Gyventojai nebeišgali nusipirkti brangių malkų
Pa­skli­du­si ži­nia, jog Vy­riau­sy­bė siū­lys įves­ti 9 proc. PVM leng­va­ti­nį ta­ri­fą mal­koms, dar la­biau įklam­pi­no kai­nų bur­bu­le skęs­tan­čią ša­lies me­die­nos rin­ką. Bio­ku­ro ga­min­to­jams ir par­da­vė­jams ža­lia­vos pa­bran­gi­mas treč­da­liu nie­ko ge­ro ne­ža­da. Bet ypač tai gąs­di­na gy­ven­to­jus, ku­rie ne­beį­per­ka mal­kų. Vi­si lau­kia kai­nų bur­bu­lo spro­gi­mo, nes esą miš­kin­go­je ša­ly­je me­die­na tie­siog ne­ga­li il­gai brang­ti. Da­lis gy­ven­to­jų at­si­sa­ko bio­ku­ro ir kei­čia ka­ti­lus, o ne­tur­tin­giau­sie­ji ki­ša į kros­nis ap­link na­mus su­ran­kio­tus lent­ga­lius ar tvor­ga­lius.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, centralizuotais tinklais teikiama šiluma gali naudotis maždaug pusė Lietuvos gyventojų, kita pusė šilumą gaminasi patys, daugiausia tai – nedidelių miestelių ir kaimo vietovių gyventojai. Maždaug šeštadalis jų gyvena naujos statybos namuose, kurie šildomi elektra, sistema oras-vanduo ir kitokiomis šiuolaikinėmis sistemomis.

Bet plečiantis biokuro madai daugiau kaip pusė privačių namų savininkų modernizavę katilines įrengė naujus, taupius, katilus, naudojančius biokurą, atsisakė dujų.

Didelė dalis senų kaimo namų šildomi krosnimis, kurios kūrenamos kietuoju kuru. Taigi, apie pusę Lietuvos vienaip ar kitaip priklauso nuo kietojo kuro: malkų, granulių, briketų.

Visų kategorijų mažmeninė biokuro kaina, skaičiuojant nuo 2015 metų, išaugo nuo 30 iki 50 procentų.

Valstybinių miškų urėdija (VMU), kuri yra didžiausia medienos pardavėja, skelbė per aštuonis mėnesius šiemet gavusi 122,255 mln. eurų pajamų – 9,8 proc. daugiau nei pernai sausio-rugpjūčio mėnesiais. VMU pripažįsta, jog klasikinė biokuro rūšis malkos ne tik pabrango penktadaliu, palyginti su praėjusiais metais, bet ir toliau brangs. „Tačiau didesnės urėdijos pajamos garantuoja ir didesnį indėlį į valstybės biudžetą“, – teisinamasi VMU išplatintuose komentaruose žiniasklaidai.

Gyventojus, kuriems malkos jau darosi per brangios, Valstybinių miškų urėdija ragina kreiptis į jos teritorinius padalinius ir „ieškoti sprendimo“ kartu su miškininkais, kurie neva gali pasiūlyti iki 30 kartų pigesnių alternatyvų.

Bet žmonės netiki – matydami kainų kilimą, ieško alternatyvių būdų, kaip įsigyti biokuro, arba laukia, kol kainų burbulas sprogs.

Pardavimas krinta – malkų atsisakoma

Bendrovių, kurios verčiasi biokuro mažmenine prekyba, atstovai teigė pastebintys, jog Vyriausybei deklaravus ketinimą iki 9 proc. sumažinti PVM malkoms, klientų pradėjo mažėti, nors už lango – spalio antroji pusė ir šildymo sezonas prasidėjo. Mažiau nei pernai perkama ne tik malkų, bet ir kitų rūšių biokuro: granulių, briketų. „Bendraudami su pirkėjais matome lūkuriavimą. Jie skambina daug, klausinėja kainų, bando derėtis, tačiau užsakymų turime mažiau nei pernai tokiu pat metu“, – tvirtino Plungės rajone veikiančios ir visų rūšių biokuru prekiaujančios bendrovės pardavimo vadybininkas Kęstutis.

