Kai darbas tampa švente
„No­riu šven­tę švęs­ti“, – par­eiš­kė vie­na per­so­na in­ter­ne­ti­nė­se pla­ty­bė­se ir po­sa­kis ta­po vi­sos Lie­tu­vos folk­lo­ro da­li­mi. Ar ji pa­ti di­džiuo­ja­si to­kiais šven­tės or­ga­ni­za­vi­mo pa­da­ri­niais? Var­gu bau. Ta­čiau ti­krai yra žmo­nių, ku­rie no­riai šven­čia sa­vo dar­bų šven­tę, o į re­zul­ta­tus įtrau­kia pui­kiai ir ko­ky­biš­kai šėls­tan­čių as­me­nų mi­nią. Vie­na to­kių fies­tos di­ri­gen­čių yra ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo įmo­nės „Me­nai ren­gi­niai“ įkū­rė­ja ir va­do­vė Eri­ka Pu­raus­ky­tė.

„Pap­ras­tai pir­miau­sia įku­ria­ma įmo­nė, o vė­liau ieš­ko­ma klien­tų. Ma­no at­ve­ju at­si­ti­ko at­virkš­čiai – kai jau ne­til­pau vers­lo liu­di­ji­mo ir in­di­vi­dua­lios veik­los rė­muo­se ma­no klien­tai pra­dė­jo ma­nęs pra­šy­ti, kad įsteig­čiau įmo­nę, nes bu­vo ne­pa­to­gu at­sis­kai­ty­ti. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad jie ma­ne ir pri­ver­tė įsteig­ti bend­ro­vę“, – nu­si­juo­kia E. Pu­raus­ky­tė, ku­rios įmo­nė per me­tus įvai­rių ren­gi­nių įgy­ven­di­ni­mui ne­pa­gai­li ir mi­li­jo­no eu­rų.

Ir kri­zė ga­li tap­ti pui­kiu startu

Pir­muo­sius nu­ste­bin­tus sa­vo or­ga­ni­zuo­tų ren­gi­nių žiū­ro­vus E. Pu­raus­ky­tė pa­ma­tė dar stu­di­juo­da­ma Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te tea­tro ir ren­gi­nių re­ži­sū­rą. Ga­li­ma teig­ti, kad stu­di­jos mer­gi­nai pui­kiai se­kė­si – ne­il­gai tru­kus al­ma mater skliau­tuo­se ai­dė­ju­sios ova­ci­jos per­si­kė­lė ir už jos sie­nų.

„Se­kė­si ge­rai kol įmo­nė, ku­rio­je dir­bau, ne­pa­ju­to 2008 m. kri­zės. Jų pa­siū­ly­tos dar­bo są­ly­gos ma­nęs ne­ten­ki­no, to­dėl ta­pau lais­vai sam­do­ma ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­re ir bend­ra­dar­bia­vau su įvai­rio­mis ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo įmo­nė­mis. Il­gai­niui klien­tai ėmė man skam­bin­ti ir pra­šy­ti, kad suo­rga­ni­zuo­čiau jų įmo­nėms ren­gi­nius as­me­niš­kai. Klien­tų vis dau­gė­jo, jie ma­ne re­ko­men­duo­da­vo ki­tiems, ren­gi­niai ir jų biu­dže­tai au­go, o kai pra­dė­jo skam­bin­ti ban­kų at­sto­vai, tarp­tau­ti­nių įmo­nių va­do­vai, ta­da su­pra­tau – rei­kia pa­stip­ri­ni­mo ir su iki tol nau­do­tais vers­lo liu­di­ji­mu bei in­di­vi­dua­lios veik­los pa­žy­mė­ji­mu ne­beiš­si­ver­siu „, – sa­ko 2012 m. UAB „Me­nai ren­gi­niai“ įkū­ru­si mo­te­ris.

Pir­mai­siais įmo­nės gy­va­vi­mo me­tais čia nuo­lat dir­bo 4 žmo­nės, o jų biu­ras bu­vo Eri­kos bu­to, ku­ria­me ji gy­ve­no, di­dy­sis kam­ba­rys. Bū­tent ten ir gi­mė įdo­miau­sios idė­jos, kaip tu­rint ma­žą biu­dže­tą, su­kur­ti ne­įkai­no­ja­mą šven­tę.

Pa­ma­žu iš lū­pų į lū­pas ėmė sklis­ti kal­bos, kad ga­li­me pa­da­ry­ti ge­rą ren­gi­nį už adek­va­čią kai­ną, tad klien­tų ra­do­si vis dau­giau, o ren­gi­niai di­dė­jo.

