Justas Mundeikis: „Neturime strateginio plano sveikatos apsaugai“
„Nie­ko ne­nus­te­bin­siu pa­sa­ky­da­mas, kad ski­ria­me per ma­žai lė­šų svei­ka­tos ap­sau­gai. Ge­ro­kai at­si­lie­ka­me nuo Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kio ir tas skir­tu­mas yra maž­daug pu­sė mi­li­jar­do eu­rų per me­tus“, – sa­ko eko­no­mis­tas Jus­tas Mun­dei­kis.

– Trūksta daug, bet skelbiame, jog visos medicinos paslaugos nemokamos. Ar ne ekonominis fenomenas?

PSD įmokos sudaro fondą, kurį mes bendrai sunešame. Tas pats kaip „Sodra“ ir pensijos. Niekas pinigų ten netaupo ir neinvestuoja. Dirbantieji pinigus suneša, o pensininkai išsiima.

– Pirmoji loginė klaida, jog manome, kad turime sveikatos draudimą. PSD įmokos sudaro fondą, kurį mes bendrai sunešame. Tas pats kaip „Sodra“ ir pensijos. Niekas pinigų ten netaupo ir neinvestuoja. Dirbantieji pinigus suneša, o pensininkai išsiima. Tas pas ir su sveikatos draudimu. Tiesa, daugelis galvoja, kad į šį fondą pakankamai ir solidariai visi įnešame. Bet ir tai netiesa. Valstybė turi daugiau nei pusantro milijono draudžiamų asmenų, už kuriuos moka mažiau nei, tarkim, dirbantysis nuo minimalios algos. Pastarasis susimoka 432 eurus per metus, valstybė gi už draudžiamuosius sumoka tik 314 eurų. Nepamirškime ir kitų išlygų. Jei dirbate pagal darbo sutartį, į sveikatos fondą nuo visų pajamų mokate devynis procentus. Situacija pasikeičia, jei verčiatės individualia veikla ir jūsų pajamos viršija 65 tūkstančius eurų. Atsiranda toks stebuklas kaip PSD lubos ir įnešate tik tris procentus nuo pajamų. Kaip matote, solidarumo šioje sistemoje nelabai yra – vieni moka tris, kiti devynis procentus, tačiau visi turi didelių lūkesčių, kurie nepatenkinami.

– Ką gi daryti? Metų pabaigoje svarstant biudžetą kartojama frazė: pinigų yra tiek, kiek yra, jų daugiau nepripiešim...

– Kol medikai, pacientai, visuomenė nepareikalaus iš finansų ministro Viliaus Šapokos adekvataus finansavimo sveikatos sistemai, niekas nepasikeis. Kaip yra pripažinęs pats finansų ministras, jam patinka mažas ir efektyvus viešasis sektorius. Dėl pastarojo dalyko niekas nesiginčija. Sveikatos sektoriuje yra daug neefektyvumo, bet ir finansavimas neadekvatus. Ministras sako, kad prieš didinant finansavimą sistemą reikia padaryti efektyvią. Bet to nepadarysi, kol nepadidinsi finansavimo. Aurelijus Veryga viliasi, kad iki jo kadencijos pabaigos sveikatos apsaugai bus skiriami aštuoni procentai nuo BVP. Finansų ministras aiškina, jog viskas priklausys nuo prioritetų, tačiau tarp jų nėra punkto didinti mokesčius.

– Vadinasi, be mokesčių reformos sveikatos sektoriaus problemų neišspręsime?

– Faktas. Tačiau tai – tik viena dalis. Kitas svarbus momentas – sistemos efektyvumas. Ir EPBO, ir Europos Komisija pabrėžia, kad turime per daug lovų ir santykinai daug medikų. Tiesa, problema ta, kad tik 38 procentai jų yra iki keturiasdešimt penkerių metų. Gydytojų daug, bet jie gerokai vyresnio amžiaus nei Europos vidurkis. Ruošiame daug jaunų specialistų, bet į sistemą jie neįsilieja. Turėtume planuoti, kiek ir kokių specialistų reikia. Tačiau susidaro įspūdis, jog neturime jokio strateginio plano. Eurostato duomenimis, gydytojų mums netrūksta. Vadinasi, problema jų pasiskirstymas.

– Kaip sako premjeras, dabar pats laikas tiekti siūlymus, į kuriuos prieš priimant biudžetą bus atsižvelgiama. Kiek tai realu?

Kaip matote, solidarumo šioje sistemoje nelabai yra – vieni moka tris, kiti devynis procentus, tačiau visi turi didelių lūkesčių, kurie nepatenkinami.