Klaipėdos rajone veikiančios bendrovės vadybininkė telefonu sakė, jog RUF tipo beržo briketų kaina, kurią skelbia pati įmonė populiariame portale, pasenusi. Iš tikrųjų europadėklas (960 kg) briketų dabar jau kainuoja 200 eurų, nors pačios įmonės skelbime parašyta 175 eurų kaina. Vadybininkė rekomendavo nepirkti briketų, o geriau imti malkas, ir ne dabar, o po Naujųjų metų – gal bus pigiau.

Panašią informaciją suteikė ir viena didžiausių Klaipėdos regione biokuro privatiems vartotojams pardavėjų – bendrovė „Malkos kurui“. Prekybininkai tikina, jog klientai „susimažino poreikius“. Dalis gyventojų šiais metais kuru pradėjo rūpintis daug anksčiau, dar nuo ankstyvo pavasario, ieško alternatyvių būdų įsigyti medienos, modernizavo katilines, nebeperka malkų paskutinę minutę, kaip iki šiol, arba pakeitė kuro rūšį – pradėjo naudoti elektrą ar modernias technologijas. Prekybininkų teigimu, biokuro kainų burbulas keičia žmonių įpročius.

Apie pusę Lietuvos vienaip ar kitaip priklauso nuo kietojo kuro - malkų, granulių, briketų - kurio visų kategorijų kaina nuo 2015 metų išaugo nuo 30 iki 50 procentų.

Biokuro parsiveža iš Latvijos

Latvijoje, svetainės ss.com duomenimis, visų rūšių biokuro kainos 10–20 proc. mažesnės nei Lietuvoje. Estijoje taip pat beveik 20 proc. mažesnės. Kaimynų šalyse gyventojai moka mažiau ne tik už malkas, bet ir už granules, briketus. Arčiau Rygos pasiūla labai didelė, tačiau ir kaina kitokia negu Lietuvoje. Europadėklą RUF briketų prie Rygos galima įsigyti už 160–180 eurų, o pasiderėjus, mažesnio kaloringumo – ir už 155 eurus.

Prekybininkai tai aiškina smulkiųjų Latvijos biokuro gamintojų nuožmesne konkurencija bei lengvatiniu 11 proc. PVM tarifu visam biokurui.

Lietuvos pasienio rajonų gyventojai jau kelinti metai vyksta į Latviją pirkti pigesnio biokuro. Lengvatinius tarifus biokurui įsivedusios ir kitos Europos Sąjungos (ES) šalys: Didžioji Britanija – 3 proc., Belgija ir Olandija – 6 proc., Airija – 13,5 proc., Čekija, Lenkija – 5 proc. ir t. t.

Lietuvoje PVM tarifas biokurui siekia 21 proc., europadėklą briketų, kurių kaloringumas yra 4000–5000 kcal/kg, siūloma įsigyti vidutiniškai už 200 eurų. Prekybos centrai tą patį kiekį briketų siūlo pirkti už 170–250 eurų. Galima palyginti: 2015 ir 2016 metais jų kaina buvo 100–120 eurų už padėklą.

Granulių kainų pokyčiai – analogiški. Gerokai pigesni išliko biokuro gaminiai iš durpių ir šiaudų – apie 130 eurų už toną. Anglių kaina stabili, kaip ir pernai – 150 eurų už toną.

Tiems, kurie savarankiškai ruošiasi gaminti malkas, nors tai leidžia sutaupyti, rąstus reikia patiems atsivežti, susipjauti trinkomis, susikapoti ir išsidžiovinti.