„Vis­ką da­rė­me pa­tys, kar­tais ta­me kam­ba­ry­je pra­leis­da­vo­me iš­ti­sas par­as, už­kąs­da­mi tuo, ką ras­da­vo­me šal­dy­tu­ve. Siek­da­mi op­ti­mi­zuo­ti ren­gi­nių iš­lai­das, pra­dė­jo­me pa­tys kur­ti ir ga­min­ti va­sa­ros ren­gi­nių at­rak­ci­jas. Tai bu­vo be ga­lo įdo­mus, spal­vin­gas, kū­ry­biš­kas lai­ko­tar­pis. Pa­ma­žu iš lū­pų į lū­pas ėmė sklis­ti kal­bos, kad ga­li­me pa­da­ry­ti ge­rą ren­gi­nį už adek­va­čią kai­ną, tad klien­tų ra­do­si vis dau­giau, o ren­gi­niai di­dė­jo“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

At­ėjo lai­kas, kai įmo­nė pra­dė­jo aug­ti kaip ant mie­lių, jo­je dir­bo virš 10 žmo­nių, o ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo įmo­nei tai iš­ties di­de­lis skai­čius.

Vis­gi šian­dien mo­te­ris pri­pa­žįs­ta su­pra­tu­si – žmo­nių skai­čius ne­le­mia dar­bo ko­ky­bės – to­dėl šian­dien gran­dio­zi­nes fies­tas or­ga­ni­zuo­ja vėl 4 nuo­la­ti­niai dar­buo­to­jai ir pri­si­de­da ke­lio­li­ka at­ski­ruo­se pro­jek­tuo­se dir­ban­čių žmo­nių, kaip ir įmo­nės gy­va­vi­mo pra­džio­je.

Ren­gi­niai ir­gi tu­ri madas

Pa­va­di­ni­mas „Me­nai ren­gi­niai“ at­si­ra­do anks­čiau nei pa­ti įmo­nė. E. Pu­raus­ky­tė, sa­vo dar­bi­nės veik­los pra­džio­je ki­tų ren­gi­niuo­se kur­da­vo, kaip pa­ti sa­ko, me­nus ren­gi­niams, tad pri­si­rei­kus pa­va­di­ni­mo be­li­ko tik su­de­rin­ti links­nius. Da­bar tie me­nai lie­ja­si kaip iš gau­sy­bės ra­go, tap­da­mi pa­sta­ty­mi­niais ren­gi­niais – spe­cia­liai kon­kre­čiam klien­tui su­kur­tos mu­zi­kos, poe­zi­jos ir šo­kio mi­nia­tiū­ro­mis.

Erika Purauskytė / Asmeninio archyvo nuotrauka

„Y­pač įspū­din­gą mi­nia­tiū­rą „Bar­bo­ra Rad­vi­lai­tė ir Žy­gi­man­tas Au­gus­tas“ su­kū­rė­me „Lie­tu­vos drau­di­mui“. Ji vy­ko Val­do­vų rū­muo­se, jo­je da­ly­va­vo gar­sūs Lie­tu­vos ak­to­riai, ba­le­to šo­kė­jai, cho­ro dai­ni­nin­kai, so­lis­tai. Šią žie­mą spe­cia­liai Lie­tu­vos ban­kui pa­sta­tė­me tar­pu­ka­rio te­ma­ti­kos mi­nia­tiū­rą „Jau­no­jo ban­ki­nin­ko is­to­ri­ja“, ku­ri bu­vo par­ody­ta is­to­ri­nia­me Lie­tu­vos ban­ko pa­sta­te Kau­ne. Vie­nas įspū­din­giau­sių ren­gi­nių – „Ac­me gru­pės“ ju­bi­lie­jus, ku­rio vi­ni­mi ta­po ka­me­ri­nio or­kes­tro ir DJ dvi­ko­va. Šiam ren­gi­niui bu­vo ra­šo­mos spe­cia­lios aran­žuo­tės, prog­ra­muo­ja­mi šo­kan­tys fon­ta­nai. Bu­vo ti­krai įspū­din­ga“, – apie sa­vo įgy­ven­din­tas me­niš­kas idė­jas pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Ren­gi­niai, pa­si­ro­do, tu­ri ir sa­vo ma­das. Jas daž­niau­siai dik­tuo­ja TV ekra­nuo­se vyks­tan­tys pro­jek­tai. Mo­te­ris ne­sle­pia, kad sė­dė­ji­mas prie te­le­vi­zo­riaus – nė­ra jai di­džiau­sias ma­lo­nu­mas, ta­čiau klien­tas vi­sa­da tei­sus, to­dėl te­ko įmo­nių ren­gi­niuo­se ir cho­rų ka­rus or­ga­ni­zuo­ti ir dar­buo­to­jus į šo­kių kon­kur­so aikš­te­lę iš­leis­ti.

„Pas­ta­rai­siais me­tais įmo­nių ren­gi­nių da­ly­viai ne­be­no­ri bū­ti tik pa­sy­vūs žiū­ro­vai. Jie ke­lia tik vie­ną są­ly­gą – kad ne­reik­tų su­dė­tin­gų na­mų dar­bų, il­gų pa­si­ruo­ši­mų, re­pe­ti­ci­jų. Tai­gi, rei­kia su­ras­ti spren­di­mą, kad da­ly­viai leng­vai, pa­pras­tai, įsi­trauk­tų į ren­gi­nį, bet dėl to ne­nu­ken­tė­tų ren­gi­nio ko­ky­bė, jis at­ro­dy­tų pro­fe­sio­na­liai ir be prie­kaiš­tų“, – sa­ko vers­li­nin­kė.

