tai, ži­no­ma, le­mia vis di­des­nis su­si­do­mė­ji­mas eko­lo­gi­niu ūki­nin­ka­vi­mu ir na­tū­ra­lio­mis trą­šo­mis. Trę­šiant dir­vą bio­hu­mu­su, jo rei­kia iki 5–10 kar­tų ma­žes­nio kie­kio, nei trę­šiant kom­pos­tu ar mėš­lu. Be to, pri­klau­so­mai nuo au­ga­lo rū­šies, der­lius pa­di­dė­ja nuo 20 iki 80 pro­cen­tų. „Ne­vel­tui bio­hu­mu­sas dar kar­tais pa­va­di­na­mas juo­du auk­su“, – sa­ko mo­te­ris.

Šian­dien „Slie­ky­nė“ sa­vo klien­tams siū­lo tiek gry­ną bio­hu­mu­są, tiek bio­hu­mu­so mi­ši­nius su dur­pė­mis dar­žui bei šilt­na­miams, taip pat da­li­na­si pa­ta­ri­mais kaip pa­tiems žmo­nėms au­gin­ti slie­kus. Kau­no ra­jo­ne įsi­kū­ru­sios „Slie­ky­nės“ va­do­vė pri­si­me­na, kad pir­mai­siais me­tais klien­tus 1 li­to kai­na už li­trą bio­hu­mu­so gąs­di­no, ta­čiau šian­dien ir di­des­nės su­mos ne­pa­gai­li. Pa­sak pa­šne­ko­vės, iš­ban­dę slie­kų pro­duk­tus, prie dur­pių ne­beg­rįž­ta, o ge­ru at­ra­di­mu dar ir su ap­lin­ki­niais pa­si­da­li­na.

„Kar­tais gal­vo­ju, kad mums net rek­la­mos ne­rei­kia, ta slie­kų ne­ša­ma nau­da kaip ge­ras gan­das ei­na, to­dėl kiek­vie­nais me­tais su­lau­kia­me vis dau­giau klien­tų“, – op­ti­miz­mo ne­sle­pia Do­vi­lė.

Kau­no ra­jo­ne gy­ve­nan­ti mo­te­ris džiau­gia­si ne tik at­si­tik­ti­nai at­ras­to ve­res­lo, ku­ria­me iki šiol ji su vy­ru ir ap­si­dir­ba, sėk­me, bet ir tuo, kad slie­kai jai vis dar yra įdo­mus gy­vū­nas. Pa­si­ro­do, pa­sau­ly­je esa­ma plėš­rių­jų slie­kų, o Aus­tra­li­jo­je ga­li­ma su­tik­ti 1 m il­gio slie­ką. Ste­bi­na ir tai, kad slie­kai yra vi­siš­kai ak­li, ta­čiau jų ge­bė­ji­mas rea­guo­ti į švie­są ją iki šiol ste­bi­na. Mo­te­ris sa­ko, kad slie­kai tik pa­ju­tę bent ma­žiau­sią sau­lės spin­du­lė­lį ar mi­ni­ma­lų švie­sos šal­ti­nį, aki­mirks­niu dings­ta dir­vo­je.

Dovilė Padūmienė / "Sliekynės" nuotrauka

„Ko­kiu bū­du jie, ne­tu­rė­da­mi akių, pa­jau­čia tą švie­są ne­įsi­vaiz­duo­ju, bet tik pa­si­ro­do ma­žy­tis švie­sos blyks­nis ir jie aki­mirks­niu pa­ne­ria į dir­vą... tas jų grei­tis ne­rea­lus“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vė, ne­sle­pian­ti, kad no­rin­tiems pa­tiems au­gin­ti slie­kus ir tu­rė­ti ge­rą der­lių teks vie­na­me ku­bi­nia­me kom­pos­to dė­žės me­tre ap­gy­ven­din­ti maž­daug ki­log­ra­mą slie­kų, ki­taip re­zul­ta­to teks lauk­ti il­giau nei me­tus. Ži­no­ma, au­gin­ti slie­kus lau­ko są­ly­go­mis yra ge­ro­kai su­dė­tin­giau nei už­da­ro­se pa­tal­po­se, ta­čiau ti­krai įma­no­ma.

Tie­sa, sa­vo au­gin­ti­niams Kau­no ra­jo­no gy­ven­to­ja, ruo­šia ir gur­ma­niš­kus pa­tie­ka­lus, į slie­kų me­niu įtrauk­da­ma sal­džių vai­sių. „I­ki šiol eks­pe­ri­men­tuo­ja­me su slie­kų mais­tu ir ieš­ko­me, dėl ko jie la­biau­siai pa­me­ta gal­vą, – šyp­te­li pa­šne­ko­vė. – Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ma­niš­kiai ti­kri gur­ma­nai, ne­at­sis­pi­rian­tys ža­lioms dar­žo­vėms, grū­dams, o sal­dūs vai­siai – ti­kra puo­ta, tai­gi vai­ši­na­me juos bū­na ir ar­bū­zais“.

Vi­sas ko­ky­biš­ko bio­hu­mu­so „ga­my­bos“ pro­ce­sas už­trun­ka apie vie­ne­rius me­tus. Ta­čiau pa­ste­bė­ta, kad idea­lio­mis są­ly­go­mis per die­ną Ka­li­for­ni­jos slie­kai ga­li per­dirb­ti tiek at­lie­kų, kiek pa­tys sve­ria. Kaip pa­sa­ko­ja D. Pa­dū­mie­nė, ją iki šiol ste­bi­na tai, kad slie­kai, net ir gy­ven­da­mi yran­čio­je na­tū­ra­lių at­lie­kų ter­pė­je yra be ga­lo šva­rūs gy­viai, o į jų par­uoš­tą pro­duk­tą taip ir no­ri­si pa­nar­din­ti ran­kas.

„Jis bū­na pu­rus, net švel­nus, ma­lo­nus lies­ti ran­ko­mis ir vi­siš­kai ne­tu­ri to ti­pi­nio mėš­lo kva­po“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Pla­nuo­jan­tiems ženg­ti nuo­sa­vo vers­lo ke­liu „Slie­ky­nės“ šei­mi­nin­kė pir­miau­sia pa­lin­kė­jo ne­bi­jo­ti ženg­ti pir­mo­jo žings­nio, o iš­drį­sus tai pa­da­ry­ti te­liks ei­ti to­liau sa­vo tiks­lo ir sva­jo­nės link.