Grožio receptai, gimę rūgštyje
„Bio­lo­gė, kre­mų kū­rė­ja, vers­li­nin­kė, va­do­vė... Iki šiol ne­ži­nau, kaip sa­ve pri­sta­ty­ti“, – pri­si­pa­žįs­ta Ire­na Jok­šie­nė, bend­ro­vės „O­DA LT“ di­rek­to­rė. Šiuo me­tu mo­te­ris va­do­vau­ja 22 žmo­nių ko­man­dai, ku­rian­čiai ir ga­mi­nan­čiai pro­fe­sio­na­lią kos­me­ti­ką, ku­ri pa­de­da iš­spręs­ti net ir su­dė­tin­giau­sias odos es­te­ti­nes prob­le­mas. 

Pa­te­ko į „už­da­rą“ klubą

Nuo pat ma­žų die­nų sva­jo­ju­si tap­ti me­di­ke, bai­gu­si mo­kyk­lą I. Jok­šie­nė vis tik pa­su­ko bio­lo­gi­jos stu­di­jų ke­liu Vil­niaus uni­ver­si­te­te. „Stu­di­juo­da­ma pa­ste­bė­jau, kad man vis­tiek la­bai pa­tin­ka gi­lin­tis į rau­me­nų vei­ki­mą nei į au­ga­lo stie­bo san­da­rą. Tar­si ne­ty­čia mo­kiau­si se­lek­ty­viai: ana­li­zuo­da­ma gy­vų or­ga­niz­mų san­da­rą, sten­giau­si kuo la­biau pri­ar­tė­ti prie me­di­ci­nos“, – stu­di­jų me­tus pri­si­me­na mo­te­ris.

Ge­ru va­di­no­si tas, ku­ris klien­tams dė­da­vo ba­na­nų kau­kę.

Vė­liau te­ko pra­ver­ti tuo­me­ti­nio Le­ning­ra­do S. M. Ki­ro­vo var­do ins­ti­tu­to du­ris, kur mo­kė­si gy­dy­to­jų to­bu­li­ni­mo­si fa­kul­te­te, o Vil­niaus Me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je įgi­jo me­di­ci­nos se­sers spe­cia­ly­bę, Mins­ko Res­pub­li­ki­nia­me odos ir ve­ne­ros li­gų dis­pan­se­ry­je – im­uno­lo­gi­jos ir se­ro­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­nės diag­nos­ti­kos spe­cia­li­za­ci­ją. Nuo­lat gy­va­vu­si mei­lė me­di­ci­nai bu­vo įpras­min­ta, kai pra­dė­jo dirb­ti gy­dy­to­ja-la­bo­ran­te Rau­do­no­jo Kry­žiaus bio­che­mi­jos la­bo­ra­to­ri­jo­je.

„Ta­da at­si­ti­ko tai, ko nu­ma­ty­ti bu­vo ne­įma­no­ma: at­si­ra­do stip­ri aler­gi­nė slo­ga... Spe­cia­lis­tų ver­dik­tas bu­vo ne­gai­les­tin­gas – ar­ba to­liau dir­bu bei įsi­gy­ju ne­pa­gy­do­mą ast­mą, ar­ba pa­lie­ku me­di­ci­ną ir iš­sau­gau svei­ka­tą“, – pri­si­me­na I. Jok­šie­nė.

Sto­ju­si gy­ve­ni­mo kryž­ke­lė­je mo­te­ris nu­spren­dė pa­ieš­ko­ti sri­ties su me­di­ci­ni­ne pa­krai­pa, kur jos pa­tir­tis, no­rai ir ga­li­my­bės bū­tų su­de­ri­na­mos. Ta sri­ti­mi ta­po kos­me­to­lo­gi­ja. „A­pie de­vy­nias­de­šim­tuo­sius me­tus kos­me­ti­kos sa­lo­nų bu­vo ne­daug, o ir jie pa­tys bu­vo ga­na silp­nai iš­vys­ty­ti... Ge­ru va­di­no­si tas, ku­ris klien­tams dė­da­vo ba­na­nų kau­kę. Tais lai­kais tai bu­vo pra­ban­gus pro­duk­tas, ta­čiau ti­krai ne­išsp­ren­džian­tis iš­ties su­dė­tin­gų odos prob­le­mų“, – pri­si­me­na prieš ke­lis de­šimt­me­čius Lie­tu­vo­je vy­ra­vu­sias kos­me­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­tų „ma­das“.

Irena Jokšienė / "Oda lt" archyvo nuotrauka

O ir nau­jų žmo­nių šios sri­ties sen­bu­vės, daž­niau­siai sa­va­moks­lės, nes tuo­met Lie­tu­vo­je jo­kia mo­kyk­la kos­me­to­lo­gų ne­ren­gė, ne­bu­vo lin­kę įsi­leis­ti. „So­vie­tų lai­kais kos­me­to­lo­gi­ja bu­vo ne­blo­gas, bet siau­ro žmo­nių ra­to kon­tro­liuo­ja­mas vers­las. Pa­tek­ti į tą už­da­rą ra­tą bu­vo la­bai su­dė­tin­ga. Vė­liau, pra­si­dė­jus emig­ra­ci­jai, at­si­ra­do ga­li­my­bė ir man ten pa­tek­ti“, – pa­sa­ko­ja vers­li­nin­kė.