Šven­tė ga­li gim­ti ir per 3 valandas

Prieš maž­daug de­šimt­me­tį pa­grin­di­nis įmo­nių ren­gi­nių tiks­las bu­vo su­si­rink­ti kar­tu ir pa­si­links­min­ti. Da­bar ren­gi­niu sie­kia­ma per­duo­ti tam ti­krą ži­nu­tę, iš­ko­mu­ni­kuo­ti idė­ją, to­dėl iki ren­gi­nio idė­jos gi­mi­mo aiš­ki­na­ma­si, ro­dos, vi­sai ne­su­si­ję da­ly­kai. At­skleis­da­ma ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo už­ku­li­sius Eri­ka pa­sa­ko­ja, kad idė­jos ga­li kil­ti bet kur, o ren­gi­nio or­ga­ni­za­vi­mas už­truk­ti ke­lis mė­ne­sius. Ta­čiau jei už­sa­ko­vas sa­vo fies­to­je ti­ki­si iš­vys­ti po­pu­lia­rų at­li­kė­ją, tai ga­li bū­ti, kad jį teks re­zer­vuo­ti prieš pus­me­tį ar net me­tus.

Sa­vo kar­je­ros re­kor­du Eri­ka lai­ko ren­gi­nį, suo­rga­ni­zuo­tą vos per ke­lias va­lan­das. „Vie­ną kar­tą, kai vi­si at­os­to­ga­vo­me po dar­bin­go se­zo­no, man, ra­miai pra­usian­tis du­še, pa­skam­bi­na su­si­jau­di­nęs klien­tas ir sa­ko, kad ką tik lai­mė­jo ge­riau­sio darb­da­vio kon­kur­są ir no­rė­tų po 3 va­lan­dų su­reng­ti pa­dė­kos ren­gi­nį sa­vo dar­buo­to­jams. Ar ga­liu pa­dė­ti? Taip ir ne­spė­ju­si iš­ei­ti iš du­šo suo­rga­ni­za­vau ren­gi­nį su vai­šė­mis, mu­zi­kos gru­pe, ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ja“, – juo­kia­si re­kor­di­nin­kė.

Vis­gi ne vi­si Eri­kos ir jos ko­le­gių or­ga­ni­zuo­ja­mi ren­gi­niai yra už­sa­ko­vų po­rei­kių įgy­ven­di­ni­mas. Jos šven­tes ku­ria ir ne­at­ly­gin­ti­nai – sa­vam ma­lo­nu­mui. Štai jau ke­le­tą me­tų vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais Lie­tu­vo­je or­ga­ni­zuo­ja­ma Tarp­tau­ti­nė res­to­ra­nų die­na.

Vi­sa­da sten­ki­tės sa­vo už­sa­ko­vui duo­ti dau­giau nei pa­si­ža­da­te, ta­da klien­tai jus re­ko­men­duos ki­tiems ir ne­rei­kės in­ves­tuo­ti į sa­vi­rek­la­mą.

„E­sa­me šios šven­tės Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kai ir am­ba­sa­do­riai. Mums pa­tin­ka šios die­nos idė­ja, kad žmo­nės vi­sa­me pa­sau­ly­je na­muo­se, gat­vė­je, par­ke at­si­da­ro sa­vo vie­nos die­nos res­to­ra­nus, vai­ši­na­si, bend­rau­ja. To­kie da­ly­kai ska­ti­na bend­ruo­me­niš­ku­mą, ku­rio da­bar taip trūks­ta. Mes ne tik or­ga­ni­zuo­ja­me, bet ir pa­čios at­si­da­ro­me vie­nos die­nos res­to­ra­nus. Iš jų be­ne įdo­miau­sias bu­vo „Pet bar“, ku­ria­me vai­ši­no­me ne tik žmo­nes, bet ir jų au­gin­ti­nius, o su­rink­tus pi­ni­gus pa­au­ko­jo­me gy­vū­nų glo­bos or­ga­ni­za­ci­jai, – pa­sa­ko­ja veik­li mo­te­ris, pa­ti dar spė­jan­ti sa­va­no­riau­ti „Kri­zi­nio nėš­tu­mo cen­tre“ ir „Pa­ra­mos vai­kams cen­tre“, – Ma­nau, kad at­ei­ty­je to­kių pro­jek­tų tik dau­gės, nes kiek­vie­nos sėk­min­gos įmo­nės par­ei­ga – rū­pin­tis ne tik sa­vo pel­nu, bet pri­si­dė­ti prie vi­suo­me­nės ge­ro­vės“.

O žen­gian­tiems pir­muo­sius žings­nius nuo­sa­vos veik­los link, ji pa­ta­ria – „vi­sa­da sten­ki­tės sa­vo už­sa­ko­vui duo­ti dau­giau nei pa­si­ža­da­te, ta­da klien­tai jus re­ko­men­duos ki­tiems ir ne­rei­kės in­ves­tuo­ti į sa­vi­rek­la­mą, o vers­lą ly­dės sėk­mė. Juk pa­ten­kin­ti klien­tai grįž­ta!“.