– Nieko tie siūlymai nepakeis, nes biudžetas per vasarą susvarstytas. Žinoma, tam tikri kosmetiniai pataisymai galimi, bet kardinalių pokyčių tikėtis neverta. Tai, kas nenumatyta ir neaptrata Sveikatos apsaugos ministerijos koridoriuose, to ir nebus. Pavasarį medikų atlyginimus didinome iš PSDF Rezervo fondo, kuris iš principo skirtas naudoti ištikus ekonominei krizei ar trūkstant finansavimo už valstybės draudžiamus asmenis. Ką turime dabar? Pinigus leidžiame einamiesiems dalykams, vadinasi, jau dabar biudžete yra didžiulis disbalansas.

„Resursų yra, tik reikia finansų ministro, kuris ryšis ne kosmetinei sveikatos apsaugos sistemos finansavimo reformai“, - sako ekonomistas Justas Mundeikis.

– Kelti medikų atlyginimus pažadėta ir kitąmet. Vadinasi, biudžetas turės būti gerokai didesnis?

– Logiškai mąstant jis turėtų toks būti. Bet tam nelabai yra prielaidų. Greičiau bus situacija, kuri dažna pastaruosius kelerius metus – iš ko nors atims, kam nors padidins. Tai – vienintelis būdas, kaip mes su dabartine mokestine sistema galime suvaldyti kaštus. Taip, čia tam tikra trumpalaikė problemos sprendimo imitacija, tačiau ateityje už tai turėsime sumokėti visi. Ir tai tikrai nebus socialiai teisinga.

– Gal situaciją pagerintų papildomas sveikatos draudimas, apie kurį pastaruoju metu nemažai kalbama?

– Privatus asmuo to draudimo pas mus negali gauti. Dažniausiai juos, kaip motyvavimo priemonę, skiria didelės kompanijos. Kodėl? Jei būtų galima privačiam asmeniui gauti tokį draudimą, draudikas turėtų įvertinti kiekvieno žmogaus riziką. Bet tam mes neturime duomenų. Rūko žmogus ar nerūko, turi genetinių ligų, neturi. Įmonėse, kurios naudoja šį draudimą, dirba jauni, nesergantys žmonės, todėl draudimo įkainiai sąlyginai nėra dideli. Tačiau įsivaizduokite, kokia yra vyresnio amžiaus žmogaus rizika sirgti tam tikromis ligomis. Dažnu atveju jam gali ir draudimo įmokos tapti neįperkamos. Be to, draudimai jau dabar susiduria su nemažomis išlaidomis, kurios jį padaro pakankamai nuostolingą. Privataus draudimo įmokos taip pat augtų, nes sveikatos apsaugos išlaidos stipriai auga. Žinoma, draudikas gali mažinti apmokamų paslaugų spektrą. Pavieniams jauniems asmenims papildomas draudimas gal ir suveiktų, bet masiškai sveikatos sistemai jis nepadės.

Gydytojų daug, bet jie gerokai vyresnio amžiaus nei Europos vidurkis. Ruošiame daug jaunų specialistų, bet į sistemą jie neįsilieja.

– Tuomet iš kur į tą sveikatos sistemą įnešti daugiau lėšų? Didinti PSD įmokas?

– Atsižvelgiant į tai, kad mūsų visuomenė sensta sparčiausiai Europoje, toks scenarijus neišvengiamas. Anksčiau ar vėliau jos turės didėti. Tačiau reikia išnaudoti ir kitas galimybes. Pavyzdžiui, jūsų šeimoje – namų ūkyje dirbate tik jūs, o vyras bedarbis ir stovi Darbo biržoje. Per metus jūs uždirbate milijoną, tačiau už jūsų nedirbantį vyrą valstybė arba jis pats moka 36 eurų įmoką, apskaičiuojamą nuo minimalaus atlyginimo. Ar tai teisinga? Čia jau – politinis klausimas. Galbūt dideles pajamas turinčiuose namų ūkiuose, kur vienas sutuoktinių ar partnerių nusprendė nedirbti, jie kaip ir kiti šeimos nariai būtų draudžiami dirbančio asmens. Tokia sistema taikoma Vokietijoje. Taip pat reikia ieškoti sprendimų, ką daryti su individualia veiklia besiverčiančiais asmenimis. Jų mokestinė našta mažesnė, o lūkesčiai sveikatos apsaugai dideli. Resursų yra, tik reikia finansų ministro, kuris ryšis ne kosmetinei reformai.

Dosjė

2005–2013 m., Bonos Reino Frydricho Vilhelmo universitetas (Vokietija), Ekonomikos studijos, įgytas ekonomikos diplomo laipsnis

Nuo 2010 m. tinklaraščio Lithuanian-Economy.net autorius,

Nuo 2014 m. iki 2017 m. Ekonomistas-analitikas („Maxima Group“, LIDL, „Gjensidige“)

Nuo 2014 m. Ekonomikos lektorius įvairiose aukštojo mokslo institucijose (VU VM, Vilniaus Kolegija, KSU)

Nuo 2017 m. VU EVAF doktorantas

Nuo 2018 m. Lietuvos ekonomistų asociacijos narys

Nuo 2018m. Radijo laidos „Ekonomisto komentaras“ (Žinių radijas) rengėjas