Taip bū­si­ma lie­tu­viš­kų kre­mų kū­rė­ja at­si­dū­rė tuo­me­ti­nė­je Vil­niaus kos­me­to­lo­gi­jos gy­dyk­lo­je, kur pir­mą­sias pa­mo­kas jai su­tei­kė kos­me­to­lo­gė Zi­ta Ce­lia­pi­na. Pra­si­dė­jo gi­li­nam­sis į nau­ją sri­tį, ypač pa­šne­ko­vę do­mi­no prob­le­ma­ti­nė ir spuo­guo­ta jau­nuo­lių oda. „Tuo­me­ti­niai to­kios odos gy­dy­mo bū­dai man ne­pa­ti­ko, no­rė­jo­si kaž­ko efek­ty­ves­nio. Ta­da vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai į ma­no ran­kas pa­te­ko ita­lų kos­me­ti­ka, ga­mi­na­ma gli­ko­lio rūgš­ties pa­grin­du. Tai bu­vo ma­no at­ra­di­mas“, – be­veik 20 me­tų se­nu­mo įvy­kius pri­si­mi­nė I. Jok­šie­nė.

"Oda lt" archyvo nuotrauka

Rūgš­tus kos­me­ti­kos gi­mi­mo kelias

Dirb­da­ma su ita­lų ga­min­ta rūgš­ti­ne kos­me­ti­ka I. Jok­šie­nė su­pra­to ga­lin­ti rea­liai pa­dė­ti ken­čian­tiems žmo­nėms, ša­lin­da­ma ne tik pa­sek­mes, bet ir prie­žas­tis. Ta­čiau bend­ra­dar­bia­vi­mas su ita­lais il­gai­niui nu­trū­ko, o at­ras­to pro­duk­to at­si­sa­ky­ti ne­si­no­rė­jo. Nau­jų tie­kė­jų bu­vo ieš­ko­ma vi­sais įma­no­mais bū­dais, iš­siun­ti­nė­ta be­ga­lės laiš­kų su pra­šy­mais bend­ra­dar­biau­ti. Po il­gų pa­ieš­kų į lie­tu­vės laiš­ką at­sa­kė vie­na ame­ri­kie­čių kom­pa­ni­ja ir pa­kvie­tė ją ap­si­lan­ky­ti jų ga­myk­lo­je.

„A­me­ri­ko­je pra­lei­dau 2 sa­vai­tes. Ve­džio­jo jie ma­ne po sa­vo la­bo­ra­to­ri­jas, ga­myk­lą, o pa­skui ir sa­ko, kad man bus per bran­gu jų pro­duk­ci­ją skrai­din­ti į Lie­tu­vą. Tie­siog pa­siū­lė pa­čiai ga­min­tis sa­vus kre­mus, įda­vė pa­vyz­džių ir iš­siun­tė na­mo“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Mo­te­ris pri­si­me­na, kad vi­są lai­ką skris­da­ma na­mo ban­dė sau įro­dy­ti, kad ame­ri­kie­čių pa­siū­ly­mas – ga­min­ti pa­čiai – yra už ga­li­my­bių ri­bos. Vis­gi grį­žu­si na­mo bū­si­ma vers­li­nin­kė nu­spren­dė pri­im­ti dar vie­ną li­ki­mo iš­šū­kį ir par­si­vež­tus pa­vyz­džius nu­ne­šė Lie­tu­vo­je dir­bu­siems bio­che­mi­kams. Jų ver­dik­tas bu­vo vie­na­reikš­miš­kas: „Vis­kas yra įma­no­ma!“. Mo­ters par­si­vež­ti pa­vyz­džiai į ran­kas pa­te­ko fi­zi­nių moks­lų dak­ta­rams Aud­ro­nei Ma­ro­zie­nei ir Jo­nui Šar­laus­kui.

Pa­tys bu­vom to­mis „eks­pe­ri­men­ti­nė­mis pe­lė­mis“, ku­rios iš­ban­dė vis­ką sa­vo kai­liu.

„Jie, bū­da­mi che­mi­kais, mė­go iš­gry­nin­tas me­džia­gas. Iš ma­no par­si­vež­tų pa­vyz­džių jie pir­miau­sia pa­ša­li­no vi­sus par­abe­nus, kon­ser­van­tus, ku­rie ga­li su­kel­ti vė­ži­nius su­sir­gi­mus, pa­li­ko tik na­tū­ra­lius ing­ri­den­tus. O po to jau pra­si­dė­jo lie­tu­viš­ko kre­mo gi­mi­mo eta­pas gli­ko­lio rūgš­ties pa­grin­du“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. 2005 me­tais bu­vo su­kur­ti pir­mie­ji pro­fe­sio­na­lios li­ni­jos odos prie­žiū­ros pro­duk­tai: or­ga­ni­nės rūgš­tys, skir­tos pro­fe­sio­na­liam nau­do­ji­mui kos­me­to­lo­go ka­bi­ne­te. Taip pat pra­dė­ti reng­ti mo­ky­mai kos­me­to­lo­gams, kaip tin­ka­mai dirb­ti su to­kia kos­me­ti­ka.