Žmonės pjauna tvoras

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Virginijus Ramanauskas teigė manąs, jog Lietuvoje biokuro, ypač malkų, medžio ir šiaudų granulių bei briketų tiekimas į privačius namus šiuo metu ne visada įtraukiamas į apskaitą ir yra šešėlinės ekonomikos zonoje. „Valstybė praranda dideles mokesčių įplaukas į biudžetą. To būtų galima išvengti nustačius lengvatinį PVM tarifą visam biokurui. Taip skatintume kurą pirkti oficialiai ir plėtotume skaidrią kuro namų ūkiams rinką“, – sakė jis.

Įsisukus medienos kainų pasiutpolkei, pasikeitė kaimo gyventojų, kurių pajamos jau nebeleidžia oficialiai įpirkti jokio biokuro, įpročiai. Žmonės išsivalo kiemus ir daržines, susirankioja visą iki šiol buvusią nebereikalingą ir nenaudojamą medieną, lentgalius ir, ko gero, dėl malkų pirkimo lauks kitų metų. Tik tada galvos, kur jų įsigyti pigiau kitam sezonui.

Daugelis nepasiturinčių kaimo žmonių kūrena seno tipo krosnis ir pirmenybę teikia galimybei įsigyti biokuro kuo pigiau, nesvarstydami, legalu tai ar ne.

Stebint skelbimus internete, matyti, jog sukruto malkų perpardavėjai. Turintieji nuosavų miškų kaimynams ir pažįstamiems siūlo kooperuotis ir vykti kartu pjauti sausuolių. Panašių skelbimų jau galima aptikti ir skelbimų lentose prie kaimo parduotuvių. Nors tai leidžia sutaupyti, tačiau savarankiškai ruošti malkas reikia turėti daug laiko ir nemažai sveikatos: rąstus reikia patiems atsivežti, susipjauti trinkomis, susikapoti ir išsidžiovinti. Dirbantys žmonės to sau leisti negali.

Dar šį pavasarį didžioji traktoriaus priekaba neskaldytų žalios medienos trinkų – maždaug 10–11 kubinių metrų – kaimo vietovėse kainavo apie 250 eurų. Prekyboje iš rankų į rankas kaina – apie 25–30 eurų už kubinį metrą neskaldytų lapuočių trinkų išliko iki dabar. Įvairiuose rajonuose kainos skiriasi. Už paruoštas naudoti malkas prašoma brangiau. Jų kaina, pagal skelbimus, siekia nuo 40 iki 100 eurų už kubinį metrą, nelygu regionas bei medžio rūšis.

Gyventojams malkos jau darosi per brangios.

Diskriminuoja briketų vartotojus

Vyriausybės ketinimas mažinti PVM malkoms ne tik iškreipia rinką bet ir diskriminuoja kitų rūšių biokuro naudotojus, stabdo katilinių atnaujinimą privačiuose namuose, neskatina atsakingo vartojimo ir yra ekologiškai ydingas. Taip mano Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ ekspertai.

„Lengvatinis PVM tarifas taip pat turėtų būti taikomas medžio ir šiaudų granulėms bei briketams, kitaip sakant – visam biokurui, kurį naudoja namų ūkiai. Lengvatinis tarifas turėtų tam tikra apimtimi sumažinti kainas, tačiau labai svarbu, kad toks sprendimas taip pat turėtų skatinti naudoti efektyvesnius, mažiau taršius įrenginius, kuriems reikalingas mažesnis žaliavos kiekis“, – sakė asociacijos „Litbioma“ direktorė Vilma Gaubytė.

Asociacijos ekspertų teigimu, taikant lengvatinį PVM tarifą išimtinai tik malkoms, vartotojai nebus skatinami pereiti prie mažiau taršių kuro rūšių.

Kalbinti šildymo ekspertai teigė, jog dauguma miestelių ir priemiesčių gyventojų yra įsirengę modernius katilus, kurie naudoja presuotas granules arba briketus. Todėl tokių namų gyventojams pereiti net ir prie pigesnių malkų būtų nuostolis. Tam pačiam šilumos energijos kiekiui pagaminti malkų reikia kone du kartus daugiau nei briketų ar granulių. Malkų kaloringumas siekia 1500–3500 kcal/kg, granulių – apie 4000–5000 kcal/kg, lapuočių briketų – daugiau kaip 5000 kcal/kg. Briketai ir granulės esą nekemša kaminų, o juos valo, degdamos jos mažiau į orą skleidžia kenksmingų medžiagų.