„Mes į sa­vo kur­tus kre­mus su­dė­jom tai, kas, mū­sų nuo­mo­ne, pui­kiai ti­ko odai. Pa­tys bu­vom to­mis „eks­pe­ri­men­ti­nė­mis pe­lė­mis“, ku­rios iš­ban­dė vis­ką sa­vo kai­liu. Žo­džiu – eks­pe­ri­men­ta­vom. Iki šiol ga­mi­na­me tuos pir­muo­sius kre­mus, tik su lai­ku ge­ro­kai juos pa­to­bu­li­no­me“, – pir­muo­sius žings­nius la­bo­ra­to­ri­jo­je pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Vė­liau bu­vo nu­spręs­ta su­kur­ti ir na­mų li­ni­ją. „Ke­lias bu­vo ir čia ne­leng­vas – daug ko ne­ži­no­jo­me, net iš kur gau­ti in­de­lius. Tuo­me­ti­niai lie­tu­viš­kos kos­me­ti­kos ga­min­to­jai, su­pran­ta­ma, sa­vo vers­lo pa­slap­ti­mis ne­si­da­li­no. Tai ne­bu­vo leng­vas, bet bu­vo la­bai įdo­mus ieš­ko­ji­mų ke­lias“, – ne­sle­pia pa­šne­ko­vė.

"Oda lt" archyvo nuotrauka

"Oda lt" archyvo nuotrauka

Ke­lias link lie­tu­vių odos

Šian­dien bend­ro­vė „O­da LT“ ga­mi­na be­veik 50 skir­tin­gų pro­duk­tų: kre­mų, se­ru­mų, pra­usik­lių ir ki­ta. Vie­ni jų skir­ti nau­do­ti tik kos­me­to­lo­gi­jos sa­lo­nuo­se ir su jais dir­ba mo­ky­mų kur­są pra­ėję spe­cia­lis­tai, ki­ti skir­ti nau­do­ji­mui na­muo­se. Vis­gi prie kraš­tie­čių su­kur­tos ir ga­mi­na­mos rūgš­ti­nės kos­me­ti­kos lie­tu­viai ne­puo­lė sta­čia gal­va.

Pir­miau­sia rei­kia ti­kė­ti sa­vo idė­ja ir no­rė­ti kur­ti, o pi­ni­gai at­eis kaip re­zul­ta­tas. Kai no­ri ir ti­ki tuo, ką da­rai, at­si­ran­da ir ga­li­my­bės.

Pir­mie­ji ban­dy­mai pri­sis­ta­ty­ti įvai­rio­se par­odo­se bu­vo nau­din­gi, bet be di­de­lio ir stai­gaus at­gar­sio, ta­čiau, kiek­vie­nas vers­li­nin­kas ži­no – ge­riau­sia rek­la­ma yra iš lū­pų į lū­pas. Tai­gi en­tu­zias­tin­gai už­suk­tas lie­tu­viš­kų kre­mų ga­my­bos vers­las su­ka­si jau be­veik 10 me­tų. Pra­džio­je UAB „O­da LT“ dir­bo vos 5 žmo­nės, šian­dien jų jau 22, su šia kos­me­ti­ka spe­cia­lis­tai dir­ba vi­so­je Lie­tu­vo­je, da­lis pro­duk­ci­jos iš­ke­liau­ja sve­tur.

2016 me­tais Vil­niaus pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­mai la­bai ma­žų ir ma­žų įmo­nių, orien­tuo­tų į eks­por­tą gru­pė­je įmo­nę pri­pa­ži­no ge­riau­sia, o pa­ti va­do­vė Elek­trė­nuo­se bu­vo pri­pa­žin­ta kaip ge­riau­sia darb­da­vė. „Šian­dien aš džiau­giuo­si su­bū­ru­si sa­vo dar­bą my­lin­čią ko­man­dą. Di­de­lėms kom­pa­ni­joms pa­keis­ti ko­kį nors sa­vo kre­mo ing­ri­dien­tą pra­ktiš­kai ne­įma­no­ma. O mes ga­li­me eks­pe­ri­men­tuo­ti, to­liau juos to­bu­lin­ti, kad tik re­zul­ta­tas bū­tų ge­res­nis“, – pa­sa­ko­ja iki 600 tūkst. eu­rų per me­tus apy­var­tą su­ge­ne­ruo­jan­čios įmo­nės va­do­vė.

Pa­ta­ri­mas bū­si­miems vers­li­nin­kams:

No­rin­tiems kur­ti sa­vo vers­lą Lie­tu­vo­je UAB „O­da LT“ va­do­vė pir­miau­sia pa­ta­ria „no­rė­ti“: „pir­miau­sia rei­kia ti­kė­ti sa­vo idė­ja ir no­rė­ti kur­ti, o pi­ni­gai at­eis kaip re­zul­ta­tas. Kai no­ri ir ti­ki tuo, ką da­rai, at­si­ran­da ir ga­li­my­bės“.