Visų kategorijų mažmeninė biokuro kaina, skaičiuojant nuo 2015 metų, išaugo nuo 30 iki 50 procentų.

Komentaras

Kalta gamta ir baldininkai?

Asociacija „Litbioma“, kaip ir Valstybinių miškų urėdija, prognozuoja, jog sprendžiant iš sandorių biokuro kaina turėtų kilti apie 20–25 proc., tai gali lemti šilumos kainos augimą 0,3–0,4 cento už kilovatvalandę. „Biokuras sudaro tik vieną penktadalį bendrosios šilumos kainos. Taigi, kalbėti, kad biokuras lems šilumos kainų šuolį, neteisinga“, – sakoma asociacijos „Litbioma“ išvadose dėl kainų didėjimo.

Visų rūšių biokuro kainą vartotojams 70 proc. lemia žaliavos kaina. Kaip teigia VMU, biokurui tenka nuo 7 iki 10 proc. malkinių medžių. Šiandien biokuro tiekėjai įsigydami žaliavą iš valstybinių ir privačių miškų savininkų moka brangiau – malkinės medienos pardavimo kaina 2017 metų pirmą pusmetį buvo 23 eurai už kub. m, o antrą pusmetį – 24 eurai už kub. metrą. Šiemet pirmą pusmetį jos pardavimo kaina jau buvo 29 eurai už kub. m – per metus ji išaugo 20 procentų.

Malkinę medieną naudoja ne tik biokuro, bet ir baldų pramonė, kuri, kaip manoma, taip pat smarkiai prisidėjo prie medienos kainų burbulo.Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Pasak asociacijos „Litbioma“ atliktos biokuro kainų šuolio analizės, trejus metus vyravusios šiltos žiemos lėmė biokuro tiekėjų ir gamintojų darbą su nuline ar net minusine marža. Šilumos tiekėjai naudojosi proga ir siekė biokurą nupirkti kuo pigiau – dėl to kai kurios įmonės tiesiog nustojo dirbti, ir tai lėmė pasiūlos sumažėjimą. 2017 metais dėl lietaus Lietuvos miškuose susiklostė ekstremali situacija – drėgmės perteklius apsunkino medienos išvežimą iš miškų, todėl darbai buvo atidėti net keliems mėnesiams. Žiemos viduryje susidurta su biokuro trūkumu. Dabar biokuro gamybos bendrovės, turėdamos tokią patirtį, kaupia dalį biokuro sandėliuose ir atsakingai laukia žiemos, kad galėtų įvykdyti turimas sutartis.

Malkinę medieną naudoja ne tik biokuro, bet ir baldų pramonė, kuri, kaip manoma, taip pat smarkiai prisidėjo prie medienos kainų burbulo.

Nors biokurą gamino ir kai kurie baldininkai, daugiausia Latvijoje, panaudodami gamybos atliekas, praėjusiais metais ir jie pradėjo elgtis kitaip. Latvijos žiniasklaidos duomenimis, dėl lietingų orų ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje Šiaurės Europoje baldinių plokščių gamybai ėmė stigti žaliavos. Pradėję taupyti baldininkai mažiau atidavė gamybos atliekų biokurui ir ėmė ieškoti papildomų žaliavos išteklių, todėl ėmė dairytis į tą medienos dalį, kurią naudojo vietinė biokuro pramonė, siūlydami regiono šalių miškininkams bei miškų savininkams vis didesnes ir didesnes kainas, nes per daug toli pirkti medieną jiems esą neapsimoka.

Šalia šių priežasčių buvo ir kitos, kurios lėmė biokuro brangimą. Antai dyzelinas per dvejus metus pabrango 20 proc., darbo užmokestis per šių metų pirmąjį ketvirtį buvo maždaug 9,5 proc. didesnis nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.